Johan Theorin - Prieblanda

— Tikriausiai.

Seni draugai pasižiūrėjo vienas į kitą.

— Ką tu manai? — paklausė Juhnas.

— Na, gerai nežinau. — Jerlofas atsiduso. — Nežinau. Bet man rodos, kad galbūt Nilsas Kantas sugrįžo. 9

Julija pasirūpino, kad abu gedintys senukai gautų stiprios kavos. Ji pasiskolino baltą porcelianinį Ernsto servizą su geltonomis Elando saulėmis ir atnešė juodviem po puoduką išgerti prieš išvažiuojant, pirmą kartą jausdamasi kuo nors naudinga. Juhnas su Jerlofu sėdėjo ant sofos, tyliai šnekėdamiesi apie Ernstą.

Tai buvo tik trumpi pasakojimai ir atsiminimų nuotrupos, dažnai be esmės, apie klaidas, kurias Ernstas padarė, kai, ką tik atsikėlęs į Elandą, įsidarbino akmentašiu, arba apie jo meno dirbinius, kuriuos jis sukūrė savo dirbtuvėje jau pasenęs. Julija suprato, kad Ernstas, išskyrus Baltijos jūroj per karą jūreiviu ištarnautų keletą metų, visą brandų gyvenimą formavo akmenis. Kirtyklą septintam dešimtmety uždarius, Ernstas dirbo savarankiškai. Jis imdavo akmenskaldžių išmestas nuolaužas ir, jas apkapodamas bei gludindamas, sukurdavo savotiškus meno dirbinius.

— Jis mėgo šią kirtyklą, — tarė Jerlofas, žvelgdamas pro langą. — Tikriausiai būtų ją nupirkęs iš Longvike gyvenančio Gunaro Ljungerio, jei būtų sukrapštęs pakankamai pinigų; kur nors kitur gyventi jis nenorėjo. Jis puikiai išmanė, kaip reikia kapoti, smulkinti ir apdirbti įvairius akmenis.

— Ernstas kalė geriausius paminklus, — pasakė Juhnas. — Apėjęs Marneso ar Borgholmo kapines, gali tuo įsitikinti.

Julija sėdėjo tyliai žiūrėdama į šūsnį senų kraštotyros knygų, gulinčių ant Ernsto staliuko. Ji klausėsi Juhno ir Jerlofo negalėdama pamiršti, kaip atrodė Ernstas, kai jį atrado.

Pirmas įvykio vieton atvykęs policininkas, Lenartas Henriksonas, skubiai užklojo Ernstą iš automobilio atsinešta antklode ir įsivedė Juliją į namą. Jis pasiliko su ja, bet mažai kalbėjo, ir Julijai tai patiko. Po tos dienos ji prisiklausė pernelyg daug tuščių neprašytos paguodos žodžių.

— Ar pajėgsi mane parvežti, Julija? — paklausė Jerlofas, kai kava buvo išgerta ir pasakojimai išsibaigė.

— Žinoma.

Ji atsistojo eiti virtuvėn išplauti kavos puodukų, bemaž suerzinta klausimo.

Aš radau akmens luito sutraiškytą žmogų, pamanė, kruvina burna ir iš akiduobių iššokusiomis akimis. Bet ir iki šiol matydavau kraujo, matydavau negyvėlių. Esu patyrusi ir baisesnių dalykų.

Ir tarp įkyrių minčių staiga prisiminusi galbūt svarbų dalyką, prie durų ji atsigręžė į tėvą.

— Jis prašė tau kažką perduoti. Aš užmiršau.

Jerlofas pakėlė akis.

— Ernstas, — paaiškino ji. — Juk susitikau jį prie trobos, atvažiavusi į Stenviką, ir turėjau tau kažką perduoti... Jis paprašė prieš nueidamas. — Ji nutilo mėgindama prisiminti. — Tarytum kad svarbiausia yra nykštys, o ne plaštaka.

— Kad nykštys svarbiausia? — paklausė Jerlofas.

Julija linktelėjo.

— Ar žinai, ką jis turėjo omeny?

Jerlofas mąsliai papurtė galvą ir pasižiūrėjo į Juhną.

— Otų?

— Nėmaž nenujaučiu, — atsakė Juhnas. — Gal čia patarlė?

— Šiaip ar taip, toks buvo jo prašymas, — baigė kalbą Julija ir nuėjo virtuvėn.

Julija ir Jerlofas „Fordu“ vėl išvažiavo į kempingą, o Juhnas savo automobiliu — jiems iš paskos. Kalmarsundą aptraukė pilka debesų uždanga, ir saulė tik sušmėžuodavo. Senukų pasakojimuose atgijęs Stenvikas, kur žmonės gyveno ir dirbo apskritus metus ir kur kiekviena sodyba ir kiekvienas takas turėjo savo pavadinimą, vėl apmirė. Visi namai buvo tušti ir užrakinti, vėjo malūno sparnai nebesisuko, nebesimatė išilgai medinių kuolų sąsiauryje užmestų ilgų tinklų unguriams gaudyti.

