Johan Theorin - Prieblanda

Valandėlę pasiklausęs medžiuose ošiančio vėjo, Jerlofas užmigo. Ir naktį susapnavo gulįs kietų akmenų guolyje kirtykloje.

Dangus virš galvos buvo sodriai mėlynas, pūtė vėjas, vis dėlto, visiškai nesuprantamai, virš žemės tebekybojo skystutė migla.

Ant uolos krašto stovėjo Ernstas Adolfsonas, juodomis akiduobėmis žvelgdamas virš akmenų kirtyklos.

Jerlofas prasižiojo paklausti draugo, ar tikrai šis numetęs skulptūrą į kirtyklą ir ką tuomet iš tikrųjų šiuo poelgiu norėjęs pasakyti, — bet Ernstas nusigręžė išgirdęs šnabždesį.

— Aš nužudžiau juos visus, — sušnabždėjo Nilsas Kantas. — Jerlofai... Linkėjimai nuo tavo vaikaičio.

Nilsas Kantas atėjo kalkyne su rūkstančiu šratiniu šautuvu ir dabar tuoj tuoj išlįs iš už Ernsto namo kampo. Jerlofas pakėlė galvą ir nekantraudamas sulaikė kvapą: pagaliau jis išvys, kaip Nilsas Kantas atrodo suaugęs, pasenęs žmogus. Ar jis dar su plaukais? Pražilęs? Barzdotas?

Bet vietoj jo už kampo pasuko ir pradingo Ernstas, pamažu įslydo į miglą lyg begarsis vaiduoklių laivas. Jerlofas jam šūktelėjo, bet Ernstas jau buvo nutolęs.

Kai Jerlofas pagaliau nubudo, pajuto baisų sielvartą.

— Suk į kairę, — pasakė Jerlofas kitą rytą Julijai, sėdėdamas automobilyje.

Julija pasižiūrėjo į jį ir paspaudė stabdžius.

— Juk tikriausiai važiuosim į Marnesą? Į senelių namus?

— Netrukus. Bet ne dabar. Aš pagalvojau, kad prieš tai galėtume išgerti kavos Stenvike.

Julija pasižiūrėjo į jį dar keletą sekundžių ir pasuko į kairę. Jie nuriedėjo atgal prie kelio virš vandens. Jerlofas automatiškai užmetė žvilgsnį į savo žvejybos pašiūrę, tikrindamas, ar visi stiklai sveiki.

— Vėl į kairę, — pasakė po kurio laiko, rodydamas ranka į namą prie pakrantės kelio. — Važiuosim ten.

Julija pristabdžiusi pasuko per kelią nežiūrėdama, ar kas neatvažiuoja priešais, ir net nepasitikrindama užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.

— Čia gyvena sena moteris, — pasakė automobiliui sustojus prieš namą. — Mačiau ją užvakar... Vedžiojo šunį.

— Tokia sena ji nėra. Astridai Linder galbūt tik šešiasdešimt septyneri ar aštuoneri. Neseniai išėjo į pensiją... daug metų gydytojavo Borgholme. Bet užaugo čia.

— Ir gyvena Stenvike apskritus metus?

— Dabar gyvena. Aš pats išsikrausčiau iš savo vasarnamio, o Astrida, tapusi našle, pasielgė priešingai. Ji į savo atsikėlė. — Jerlofas pravėrė dureles, gręždamasis pajuto skausmą sąnariuose ir atsiduso. — Ji, žinoma, už mane mažumėlę žvalesnė.

Jerlofas iškėlė kojas pats, bet Julija turėjo apėjusi automobilį padėti jam atsistoti. Jis linktelėdamas padėkojo, ir abu patraukė namo link.

Jerlofas apsidairė.

— Sugrįžęs į Stenviką įsivaizduoju, kad visuose namuose žmonės gyvena apskritus metus. Kartais man atrodo, kad trobose juda užuolaidos. Kaimo keliu klaidžioja šešėliai, kažkas krusčioja akipločio pakraščiuos... Vaiduoklius aiškiausiai matai akių kampučiais.

Julija neatsakė.

Žemoje akmeninėje tvoroje buvo mediniai varteliai, Julija juos atidarė. Sodas buvo tuščias, bet apstatytas baldais. Ant žemos klinčių terasos priešais namą aplink plastikinį stalelį stovėjo keturios baltos plastikinės kėdės, šalia — pilkas porcelianinis nykštukas žalia kepuraite, su sustingusia šypsena žvelgiantis virš įlankos.

Dar jiems nespėjus prieiti ir paskambinti prie laukujų durų, iš namo pasigirdo energingas šuns skalijimas.

— Nutilk, Viliau! — sušuko moters balsas, bet šuo nenurimo.

Atidarius duris, jis pranėrė pro Julijos ir Jerlofo kojas lyg rusvas žaibas; Jerlofas turėjo tvirtai įsitverti į Juliją, kad neprarastų pusiausvyros.

— Nurimk, kvailiuk! — vėl sušuko Astrida.

Ji pasirodė tarpdury mažutė ir baltaplaukė, bet, Jerlofo akimis žiūrint, labai graži.

