Johan Theorin - Prieblanda

Nagi, nurimk. Kraujas liovėsi tvinkčiojęs pirštuose, rankos nebedrebėjo, ir į antrą vokietį „Husqvarna“ šautuvą jis atsuko kaip niekad ryžtingai. Žvilgsnis buvo tiesus, pirštas ant gaiduko, vamzdis tvirtai nutaikytas. Jei šį nutikimą galėjai pavadinti karu ar beveik karu, tai jis labai priminė kiškių medžioklę.

— Duok šen, — pakartojo jis.

Jis atkišo ranką, vokietis jį suprato ir, atsargiai krestelėjęs, padavė žibantį brangakmenį.

Net nepasižiūrėjęs žemyn ir nenuleidęs šautuvo, Nilsas sugriebė pirštais brangakmenį ir įsikišo į užpakalinę kišenę. Tyliai linktelėjo ir labai ramiai surietė smilių ant gaiduko.

Vokietis beviltiškai iškėlė rankas supratęs, kokie prasti jo popieriai, sulenkė kelius ir prasižiojo, bet Nilsas neketino jo išklausyti.

— Heil Hitler, — tyliai ištarė ir iššovė.

Paskutinis pokštelėjimas, o po jo — tyla. Štai kaip paprasta.

Dabar abu kareiviai guli prie kadagių, vienas sukumpusia nugara pusiau užvirtęs ant kito. Musė užsiropščia ant viršutinio kareivio smiliaus galo ir, išskleidusi sparnelius, lengvai pakyla. Nilsas lydi musę žvilgsniu, kol ši, apsukusi didelį kadagio krūmą, pradingsta.

Nilsas žengia žingsnį, užkelia koją ant viršutinio kareivio ir pastumia. Kūnas pamažėle nuslysta nuo apatinio kareivio ir tvarkingai išsitiesia žolėje. Šitaip atrodo geriau. Jis galėtų suguldyti kareivius dar dailiau, lyg per tikras šermenis, bet užteks ir to.

Nilsas pasižiūri į numirėlius. Kareiviai atrodo seni, bet yra jo amžiaus, ir dabar, kai jie ramiai guli, Nilsas vėl susimąsto, kas jie tokie.

Iš kur jie kilę? Jis jų nesuprato, bet neabejoja juos kalbėjus vokiškai. Jų uniformos molinos ir sunešiotos, apibrizgusiais atvartais ir blizgančiais keliais. Nė vienas neginkluotas, bet viršutinis turėjo ant peties kelionmaišį, kuris griūvant nulėkė į šalį. Nilsas tik dabar šį pastebi.

Jis pasilenkia ir atriša kelionmaišį, sausą ir bemaž nekruviną. Atvertęs audinio kampą, išvysta krūvelę daiktų: porą konservų skardinių be etikečių, peiliuką ištrupėjusiomis medinėmis kriaunomis, pluoštą virvute apsuktų laiškų, pusę kepaliuko džiovintos juodos duonos. Kelis virvagalius, porą parudavusių tvarsčių, mažą nesvidinto žalvario kompasą.

Nilsas paima peilį ir įsikiša kaip atminą. Kokios nors piniginės vertės šis greičiausiai neturi.

Kelionmaišyje esama dar vieno daikto: skardinės dėžutės, šiek tiek mažesnės už šautuvo buožę. Nilsas paima ją, ir viduje kažkas sucingsi. Spustelėjęs nykščiu, atvožia dangtelį.

Skardinė dėžutė pilna žėrinčių brangakmenių. Jis išpila juos į saują ir patikrina kietumą bei nugludinimą. Kai kurie maži kaip šratai, kai kurie dideli kaip kapsulės, iš viso daugiau nei dvidešimt. Dėžutėje dar buvo kažkoks didesnis daiktas, įvyniotas į žalio audinio skiautę. Nilsas ištraukia jį ir išvynioja.

Tai gryno aukso krucifiksas, didumo sulig delnu, inkrustuotas raudonais žėrinčiais brangakmeniais. Puiku. Jis ilgai žiūri į kryžių, tada vėl suvynioja į audinį.

Nilsas užvožia dangtelį ir įsikiša karo grobį į kuprinę. Užrištą kelionmaišį padeda šalia negyvo savininko. Iš tikrųjų čia daugiau nebėr ko veikti. Žinoma, reikėtų kareivius palaidoti, bet jis neturi kuo kasti.

Kūnai liks gulėti, kur guli, kadagių priedangoje, galbūt kurią nors dieną jis sugrįš su tvirta lopeta. Vis dėlto jis užspaudžia kareiviams akis, kad nežiurksotų į dangų.

Nilsas ištiesia nugarą — metas keliauti namo. Užsiverčia kuprinę, pakelia vis dar šiltą paraku kvepiantį šautuvą ir ima žygiuoti į vakarus, Stenviko link. Pro debesis šviečia saulė.

Paėjėjęs atsigręžia ir pasižiūri į šviesią stepę. Kadagių properša pridengta šešėlio, žalios kareivių uniformos susilieja su kraštovaizdžiu, bet viena sustingusi balta ranka kyšo iš žolės, aiškiai matoma tarp kreivų kadagių kamienų.

