Johan Theorin - Prieblanda

— Gerai. Bet palaikyk ryšį su Juhnu ir Astrida. Jūs turit eiti išvien.

— Žinoma. — Julija apsivilko paltą. — Beje, aš buvau kapinėse. Uždegiau mamai žvakę.

— Gerai... Tuomet ji degs penkias paras, iki savaitgalio. Bažnyčios taryba tvarko kapą. Aš, deja, ne taip dažnai ten nuvažiuoju... — Jerlofas užsikosėjo. — Ar Ernstui duobė jau iškasta?

— Nepastebėjau, — atsakė Julija ir pridūrė: — Bet aš radau Nilso Kanto kapą prie akmeninės tvoros. Tikriausiai jį norėjai man parodyti?

— Taip.

— Kol išvydau kapą, maniau, kad turėtume įtarti Nilsą Kantą... bet dabar suprantu, kodėl niekas jo nepaminėjo.

Jerlofas galvojo, ką jam pasakyti, — galbūt reikėtų užsiminti, kad geriausia žudikui apsimesti mirusiam, — bet patylėjo.

— Bet ant kapo buvo rožių, — tarė Julija.

— Šviežių rožių?

— Ne visai. Tikriausiai nuo vasaros. Ir dar vienas dalykas...

Įkišusi ranką į palto kišenę, ji ištraukė vokelį, pridėtą prie rožių puokštės. Dabar jau sausą vokelį ji padavė Jerlofui.

— Galbūt negalima jo atplėšti, — pasakė ji, — juk jis privatus ir...

Bet Jerlofas greitai atplėšė voką, ištraukė baltą lapelį ir perskaitė. Iš pradžių tyliai, paskui garsiai Julijai:

— „Juk mes visi turėsim stoti prieš Dievo teismą.“ — Jis pasižiūrėjo į Juliją. — Tik tiek... Tai citata iš „Laiško Romiečiams“. Ar galiu jį pasilikti?

Julija linktelėjo.

— Ar dažnai ant Kanto kapo atsiranda gėlių su laiškais?

— Ne itin, — atsakė Jerlofas, kišdamas voką į rašomojo stalo stalčių. — Bet keletą kartų yra taip atsitikę... bent jau gėlių. Esu ten matęs rožių puokščių.

— Vadinasi, Nilso Kanto draugai dar gyvi?

— Taip... šiaip ar taip, kažkas jį kažkodėl prisimena, — atsakė Jerlofas ir pridūrė: — Juk liūdnai pagarsėjusiais žmonėmis kartais žavimasi.

— Gerai. Tuomet važiuosiu į Stenviką, — po valandėlės tylos tarė Julija, vėl užsisagstydama paltą.

— Ką veiksi rytoj?

— Galbūt nuvažiuosiu į Longviką. Matysim.

Dukteriai išėjus iš kambario, Jerlofo pečiai susmuko iš nuovargio. Pakėlęs rankas pastebėjo drebant pirštus. Popietė buvo varginanti, bet šią dieną jo dar laukė svarbus darbas.

— Torstenai, ar tu palaidojai Nilsą Kantą? — paklausė Jerlofas po kelių valandų.

Abu senukai sėdėjo rūsyje visiškai vieni, kiekvienas prie savo stalo. Jerlofui tai nebuvo atsitiktinumas: po vakarienės jis liftu nusileido į darbo kambarį ir pralaukė daugiau nei valandą, kol kita šių namų gyventoja, senyva moteriškė iš pirmo aukšto, nutrauks savo begalinį audimą.

Jo tikslas buvo likti vienam su Torstenu Akselsonu, dirbusiu Marneso bendruomenės kapinėse nuo karo metų iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Jerlofui belaukiant, už siaurų rūsio langų sutirštėjo rudeninės sutemos. Atėjo vakaras.

Prieš užduodamas lemiamą klausimą, Jerlofas šnekučiavosi su Akselsonu apie būsimas laidotuves, daugiausia stengdamasis jį užlaikyti kambaryje. Akselsonas irgi sirgo reumatu, bet buvo šviesaus proto ir dažniausiai įdomus pašnekovas. Jis, regis, taip nostalgiškai nesiilgėjo kapų kasimo, kaip Jerlofas — savo darbo jūroje, vis dėlto pasiliko šnektelti apie senus laikus.

Jerlofas sėdėjo prie medienos gabaliukais, klijais, įrankiais ir švitriniu popierium apkrauto stalo. Jis darė paskutinio Borgholmo burlaivio, septintajam dešimtmety tapusio Stokholmo pramoginiu laivu, — galeaso „Paketas“, — modelį. Korpusas buvo baigtas, bet prie burių dar turėjo padirbėti, ir, žinoma, modelis bus gatavas tik butelyje, kai galės iškelti stiebus ir pritvirtinti paskutinius virvagalius. Viskam reikia laiko.

