Johan Theorin - Prieblanda

— Taip, jis paslydo ar suklupo ir griuvo žemyn užsiversdamas skulptūrą, — užbaigė vyresnis policininkas.

Pasiremdamas lazda, Jerlofas žengė dar vieną žingsnį. Ir tada pamatė.

Kirtykloje gulėjo bažnyčios bokštas, didžiausia Ernsto skulptūra. Buvo aiškiai matyti, kur ji atsitrenkė. Žvyre atsirado gili įkarta.

Ernsto pėdsakas. Jerlofas greitai nukreipė žvilgsnį į likusią kirtyklos dalį, bet prisiminęs, kiek daug paminklinių akmenų bėgant metams iškapota iš šio kalno, pasižiūrėjo dar toliau, pakrantės ir vandens kryptimi, ir tik tada pasijuto mažumėlę geriau.

Paskui pasižiūrėjo į dešinę, išilgai uolos krašto, kur rikiavosi kitos akmens skulptūros. Ernstas jas sustatė poros metrų tarpais, bet toliau matėsi platesnė spraga... Jerlofas nuėjo prie jos.

Čia buvo nuvirtusi dar viena skulptūra, mažesnė. Jis išvydo ją gulinčią kirtykloje — apvalainą dirbinį, galėjusį vaizduoti kiaušinį ar trolio galvą. Ne taip kaip bažnyčios bokštas, ši skulptūra perskilo į dvi dalis.

Štai kaip. Jerlofas iš lėto apsigręžė stengdamasis ant nelygios žvyruotos žemės neprarasti pusiausvyros ir ėmė žingsniuoti namo link.

— Ar Julija Davidson dar neišvažiavo? — paklausė policininkų. Šie sustojo dirstelti į Ernsto dirbtuvę, be kūjų, vežimėlių ir seno akmenų gludintuvo, prigrūstą kitų įvairaus dydžio skulptūrų.

— Ji sėdi viduj su Henriksonu, — atsakė vyresnysis, rodydamas į namą.

— Ačiū.

Namo durys buvo praviros, tad Juhnas tikriausiai įėjęs. Jerlofas sunkiai užkopė žemais mediniais laiptais. Nesėkmingai pamėginęs keletą kartų nusitrinti batus į kilimėlį, pastūmė duris.

Po kojų pasipainiojo kelios poros batų, — kad įeitų, Jerlofas gavo juos nublokšti lazda. Ar jam pačiam pavyktų pasilenkus nusiauti batus, nevertėjo nė svarstyti, jis nukėblino su jais į siaurą priemenę. Ant sienų kabėjo įrėmintos nuotraukos, vaizduojančios senus akmentašius su dalbomis ir kastuvais rankose.

Namo gilumoje jis išgirdo tylius balsus.

Didžiajame kambaryje prie lango stovėjo Juhnas, žvelgdamas pro stiklą. Ant sofos sėdėjo Julija ir dar vienas uniformuotas policininkas — senyvas vyriškis, mandagiai nusiėmęs uniforminę kepurę.

Jerlofas jam linktelėjo.

— Labas, Lenartai.

Vyriškis ant sofos buvo pirmas Jerlofui pažįstamas policininkas. Lenartas Henriksonas policijoj dirbo kone trisdešimt penkeri metai, jis aptarnavo visą šiaurės Elandą, bet gyveno privačiame name į šiaurę nuo Marneso ir prie uosto turėjo vietinį policijos poskyrį. Jis buvo pražilęs ir pamažu artėjo prie pensinio amžiaus. Paprastai jo žvilgsnis būdavo bukokas, o platūs pečiai po uniforma suglebę, bet dabar jis šalia Julijos sėdėjo pasitempęs.

— Labas, škiperi, — pasisveikino Henriksonas.

— Labas, tėte, — tyliai ištarė Julija.

Per daugelį metų ji pirmą kartą į Jerlofą kreipėsi šiuo žodžiu, tad jis suprato ją praradus dvasinę pusiausvyrą. Jerlofas pamažu priėjo prie stalo.

— Gal nori atsisėsti? — paklausė Lenartas.

— Bus gerai ir taip, Lenartai. Kartais man reikia mažumėlę pakrutėti.

— Atrodai sveikas kaip ridikas.

— Ačiū.

Stojo tyla. Jiems už nugaros Juhnas apsigręžė ir netaręs nė žodžio išėjo.

— Julija ką tik pasisakė esanti tavo duktė, — tarė Lenartas.

Jerlofas linktelėjo, ir vėl stojo tyla.

— Ar greitoji išvažiavo? — paklausė Julija, žiūrėdama į Jerlofą.

— Taip... mudu su Juhnu susitikom ją ant kelio.

Julija linktelėjo.

— Vadinasi, jo nebėra.

— Taip. — Jis pasižiūrėjo į Henriksoną. — Ar buvo atvažiavęs ir gydytojas?

— Buvo. Jaunas pavaduotojas iš Borgholmo... Iki tol nebuvau jo sutikęs. Jis tik nustatė mirtį.

