Johan Theorin - Prieblanda

— Man neteko su juo mokytis, juk buvau vyresnis už Kantą, — tarė Jerlofas, — bet Juhnas Hagmanas pasakojo apie muštynes.

— Paskui jis pradėjo dirbti šeimos akmenų kirtykloje, bet nė tai nenusisekė.

— Ten irgi pridarė nemalonumų. Vos nenuskendo krovikų bosas. — Jerlofas palingavo galvą. — Ar tu, Astrida, prisimeni, kad, Nilsui metus šį darbą, kitą naktį užsidegė akmenis vežiojanti šalanda? Ji vadinosi „Izabelė“. Prisišvartavo Longviko uoste, atginta vėjo, ir kapitoną pažadino laive kilęs gaisras. Šalandą vos spėjo išbuksyruoti pro pirsą, kol liepsnos neapėmė jos visos. „Savaiminis užsidegimas“ — nuspręsta tiriant gaisro priežastį, bet čia, Stenvike, daug kas manė, kad Nilsas Kantas padegė šalandą. Ir galbūt tuomet viskas prasidėjo.

Julija klausiamai pasižiūrėjo į tėvą.

— Kas prasidėjo?

— Na... Nilsas Kantas tapo Stenviko atpirkimo ožiu. Dėl visų nelaimių žmonės kaltindavo jį.

— Ne dėl visų, — paprieštaravo Astrida. — Tik dėl visų nusikaltimų. Gaisrų, vagysčių ir sužalotų gyvulių...

— Ir dėl nelaimių. Jei lūždavo malūno sparnai, suplyšdavo tinklai arba nutrūkę laivai pasileisdavo jūron...

— Jis buvo nusipelnęs įtarinėjimų, — tarė Astrida. — Ir tai įrodė.

— Juk ir jis turėjo savo istoriją. Griežtą tėvą, mirusį dar jam būnant mažam, ir motiną, visą laiką teigusią Nilsui, kad jis geresnis už visus kitus kaimo gyventojus. Šitaip augti nėra sveika.

Astrida linktelėjo, patylėjo susimąsčiusi, paskui tyliai paklausė:

— Per vietinį radiją girdėjau apie vakarykštę nelaimę... Kada laidotuvės, Jerlofai?

Jis atkreipė dėmesį, kad ji greitai pakeitė temą. Nejau ir Astrida mano, kad Nilsas Kantas ir Ernsto mirtis kuo nors susiję?

— Kaip supratau, trečiadienį. Kalbėjau su Juhnu, ir bent jam taip atrodė.

— Ir Marneso bažnyčioj?

— Taip, — patvirtino Jerlofas ir pakėlė kavos puoduką. — Nors jį užmušė tasai nelaimingas bažnyčios bokštas.

— Ernstas visad atsargiai dirbdavo su akmeniu, — tarė Astrida. — Negaliu suprasti, ko jam ten prireikė ant uolos krašto.

Jerlofas palingavo galvą, bet nieko nepasakė.

— Ar čia visi? — paklausė Julija po kavutės pas Astridą, kai juodu, įsėdę į automobilį, vėl važiavo į Marnesą.

— Visi?

— Visi, gyvenantys Stenvike. Ar susitikom su visais, gyvenančiais ten šiuo metu?

— Daugmaž, — atsakė Jerlofas. — Visais tikraisiais Stenviko gyventojais. Dar yra keletas, atvažiuojančių iš Borgholmo ir Kalmaro savaitgaliais. Gal kokie penkiolika ar dvidešimt asmenų. Nelabai juos pažįstu.

— O kaip vasarą?

— Didysis tvanas. Vasaromis čia grūste prisigrūdę atostogautojų... iki kelių šimtų. Turistų vis daugėja. Jie stato ir stato. Ir maždaug tiek pat kiekvieną savaitę apsistoja Juhno kempinge. Atvyksta daugiau žmonių, nei nuolatos gyveno man būnant mažam. Bet Longvike dar blogiau, tenai jie turi svečių uostą ir viešbutį pakrantėje.

— Prisimenu, kaip būdavo vasarą.

Jerlofas atsiduso.

— Galbūt man nereikėtų skųstis. Juk žemyno gyventojai atvažiuoja čia su pinigais.

— Bet sunku visus sužiūrėti, — pasakė Julija ir spustelėjo stabdį prieš sukdama į Marnesą.

— Taip, vasarą nesužiūrėsi. Būna kaip tavo didmiestyje, žmonės atvyksta ir išvyksta kada nori.

— Juk ir rudenį tas pats. Stenvike nėra kam pasirūpinti...

Staiga ji nutilo lyg kažką prisiminusi.

— Astrida seka atvykėlius. — Pastebėjęs, kad Julija nutilo, Jerlofas pažvelgė į ją. — Kas atsitiko?

— Aš tik prisiminiau... kad Ernstas laukė lankytojo. Kai užvakar susitikau jį prie mūsų trobos, jis pasakė: „Ateik pasižiūrėti akmens dirbinių, bet ne šįvakar, nes laukiu lankytojo.“ Ar kažką panašaus.

