Johan Theorin - Prieblanda

Kada Julija paskutinį kartą valgė restorane? Neprisiminė. Sėdėdama tarp daugybės nepažįstamų žmonių jautėsi labai neįprastai, bet stengėsi kvėpuoti ramiai ir drąsiai sutikti Lenarto žvilgsnį iš kito staliuko krašto.

— Labą dieną, sveiki atvykę.

Prie jų priėjo storapilvis atraitotomis marškinių rankovėmis ir padavė du oda įrištus valgiaraščius.

— Labas, Kentai, — pasisveikino Lenartas, imdamas valgiaraštį.

— Ką gersite tokią gražią dieną?

— Aš — silpno alaus, — tarė Lenartas.

— O man prašom vandens su ledu, — užsisakė Julija.

Žinoma, iš pradžių ji vos nepaprašė raudonojo vyno, geriausiai visos ropinės, bet susilaikė. Ji atsilaikys ir blaivi. Nieko baisaus, visame pasaulyje žmonės kasdien pietauja restoranuose.

— Dienos pietūs — lazanija, — pasakė Kentas.

— Puiku, — sutiko Lenartas.

— Ir man tą patį.

Julija linktelėjo žvilgtelėdama į plačią tamsiai žalią, nuo senumo kiek apsitrynusią tatuiruotę, sušmėžavusią po marškiniais ant smuklininko dešiniojo žasto, kai tas ištiesė ranką paimti valgiaraščių. Tatuiruotė panėšėjo į raides rėmeliuose. Vardas? Laivo pavadinimas?

— Į pietus įeina salotos ir kava, — pasakė smuklininkas prieš nueidamas virtuvėn.

Lenartas pakilo atsinešti salotų, Julija nusekė jam iš paskos.

— Lenartai! — sušuko vyriškas balsas iš kito restorano galo, jiems grįžtant prie savo staliuko. — Lenartai!

Policininkas tyliai atsiduso.

— Greitai grįšiu, — sušnabždėjo Lenartas Julijai ir pasuko prie jį pašaukusio žmogaus — pagyvenusio vyro blizgančiu raudonu veidu ir mėlynu ūkininko kombinezonu. Atsisėdusi prie staliuko viena, Julija matė, kaip rūstaus veido vyras, gyvai gestikuliuodamas, kažką pasakoja Lenartui. Lenartas kažką tyliai ir trumpai atsakė, ir vyras vėl ėmė gestikuliuoti.

Po kelių minučių policininkas grįžo prie staliuko; vos jam spėjus atsisėsti, smuklininkas Kentas atnešė dvi lėkštes, prikrautas spirgančių lazanijų.

Lenartas vėl atsiduso.

— Atleiskit.

— Nėr už ką, — atsakė Julija.

— Į vieno ūkininko kluoną įsibrovė vagys ir nušvilpė baką benzino. Kai esi kaimo policininkas, nuo darbo niekad neatitrūksti ir nesuki galvos dėl laisvalaikio. Bet dabar valgykim.

Jis palinko prie lėkštės.

Julija irgi ėmė valgyti. Dabar jautė alkį, o lazanija buvo skani, nepagailėta maltos mėsos.

Tuštėjant lėkštei, Lenartas gurkštelėjo alaus ir atsilošė.

— Taigi atvažiavot aplankyti tėtės? Ne pasideginti saulėje ir išsimaudyti?

Julija šypsodama papurtė galvą.

— Ne, nors Elandas gražus ir rudenį.

— Jerlofas, regis, jaučiasi gerai. Nepaisant reumato.

— Taip... Jis serga Šiogreno sindromu. Tai tokie reumatiniai sąnarių skausmai, užeinantys ir praeinantys. Bet jo protas šviesus. Ir jis vis dar sugeba meistrauti butelinius laivus.

— Taip, jie dailūs... Kadaise ketinau vieną užsakyti nuovadai, bet sumanymas neišdegė.

Vėl stojo tyla. Lenartas ištuštino alaus bokalą ir tyliai paklausė:

— O jūs, Julija? Ar dabar jaučiatės gerai?

— Taip... — greitai atsakė Julija. Iš dalies tai buvo melas, bet paskui jai dingtelėjo, kad galbūt policininkui iš tikrųjų įdomu. — Ar turit omeny... po vakarykštės dienos?

— Taip, galbūt iš dalies. Bet man rūpi ir tai, kas įvyko kur kas seniau... aštuntajam dešimtmety.

— Ak!

Lenartas žino. Savaime suprantama, žino. Ką ji sau manė? Jis trisdešimt metų tarnauja policijoje, juk pats pasakojo. Ir, kaip ir Astrida, išdrįso ramiai ir atsargiai paliesti uždraustą temą — temą, kuri jos seseriai seniai atsibodo ir kurios Julija niekada nedrįsdavo minėti.

— Ar ir jūs... ieškojot? — tyliai paklausė ji.

Lenartas nuleido akis į stalą neskubėdamas atsakyti, lyg klausimas būtų pažadinęs nemalonius prisiminimus.