Nilsas drožia toliau. Dabar jis mąsto, ką papasakos motinai, kaip paaiškins kraujo lašus ant kelnių. Jis nori jai viską papasakoti, neslėpdamas, ką veikia kalkynėje, bet kartais atrodo, jog kai kurių dalykų ji nenori girdėti. Galbūt susidūrimas su kareiviais yra vienas tokių dalykų. Jam reikia pagalvoti.

Tad jis ir galvoja, bet tinkamo atsakymo neranda. O dabar artėja prie kelio, besileidžiančio į Stenviką. Kelias tuščias, ir jis žingsniuoja toliau.

Ne, kelias nevisiškai tuščias. Nedideliu vingiu likus keliems šimtams metrų iki pirmųjų kaimo pastatų kažkas ateina.

Pirmojo impulso pagautas Nilsas vos nepabėga, bet už nugaros mato tik žemaūgius kadagius. Ir ko, iš teisybės, jam bėgti ir slėptis? Kalkynėje jis patyrė kažką didinga, tikrą perversmą, ir dabar jam nėr ko bijoti.

Nilsas sustoja už akmenų tvoros keletą metrų nuo kaimo kelio ir laukia, kol padaras priartės.

Ūmiai pamato, kad tai Maja Niuman.

Maja, mergaitė iš Stenviko, į kurią dažnai krypdavo jo akys ir dar dažniau — mintys, bet su kuria niekad nesišnekėjo. Jis negali su ja pasišnekėti ir dabar, bet ji vis artėja šypsodama, lyg būtų eilinė vasaros diena. Ji pastebėjo Nilsą, ir, nors jos žingsniai nepaspartėja, jam rodos, kad ji ištiesia nugarą, kilsteli smakrą ir atstato krūtinę.

Nilsas stovi prie kelio lyg prikaltas, regėdamas, kaip Maja stabteli kitapus žemos tvoros.

Ji pažvelgia į jį. Jis irgi pasižiūri į ją, bet neranda jokių žodžių, net pasisveikinti. Tylą dar skausmingesnę daro smagus lakštingalos čiauškesys, girdimas iš griovio palei akmenų tvorą.

Pagaliau prasižioja Maja.

— Nilsai, ar ką nors nušovei? — žvaliai paklausia.

Nuo klausimo jis, kone brinkteli aukštielninkas. Iš pradžių jam pasirodo, kad Maja viską žino, paskui suvokia ją nieko nepasakius apie kareivius. Jis turi šautuvą, o grįždamas į kaimą paprastai nešasi nušautus kiškius.

Nilsas papurto galvą.

— Ne, jokių kiškių. — Jis žengia atgal, pajunta kuprinėn įmestos skardinės dėžutės svorį ir išlemena: — Dabar man... reikia eiti. Pas motiną, į kaimą.

— Ar neisi kaimo keliu?

— Ne. — Nilsas toliau traukiasi atgal. — Per kalkynę bus greičiau.

Žodžiai imasi vis lengviau ir lengviau — jis išties gali šnekėtis su Maja Niuman. Kada nors dar pasišnekės, bet ne šiandien.

— Tuomet sudie, — teištaria atsisveikindamas ir, nelaukdamas atsakymo, apsigręžia.

Nujausdamas ją tebestovint ir jį sekant, pasuka nuo kaimo kelio į šoną ir sumetęs, kad nosies tiesumu bus du šimtai žingsnių, vėl pasileidžia kaimo link.

Visą laiką girdėdamas cingsint skardinę dėžutę, slidinėjančią kuprinės dugne, suvokia neišdrįsiąs jos parsinešti namo. Reikia būti atsargiam su savo karo grobiu.

Dar už kelių šimtų metrų, kaimo keliui pradingus už kadagių, priešais jį išdygsta akmenų krūva.

Senoji aukinė krūsnis. Tai orientyras, pro kurį Nilsas veik visada tik praeina keliaudamas į Stenviką ir iš jo, bet dabar sustoja. Žiūri į mažų ir didelių akmenų krūsnį, pagalvoja ir apsidairo.

Kalkynė visiškai tuščia. Girdėti tik vėjas.

Nilso galvoje subręsta idėja, jis nusikabina kuprinę ir pasideda ant žemės. Atsegęs ištraukia dėžutę su brangakmeniais, palaiko rankoje ir pasideda prie pat krūsnies.

Kone tiesiai į rytus dunkso Marneso bažnyčia. Nilsas regi ties horizontu tarytum juodą strėlytę iškilusį jos bokštą. Jis atsistoja bokšto kryptimi, išsitempia lyg gavęs komandą „ramiai“ ir žengia didelį žingsnį nuo krūsnies. Tada pradeda kasti.

Keletą dienų švietė saulė, ir žemė visiškai sausa; jam sekasi išdraskyti velėną nedideliais gabalais, paskui rankomis ir vokiečių peiliuku išrausti duobutę žemėje. Iki uolienos čia netoli, žemės sluoksnis kalkynėje plonas.