— Ar sakė, kad nelaimingas atsitikimas? — paklausė Jerlofas.

— Taip. Paskui išvažiavo.

— Bet pernakt jis gulėjo lietuje.

— Taip. Nelaimė greičiausiai įvyko vakar vakare.

— Taigi kraujo nėra, — pasakė Jerlofas. — Visus pėdsakus turbūt nuplovė lietus?

Jis pats gerai nesuprato, kodėl klausinėja ir kur šie klausimai galėtų nuvesti, bet, matyt, norėjo pasirodyti esąs svarbus. Viltis neprarasti savo svarbos galbūt žmogų apleidžia paskutinė.

— Jo veidas buvo kruvinas, — pasakė Julija. — Šiek tiek kruvinas.

Jerlofas linktelėjo. Koridoriuje pasigirdo trepsėjimas, ir į didįjį kambarį galvą įkišo jaunesnysis iš dviejų policininkų.

— Mes, Lenartai, savo darbą kaip ir baigėm. Važiuosim namo.

— Gerai. Aš, matyt, dar pasiliksiu.

— Pasilik. Laikyk pozicijas.

Jaunesniojo policininko balse Jerlofas tarytum išgirdo pagarbią gaidelę. Pagarbą galbūt kėlė ilgi Lenarto ištarnauti metai arba faktas, kad jo tėvas irgi buvo policininkas, nužudytas darbo metu.

— Į Borgholmą važiuokit atsargiai, — įspėjo Henriksonas, ir jo kolega linktelėjęs išėjo.

Už jo pasirodė Juhnas su didele rudos odos pinigine rankoje. Jis iškėlė ją prieš Jerlofą, Juliją ir Henriksoną.

— Trys tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt aštuonios kronos už parduotus akmenis. Laikė apatiniame virtuvės stalčiuje, po plastikiniais maišeliais.

— Tu, Juhnai, galėtum jais pasirūpinti, — tarė ant sofos sėdintis Henriksonas. — Būtų neprotinga čia palikti tiek daug pinigų.

— Aš galiu ją priglausti, kol palikimą pasidalys giminės, — pasisiūlė Jerlofas, siekdamas piniginės.

Juhnas atidavė ją, regis, su palengvėjimu.

Kambary vėl stojo tyla.

— Na, ką gi, — prašneko Henriksonas po kurio laiko. Palinkęs į priekį, sunkokai pasikėlė nuo sofos. — Turbūt ir man reikėtų važiuoti.

— Ačiū, kad jūs... — Julija tebesėdėjo ant sofos, ieškodama tinkamų žodžių. — Kad suradot laiko.

— Žinoma. — Henriksonas pasižiūrėjo į ją. — Nelengva pirmam atskubėti į žūties vietą. Man, žinoma, per daugelį metų taip atsitiko keletą kartų. Pasijunti gana... vienišas. Bejėgis.

Julija linktelėjo.

— Bet dabar savijauta geresnė.

— Gerai. — Henriksonas užsidėjo policininko kepurę. — Aš turiu kontorą Marnese. Jei kas, galėtumėt užbėgti. — Jis pasižiūrėjo į Juhną su Jerlofu. — Žinoma, ir judu. Durys atdaros, belieka apsilankyti. Ar jūs užsirakinat?

— Užsirakinam, — atsakė Jerlofas.

Linktelėjęs Henriksonas atsisveikino ir išėjo.

Jie išgirdo, kaip automobilis suburzgė ir pamažu nutolo.

— Greitai ir mes važiuosim, — pasakė Jerlofas Julijai. Jis įsikišo kišenėn Ernsto piniginę ir pasižiūrėjo į Juhną. — Ar galėtume trumpam išeiti? Tik parodyčiau vieną daiktą... Kai kas lauke patraukė mano dėmesį.

— Ar ir man eiti? — paklausė Julija.

— Nėra reikalo.

Išėjus iš namo, Juhnas praleido Jerlofą į priekį. Pasiramsčiuodamas lazda, šis nulipo laiptais ant žvyro ir, apsukęs namo kampą, patraukė prie akmenų kirtyklos krašto.

— Į ką žiūrėsim? — paklausė Juhnas.

— Jis čia prie krašto, pamačiau eidamas trobon... Štai čia.

Jerlofas parodė žemyn, į kirtyklą, kur gulėjo nuvalytas didelį kiaušinį ar sudarkytą galvą primenantis akmuo, perskilęs į dvi dalis: didesnę ir mažesnę.

— Turbūt atpažįsti?

Juhnas palengva linktelėjo.

— Jį Ernstas praminė „Kanto akmeniu“. Juokais.

— Jis nustumtas. Ar ne?

— Taip. — Juhnas vėl linktelėjo. — Atrodo.

— Vasarą stovėjo už namo.

— Stovėjo dar praėjusią savaitę, kai čia lankiausi. Esu tikras.

— Ernstas jį nustūmė tyčia, — pasakė Jerlofas.