Johan Theorin - Prieblanda

Keista, kad namas paliktas griūti, juk, nepaisant visų trūkumų, atrodė prašmatniai. Kas nors turėtų sutvarkyti sodybą. Julija grįžo į žvejybos pašiūrę išsivirti arbatos ir pasitaisyti pusryčių.

Po keturiasdešimt penkių minučių, persimetusi per petį rankinę ir kiton rankon paėmusi lagaminą, pašiūrę užrakino. Lova pašiūrėje buvo paklota, elektra rūpestingai išjungta iš tinklo ir užuolaidos nuleistos. Pašiūrė vėl liko tuščia.

Julija skardžiu nuėjo prie automobilio, apsidairiusi pakrantėje neišvydo nė vieno žmogaus ir įsėdo. Pasižiūrėjo į skardį, sukiužusį vėjo malūną, apačioje spindintį vandenį ir vėl pajuto grįžtant širdgėlą.

Greitai apgręžusi automobilį plento pusėn, pravažiavo pro ūkininko sodybą, dabar tapusią vasarviete, pro geltoną apleistą namą ir pro Jerlofo vasarnamio vartelius. Sudieu sudie.

Sudie, Jensai.

Į kairę suko kelias, vedantis prie dar vienos vasarnamių grupės, ir ten stovėjo į žemę įkastas keturkampis klintakmenis su baltu užrašu: AKMENS DIRBINIAI 1 KM. Ant geležinio stulpelio viršum akmens buvo iškelta lentelė su akligatvio ženklu.

Išvydusi lentelę, Julija prisiminė, ką ketino padaryti šį rytą, prieš važiuodama atsisveikinti su Jerlofu: sustoti prie uždarytos akmenų kirtyklos ir pasižiūrėti Ernsto Adolfsono akmens skulptūrų.

Pinigų dirbiniams nusipirkti jai neužteko, bet pasižiūrėti norėjo. Ir galbūt pamėgintų daugiau pasiklausinėti apie Jensą, gal Ernstas prisimenąs, kaip šis dingo, ir gal papasakotų, kur pats tą dieną buvo. Tokia informacija niekad nepakenktų.

Ji įsuko į siaurą kelią, ir mažas „Fordas“ tučtuojau ėmė šokinėti ir vartytis. Tai buvo blogiausias kelias, kokiu tik Julijai iki tol teko važiuoti Elande, daugiausia dėl liūties. Po lietaus provėžose tebetelkšojo pailgi klanai; ji sulėtino greitį ir ėmė riedėti pirmąja pavara, bet automobilis vis tiek slidinėjo molinose duobėse.

Palikusi už nugaros vasarnamius, nuvažiavo palei kalkynę. Kelias pamažėle rietėsi ties pakrante nusidriekusia akmenų kirtykla, bet paskui išsitiesinęs kilo iki žemos Ernsto Adolfsono trobos. Jis baigėsi apgrąžos aikštele automobiliams, įrengta priešais trobą, ir ten vis dar stovėjo Ernsto senasis baltas „Volvas PV“.

Kieme buvo ramu, bet apgrąžos aikštelės vidury stovėjo dar vienas nugludintas akmuo su juodu užrašu: AKMENS DIRBINIAI — SVEIKI ATVYKĘ.

Julija įsuko už „Volvo“ ir pasistatė savo automobilį. Išlipo pasiėmusi iš rankinės ploną piniginę.

Vėjas šlamino žemą žolę. Kraštovaizdyje veik nebuvo medžių. Iš vienos sodo pusės kalne žiojėjo milžiniška žaizda — akmenų kirtykla, iš kitos, kiek aprėpia akys, težėlė žolė su vienur kitur išsimėčiusiais kadagių krūmais. Kalkynė.

Atsigręžusi pažvelgė į namą. Šis buvo uždarytas ir tylus.

— Alio! — šūktelėjo ji.

Į vėjo prislopintą šūksnį niekas neatsiliepė.

Platus trupintų klinčių takas vedė prie šoninių namo durų, kur buvo įtaisytas skambutis.

Julija priėjusi paskambino.

Ir dabar jokio atsako. Tačiau automobilis stovėjo, tad kur galėjo išeiti Ernstas?

Ji dar sykį paskambino, nuaidėjo pratisas signalas. Ir daugiau nieko.

Julija impulsyviai trūktelėjo rankeną. Neužrakintos durys prasivėrė lyg kviesdamos užeiti.

Ji įkišo galvą.

— Alio!

Niekas neatsiliepė. Šviesa buvo užgesinta, priemenė tamsi. Ji pasiklausė, ar neišgirs sunkių žingsnių ir į grindis bilsnojančios lazdos, bet buvo visiškai tylu.

Jo nėra namie — važiuok toliau pas Jerlofą, sakė jai vidinis balsas. Bet ji buvo pernelyg smalsi. Ar Elande išeinant nerakinamos durys? Ar žmonės vis dar taip vienas kitu pasitiki?

SVEIKI ATVYKĘ — buvo užrašyta ant žalio plastiko kilimėlio palei duris. Keletą kartų brūkštelėjusi padus, Julija įėjo.