Julijai sustojus prie mažojo lauko, Juhnas irgi pasistatė automobilį ir išlipęs priėjo prie jų. Jerlofas nuleido šoninį stiklą, ir Juhnas pažvelgė į Juliją.

— Dabar pasirūpink savo tėvu.

Pirmąkart Juhnas Hagmanas kreipėsi tiesiai į ją.

Julija linktelėjo.

— Mėginsiu.

— Palaikyk ryšį, Juhnai, — paprašė Jerlofas šalia jos. — Paskambink, jei pamatysi... pamatysi nepažįstamų žmonių.

Nepažįstamų žmonių, pamanė Julija ir prisiminė atsitikimą iš vaikystės, kai šeštajame dešimtmetyje vieną vasarą Stenvike netikėtai išdygo plačiai besišypsantis, bet prastai angliškai kalbantis, o švedų kalbos išvis nemokantis juodaodis, kuris vaikštinėjo nuo namo prie namo su lagaminu rankoje. Kaimiečiai užsirakindavo duris ir jo neįsileisdavo, o kai galų gale kažkas ryžosi išsiaiškinti, ko jam reikia, pasirodė, kad jis nesąs joks plėšikas, tik krikščionis iš Kenijos, pardavinėjantis Biblijas ir psalmynus. Stenviko gyventojai nepažįstamų žmonių nemėgo.

— Taip, taip, susiskambinsim, — sutiko Juhnas Hagmanas.

Julija matė, kaip jis nuėjo prie namo ir nusitvėrė šluotą, lyg ši būtų jo brangiausia nuosavybė. Su šluota rankoje jis nužingsniavo golfo lauko link ir vėl ėmė gestikuliuoti sūnui Andersui.

— Juhnas vadovavo kempingui dvidešimt penkerius metus, — tarė Jerlofas. — Dabar už jį atsakingas Andersas, bet šis dažniausiai vaikšto svajodamas. Juhnui ir toliau tenka šluoti, dažyti ir remontuoti... Jam reikėtų mažiau plėšytis, bet jis manęs neklauso. — Jis atsiduso. — Na mat, tokios tokelės. Tuomet galim važiuoti prie vasarnamio.

Julija papurtė galvą.

— Aš tave parvešiu į Marnesą.

— Norėčiau žvilgtelti į vasarnamį. Dabar, kai turiu tokią gerą vairuotoją.

— Jau vėlu, — pasakė Julija. — Ketinau šiandien parvažiuoti namo.

— Tikriausiai neverta taip skubėti. Geteborgas niekur nepradings.

Vėliau Julija neprisiminė, katras — ji ar Jerlofas — pasiūlė abiem pernakvoti troboje.

Galbūt tai išsisprendė, kai Jerlofas su viršutiniais drabužiais įžengė į bendrąjį kambarį ir sunkiai atsidusęs nugrimzdo į vienintelį fotelį. Arba kai Julija išėjo gatvėn atsukti po šulinio dangčiu įtaisyto vandens ventilio ir įjungė elektros skaitiklį virtuvėje. O gal tada, kai uždegė lempas, įjungė šildytuvą ir išvirė ant viryklės po puoduką šeivamedžių arbatos. Šiaip ar taip, jie tyliai susitarė tą vakarą pasilikti Stenvike. Julija įjungė mobilųjį telefoną, kad Jerlofas praneštų apie savo apsisprendimą senelių namų darbuotojams.

Paskui Jerlofas pasivaikščiojo po sklypą.

— Jokių žiurkių pėdsakų, — pasidžiaugė grįžęs į trobą.

Julija tyliai ir atsargiai apsižvalgė tamsiuose vasarnamio kambarėliuose, lyg patekusi į muziejų. Čia glūdėjo dalis jos vaikystę siekiančios istorijos, bet ši atrodė tarsi uždaryta vitrinose.

Ką galėjai pamatyti troboje? Nedaug. Penkis kambarėlius su baltom paklodėm uždangstytais baldais, šešias siauras lovas be patalynės, virtuvėlę su langu, kur prie stiklo it juodos išsiskėtusios raidės dryksojo negyvos musės. Ant vienos sienos kabėjo saulės išblukintas senas šiaurės Elando jūrlapis, ant komodos stovėjo įrėminta nespalvota septinto dešimtmečio nuotrauka, vaizduojanti nenatūraliai besišypsančią paauglę Juliją su seserim Lena šalia, o kambario kampe buvo knygų lentyna. Šiaip kambariuose trūko asmeninių daiktų nelyginant nuomojamoje troboje.

Takais neužtiestos grindys buvo šaltos kaip ledas. Ir veik visai nelikę daiktų, kuriuos Julija prisiminė iš vaikystės.

Vis dėlto šiokių tokių būta, ir, savo vaikystės kambaryje atidariusi apatinį komodos stalčių, ji rado vieną jų: įrėmintą nuotraukėlę, joje saulėje įdegęs berniukas baltais medvilniniais marškinėliais droviai šypsojosi fotografui. Daug metų ši nuotrauka stovėjo ant komodos, bet dabar kažkas buvo ją paslėpęs.