Jerlofas atsargiai mažumėlę įrantijo stiebo viršūnę, laukdamas į pensiją išėjusio duobkasio atsakymo. Akselsonas sėdėjo sukumpęs prie tūkstančiais dėlionės dalelių nusėto stalo. Jis buvo įpusėjęs didžiulį Monė geltonai baltų vandens lelijų paveikslą.

Akselsonas prispaudė dalelę prie juodo vandens lelijų tvenkinio ir pakėlė akis.

— Kantą?

— Taip, Nilsą Kantą. Juk tas kapas vis dar yra nuošaliai nuo kitų, prie vakarinės tvoros. Ir šit pagalvojau apie jo laidotuves. Juk tuomet aš čia negyvenau...

Akselsonas linktelėjo, paėmė dėlionės dalelę ir susimąstė.

— Taip, aš iškasiau duobę ir su kitais kapinių kolegomis nešiau karstą... Šiaip ar taip, savanorių nešti karstui neatsirado.

— Ar nebuvo gedinčiųjų?

— Buvo... Jo motina. Ji dalyvavo visą laiką. Iki tol kažin ar buvau ją matęs. Tokia sulysusi ir kaulėta, apsivilkusi juodą kaip anglis paltą. Bet nežinau, ar būčiau galėjęs ją pavadinti gedinčia. Galbūt ji atrodė kiek per daug patenkinta.

— Patenkinta?

— Taip... Žinoma, nemačiau jos bažnyčioje. Bet prisimenu, kad sušnairavau į ją, kai leidom karstą į duobę. Vera stovėjo maždaug per metrą nuo duobės ir matė, kaip pradingsta karstas, o aš pastebėjau ją šypsantis po šydu. Lyg išties būtų džiaugęsis laidotuvėmis.

Jerlofas linktelėjo.

— Ir laidotuvėse dalyvavo tik ji? Daugiau niekas?

Akselsonas papurtė galvą.

— Dalyvavo ir daugiau žmonių, bet kažin ar tarp jų buvo gedinčių. Atvyko ir policininkų, tik jie stovėjo toliau, bemaž prie vartų.

— Jie, matyt, norėjo įsitikinti, kad Kantas pagaliau visiems laikams nuleidžiamas į duobę.

— Matyt. — Akselsonas linktelėjo. — Ir galbūt visi ten buvo, išskyrus pastorių Fridlandą.

— Šiaip ar taip, tikriausiai jam buvo sumokėta.

Kambaryje stojo tyla. Jerlofas keletą minučių blizgino „Paketo“ korpusiuką. Paskui įsidrąsinęs pasakė:

— Jei, anot tavęs, Vera Kant prie kapo šypsojosi, kyla klausimas, kas gulėjo karste...

Akselsonas pasižiūrėjo į dėlionę ir paėmė naują dalelę.

— Tikriausiai, Jerlofai, norėjai paklausti, ar jį nešti nebuvo neįprastai lengva? Manęs šito dažnai klausinėdavo.

— Juk žmonės kartais šneka... kad Kanto karstas buvęs tuščias. Galbūt ir pats esi tai girdėjęs?

— Gali dėl to daugiau nebesukti sau galvos, nes jis nebuvo tuščias. Mes nešėm jį keturiese, ir prieš pamaldas, ir po jų, ir tiek vyrų reikėjo. Karstas buvo velniškai sunkus.

Jerlofas pasijuto lyg suabejojęs seno kapinių darbininko profesiniu sąžiningumu, bet negalėjo susilaikyti.

— Kai kas kalba, kad karstas galbūt buvo prikrautas akmenų ar smėlio maišų, — tyliai pasakė.

— Esu girdėjęs šią paskalą. Pats vidun nepasižiūrėjau, bet galbūt kas nors tai padarė... kai karstas keltu atplaukė į Elandą.

— Girdėjau, kad karsto niekas neatidarė. Buvęs užplombuotas, ir niekam neužtekę drąsos nei kompetencijos plombą nuplėšti. Gal žinai, ar kas buvo atidaręs?

— Ne... Prisimenu tik, kad prie „Malmo važtos“ laivu atgabento karsto buvo pridėtas mirties liudijimas iš Pietų Amerikos. Jį perskaitė kažkoks ispanų kalbos pramokęs Borgholmo krovininių automobilių centro darbuotojas... Nilsas nuskendo, buvo parašyta liudijime, ir ilgai išgulėjo vandeny. Taigi kūnas tikriausiai neatrodė itin patraukliai.

— Galbūt žmonės bijojo, kad Vera Kant nepakeltų triukšmo. Jie tikriausiai tik norėjo palaidoti Kantą ir pasitraukti.

Akselsonas pasižiūrėjo į Jerlofą, bet tik patraukė pečiais.

— Neklausk manęs. — Jis prilipino dar vieną vandens lelijos dalelę prie Monė paveikslo tvenkinio. — Aš tik nuleidau jį duobėn, atlikau savo darbą ir parėjau namo.

— Žinau, Torstenai.

Akselsonas prilipino dar vieną dėlionės detalę, pasižiūrėjo į rezultatą, paskui į sieninį laikrodį.