— Alio! Ernstai! Čia Julija. Jerlofo duktė...

Priemenės palubėj kabojo iš medinių laivelių suvertas papuošalas, šūsčiojant vėjui, laiveliai sukiojosi. Iš dešinės buvo virtuvė, švari ir sutvarkyta, su nuruoštu valgomuoju stalu ir dviem kėdėm lentelių atkaltėmis. Iš kairės — miegamasis su paklota siaura lova.

Priemenė baigėsi bendruoju kambariu su sofa, televizorium ir panoraminiu langu, pro kurį matėsi akmenų kirtykla ir mėlynas sąsiauris už jos. Vidury kambario ant stalo gulėjo šūsnys laikraščių ir knygų, bet ir bendrajame kambary nebuvo nė gyvos dvasios. Ant sienos kabojo šešiabriaunis svidinto klintakmenio laikrodis su skalūno gabaliukų valandine rodykle.

Keistai atrodė tik tai, kad namo viduje laikrodis, regis, tebuvo vienintelis akmens dirbinys. Ar Ernstui jų užteko lauke?

Ji sugrįžo į priemenę ir porą kartų apsidairė, lyg baimintųsi užpuoliko, staiga galinčio iššokti iš plyšio sienoje. Vėl išėjusi ant laiptų, atsargiai uždarė duris.

Julija sustingo saulėkaitoje nežinodama, ką dabar jai daryti. Ernstas Adolfsonas greičiausiai tik kur nors išėjo pamiršęs užrakinti namus.

Ji pasižiūrėjo į akmenines skulptūras kirtyklos pakrašty. Šalia jų stovėjo žemų berželių apsupta raudonai dažyta dirbtuvėlė, už jos riogsojo daugiau į krūvą suverstų luitų ir šiaip įvairaus dydžio akmenų. Dalis jų buvo šiek tiek nugludinti, bet atrodė neužbaigti. Kai kurie Julijai priminė sužalotus žmones. Įžvelgusi akmenyje deformuotus veidus ir juodas akiduobes, pagalvojo apie trolius, grobiančius žmonių vaikus ir visiems laikams išsivedančius į kalno vidų. Jerlofas pasakojo, kad seniau darbininkai, kirtykloje praradę įrankius, kaltę versdavę troliams. Kad įrankius galėjo pavogti bendradarbis, buvo neįsivaizduojama.

Atitraukusi akis nuo akmenų, ji vėl pasižiūrėjo į iškaltus ir nugludintus dirbinius, sustatytus ant tiesaus uolos pakraščio virš akmenų kirtyklos. Švyturiukai, apskriti šulinių dangčiai, aukštos saulės laikrodžių rodyklės ir pora plačių antkapinių plokščių. Ant pastarųjų dar nebuvo vardų.

Jai pasirodė, kad kažko trūksta. Ilgoje skulptūrų voroje žiojėjo spraga, ir Julija priėjo arčiau. Išvakarėse iš kitos kirtyklos pusės ji matė didžiulį bokštą, panašų į Marneso bažnyčios. Dabar jis buvo dingęs. Ant uolos virš kirtyklos žvyre dūbsojo negili duobelė.

Julija iš lėto praėjo tarp nugludintų akmenų, ir prieš ją atsivėrė kirtykla lyg milžiniškas baseinas be vandens.

Kirtykla čia nebuvo gili, vos kelių metrų, bet skardis status. Ji pastovėjo prie krašto, nužvelgė skurdų akmenuotą kraštovaizdį ir staiga pastebėjo aukštą bažnyčios bokštą sau po kojų. Jis buvo nugriuvęs nuo skardžio tiesiai kirtyklon ir gulėjo ant šono. Bokšto smailė rodė į vakarus, vandens linkui.

Bažnyčios bokštas nesudužo.

Bet po pailga skulptūra aukštielninkas tysojo Ernstas Adolfsonas. Jis žiūrėjo į dangų iš kirtyklos dugno kruvina burna ir sutraiškytu kūnu.

Elandas, 1945 m. gegužė

Viskas pasikeitė. Tiek pasaulyje, tiek Nilso Kanto gyvenime artėja svarbūs įvykiai. Nilsas jaučia juos vėjy.

Saulė kalkynėje šviečia kur kas skaisčiau, Elando vėjai gaivesni, oras skaidresnis ir gėlės išsiskleidusios. Žolė žalia ir dar nenudeginta vasarvidžio saulės. Iš neaiškių mirgančių brūkšnelių danguje staiga išauga kregždės, keletą akimirkų lyg juodos strėlės sminga virš plokščios žemės, sumosavusios sparnais vėl įsibėgėja, šokteli į viršų ir staiga atsiduria dangaus aukštybėse.

Pavasaris ne juokais atėjo į Elandą, ir Nilsas jaučia permainas ore. Dabar jis bemaž dvidešimties metų, pagaliau suaugęs ir visiškai laisvas. Priešais jį plyti gyvenimas ir bręsta dideli įvykiai. Jis jaučia juos visu kūnu.