— Labas, Astrida.

Astrida, sučiupusi pavadėlį, sulaikė foksterjerą ir pažvelgė į viršų.

— Labas, Jerlofai, vėl namie? — Bet, pamačiusi Juliją, greitai paklausė: — Oje, ar atsivežei naują draugę?

Nors šiek tiek švietė saulė, virš sausumos nepaliaujamai pūtė ledinis vėjas. Vis dėlto Astrida Linder priešpietinės kavos patiekė terasoje, atnešusi antklodę, apgobė Jerlofą, o pati užsivilko storą žalią vilnonį megztinį.

— Man reikėtų striukės, — tarė Jerlofas.

— O ne. Lauke taip gaivu, — paprieštaravo Astrida ir atnešė kavos ir desertinę lėkštę, neprikrautą namie keptų pyragaičių, o tik su keturiais pirktiniais skanėstais. Astrida nesižavėjo kepimu. Ji įpylė kavos ir atsisėdo savo vieton.

Jerlofas pristatė Juliją kaip savo jaunėlę dukterį, ši pasisveikino su Astrida, paskui jie šnektelėjo apie nepaprastą Viliaus energiją, žiūrėdami, kaip šuo pamažu rimsta ir gulasi po stalu. Nė vienas nepaminėjo Ernsto.

Jerlofas nemanė, kad Astrida prisimena Juliją. Užtat jis labai nustebo, kai staiga Astrida tyliai pasakė:

— Tu, Julija, tikriausiai manęs neprisimeni, bet... tą dieną aš irgi ieškojau pakrantėje. Aš ir mano vyras.

Jerlofas matė, kaip sustingo Julija kitapus stalo, kaip ji lėtai prasižiojo ieškodama žodžių.

— Ačiū, — padėkojo ji. — Aš neprisimenu... Tą dieną kilo tokia sumaištis.

— Žinau, žinau. — Astrida linktelėjo, gurkštelėjo kavos. — Visi lakstė aplinkui. Policija išsiuntė laivus į sąsiaurį, bet niekas nežinojo, kur ieškoti. Ir viena kaimiečių grupė buvo pasiųsta pakrante į pietus, o mes su kita grupe patraukėm į šiaurę. Mes ėjom ir ėjom pakrante dairydamiesi į vandenį, po visais ištrauktais laivais ir už kiekvienos uolos. Pagaliau užpuolė vakaras, ir mes nieko nebematėm, nebeįžiūrėjom net rankos prieš save... ir tuomet turėjom grįžti atgal. Buvo baisu.

— Taip. — Julija nudelbė akis į puoduką. — Tą vakarą visi ieškojo. Kol sutemo.

— Buvo labai baisu, — pakartojo Astrida. — Ir jis ne pirmas ir ne paskutinis pradingo sąsiauryje.

Prie kavos stalelio stojo tyla. Pūsčiojo silpnas vėjas. Vilius suurzgė ir sunerimęs krustelėjo prie Astridos kojų.

— Dabar atrastas berniuko sandalas, — po kurio laiko pasakė Jerlofas.

Jis visą laiką žiūrėjo į Astridą, bet akies krašteliu pastebėjo nustebusį Julijos žvilgsnį.

— Štai kaip. Ar jis gulėjo vandeny? — paklausė Astrida.

— Ne. Ant žemės. Visus tuos metus kažkas jį turėjo, bet iki šiol nežinome kas.

— Oje. Bet ar berniukas... nenuskendo?

Julija padėjo puoduką, bet nieko nepasakė.

— Atrodo, kad ne, — atsakė Jerlofas. — Reikalas sudėtingas... Mes dar nedaug žinom.

— Tas žmogus, apie kurį tu, Jerlofai, užsiminei... — įsiterpė Julija. — Nilsas Kantas. Ar jis gali ką nors žinoti apie Jensą? Kaip tu manai?

— Nilsas Kantas? — paklausė Astrida, žiūrėdama į Jerlofą. — Kodėl jūs apie jį kalbat?

— Tikriausiai vakar netyčia apie jį užsiminiau.

Julija dvejodama nukreipė žvilgsnį nuo Astridos prie Jerlofo, lyg pasakiusi ką nors netinkama.

— Aš tik pamaniau... kad galbūt jis įsivėlęs. Nes, regis, ir seniau kėlė problemų.

Astrida atsiduso.

— Maniau, kad Nilsas šiuo metu jau užmirštas. Kai jis išvyko iš Stenviko...

— Apskritai užmirštas, — pertraukė Astridą Jerlofas. — Galbūt todėl Julija tik vakar apie jį išgirdo.

— Juk jis buvo kokiais metais už mane vyresnis, vis dėlto mes lankėm tą pačią vidurinę mokyklą. Man atrodė, kad jis nuolat būdavo prastos nuotaikos, niekad nemačiau jo linksmo. Be perstojo mušdavosi ir buvo pasipūtęs. Mes, mergaitės, jo bijojom... ir berniukai. Jis visad pirmas šokdavo muštis, bet suversdavo kaltę kitiems.