— Jis taip pasakė? — paklausė Jerlofas ir susimąstęs pasižiūrėjo pro langą.

— Ar ir šitai susiję su... Nilsu Kantu?

— Galimas daiktas.

— Ar Ernstas laukė jo?

— Nemanau.

Automobilyje stojo tyla. Jie pravažiavo pro Marneso bažnyčią, ir Jerlofas prisiminė būsimas laidotuves. Jis jų nelaukė.

— Tu žinai daug daugiau, nei nori papasakoti, — tarė Julija.

— Truputį daugiau, — tyliai pasakė Jerlofas. — Nedaug. Mudu su Juhnu sukūrėme keletą hipotezių.

Ernstas, žinoma, irgi kūrė hipotezes, liūdnai pamanė jis.

— Čia ne žaidimas, — tyliai papriekaištavo Julija. — Jensas yra mano sūnus.

— Žinau. — Jerlofas norėjo paprašyti ją liautis kalbėjus apie Jensą lyg vis dar gyvą. — Ir greitai išgirsi, ką aš manau.

— Kodėl Astridai užsiminei apie Jenso sandalą?

— Nes ši naujiena turi pasklisti. Astrida tikrai ją paskleis, ji tai sugeba. — Jis pasižiūrėjo į Juliją. — Ar vakar papasakojai apie sandalą policininkams?

— Ne... Tada mano mintys sukosi apie kitką. Ir kodėl turėtume apie jį pasakoti?

— Na... gal tai sukels padarinių. Ką nors privilios?

— Ką privilios?

— Niekados nežinai, — pasakė Jerlofas, ir netrukus jie privažiavo senelių namus.

Julija vėl padėjo jam išlipti.

— Ką dabar veiksi? — paklausė Jerlofas.

— Nežinau... Gal nueisiu bažnyčion.

— Gerai, nueik. Ant Elos kapo paliktas žibintas, gali nusinešti žvakę. Turiu savo kambary.

— Žinoma, — sutiko Julija ir palydėjo jį iki durų.

— Galėtum ir pasidairyti kapinėse. Uždegusi žvakę ant motinos kapo, galėtum nueiti iki vakarinės tvoros ir dirstelėti į kapus ten.

— Aha. O kodėl? — paklausė Julija ir paspaudė mygtuką, atidarantį laukujės senelių namų duris.

— Sužinosi pamačiusi. 11

Julija stovėjo Marneso kapinėse ir žiūrėjo į Nilso Kanto kapą.

Jis buvo prie vakarinės tvoros, pačiame ilgos kapaviečių eilės gale. Ant paminklo buvo iškaltas vardas NILSAS KANTAS ir metai: 1925–1963. Paminklas žemas ir kuklus — paprastas klintakmenis, greičiausiai atvežtas iš Stenviko akmenų kirtyklos. Galbūt jį iškirto Ernstas Adolfsonas. Paminklui buvo per trisdešimt metų ir jo viršų jau traukė baltos kerpės.

Ant kapo žėlė sausa geltona žolė, bet jokių gėlių.

Julija stebėjosi, kodėl dingus Jensui niekas kaip įtariamojo nepaminėjo Nilso Kanto. Užuot atsakęs, Jerlofas ją atvedė čia, į tuščias kapines už Marneso, — ir dabar ji galėjo įsitikinti, kad Nilsas Kantas su Jenso dingimu negalėjo būti susijęs. Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antraisiais jis jau buvo miręs vos ne dešimt metų. Atsakymas buvo iškaltas akmenyje.

Štai kaip. Dar vienas akligatvis.

Už dviejų metrų gumšojo dar vienas paminklas, irgi iš klintakmenio, tik aukštesnis ir platesnis. Jame buvo iškalti vardai ir metai: KARLAS EINARAS ANDERSONAS 1889–1935 ir VERA ANDERSON-KANT 1897–1972. Apačioj smulkesnėmis raidėmis dar vienas užrašas: AKSELIS KANTAS 1929–1936. Tai buvo nuskendęs Nilso Kanto broliukas, kurio kūnas pradingo sąsiauryje.

Jau besigręždama eiti, Julija pastebėjo už Nilso Kanto paminklo plazdant kažkokį baltą daikčiuką. Ji sustojo, žengė porą žingsnių į priekį ir pasilenkė.

Tai buvo vėjy krusčiojantis baltas vokas, įspraustas tarp dviejų sudžiūvusių rožių.

Julija suprato rožes buvus padėtas už paminklo ne taip seniai, nes sausi tamsiai raudoni žiedlapiai dar laikėsi nenubyrėję. Traukdama voką, pajuto, kad šis drėgnas. Jei ant jo buvo kas nors užrašyta, rašalą nuplovė lietus.

Ji apsidairė. Kapinėse vis dar nebuvo žmonių. Už penkiasdešimties metrų stūksojo balta Marneso bažnyčia, bet, Julijai patraukus duris, šios pasirodė esančios uždarytos, o viduje už siaurų langų niekas nesujudėjo.