— Taip, ir aš ieškojau, — pagaliau atsakė jis. — Buvau vienas pirmųjų policininkų, atvykusių įvykio vieton į Stenviką... Organizavau pakrantės šukuotojų grandines. Vaikščiojom ten visą vakarą, paieška buvo nutraukta maždaug valanda po vidurnakčio. Dingus vaikui, niekas nenori liautis ieškojęs...

Jis nutilo.

Julija prisiminė Astridą Linder sakius veik tą patį ir nudelbė akis į staliuką. Ji neketino pravirkti, pravirkti priešais policininką.

— Atleiskit, — atsiprašė vis dėlto ištryškus ašaroms.

— Nėr ko atsiprašyti. Aš irgi retkarčiais apsiverkiu.

Jo balsas buvo žemas ir ramus lyg nutykusios jūros paviršius. Kad ašaros neaptemdytų akių, Julija sumirksėjusi įsistebeilijo į jo rimtą veidą. Norėjo ką nors pasakyti, nusitverti kad ir pirmos šovusios į galvą minties.

— Jerlofas, — ištarė ji ir krenkštelėjo, — netiki, kad Jensas, mano sūnus... kad jis nuskendo.

Lenartas pasižiūrėjo į ją.

— Štai kaip.

— Jis... jis aptiko batą. Sandaliuką, berniuko sandalą. Tokį avėjo Jensas, kai...

— Batą? — Lenartas tebežiūrėjo į ją. — Berniuko sandalą. O jūs matėt?

Julija linktelėjo.

— Atpažinot?

— Taip... galbūt. — Julija pakėlė taurę su vandeniu. — Iš pradžių neabejojau... bet dabar gerai nežinau. — Ji pažvelgė į policininką. — Tai įvyko seniai. Niekad nemanai, kad užmirši kai kuriuos dalykus, bet užmiršti.

— Norėčiau pamatyti.

— Tikriausiai pavyks. — Ji nežinojo, ką pamanys Jerlofas, kad įpainiota policija, bet jai buvo nė motais. Jensas — jos sūnus. — Ar manot, kad tai gali ką nors reikšti?

— Nemanau, kad reikėtų dėti dideles viltis. — Lenartas suvalgė paskutinį lazanijos kąsnį ir pridūrė: — Vadinasi, Jerlofas senatvėje tapo privačiu sekliu.

— Privačiu sekliu... taip, galbūt. — Julija atsiduso: tikrai malonu apie tai šnekėtis su kitu žmogum nei Jerlofas. — Jis prikūręs aibę teorijų, ar kaip jas reikėtų vadinti. Miglotų hipotezių... išties nežinau, ką jis mano. Sakė, kad sandalas jam atsiųstas nenurodant siuntėjo, ir minėjo vyrą, vardu Kantas, kuris...

— Kantas? — greitai paklausė Lenartas. Dabar jis sunerimo. — Nilsas Kantas? Ar jį minėjo?

— Taip. Jis kilęs iš Stenviko, bet man gimus ten nebegyveno. Šiandien buvau kapinėse ir mačiau...

— Jis palaidotas Marneso kapinėse.

— Taip, mačiau paminklą.

Policininkas priešais ją spoksojo į staliuką. Jo pečiai sulinko, ir jis vėl atrodė labai pavargęs.

— Nilsas Kantas... Nepasiduoda mirčiai.

Elandas, 1945 m. gegužė

Didelė žaliai spindinti musė saulėkaitoje atzirzia per kalkynę. Skersai ir išilgai išraižiusi orą tarp kadagių ir žolynų, galiausiai nutupia ant ištiesto delno. Musės sparneliai nurimsta, ji ištempia kojas ir tvirtai įsikimba pasirengusi nulėkti kilus mažiausiam pavojui, bet plaštaka guli žolėje sustingusi.

Nilsas Kantas tebestovi iškėlęs šautuvą ir žiūri į maitėdę musę, ilsinančią sparnus ant vokiečių kareivio delno.

Kareivis aukštielninkas tyso žolėje. Jo akys atsimerkusios, veidas pasisukęs į šoną, sakytum jis nustebęs žiūri į musę. Bet pusė kareivio kaklo ir kairysis petys peršauti Nilso šratų, apsitrynęs uniforminis švarkas kruvinas ir kareivis nieko nemato.

Nilsas atsikvepia, įsiklauso.

Dabar, nutilus musės zirzimui, kalkynėje viešpatauja mirtina tyla, nors Nilsui ausyse tebezvimbčioja paleisti du šūviai. Šūviai turėjo toli nuaidėti, bet jam neatrodo, kad kas nors būtų juos išgirdęs. Netoliese nėra jokių kelių ir žmonės retai užklysta taip atokiai. Jis jaučiasi ramus.

Labai ramus. Po pirmo, netyčinio šūvio, parmušusio pirmąjį vokietį, jo tirtančius pečius tarytum suėmė ir suvaldė dvi nematomos rankos.