Johan Theorin - Prieblanda

Nilsas jau darosi per senas bastytis kalkynės tyloje ir medžioti kiškius. Jis turi kitų planų. Dabar, pasibaigus karui, jis leisis į pasaulį, kur akys veda. Norėtų pasiimti ir Mają Niuman, mergaitę, gyvenančią Stenvike, troboje žemiau skardžio. Jis prisimena, kaip ji atrodo, ir dažnokai apie ją galvoja. Bet iš tikrųjų jie dar nėra kalbėjęsi, tik susitikę pasisveikindavo, jei ji eidavo viena. Jei netrukus nepasitaikys progos rimtai su ja pasikalbėti, iškeliaus vienas.

Šią dieną jis nutolo nuo Stenviko toliau nei paprastai, kone pasiekė rytinę salos pusę. Prieš kirsdamas plentą, spėjo nušauti du kiškius, bet paliko po krūmu, pasiims grįždamas. Ketina, prieš eidamas namo pas motiną, nušauti dar vieną ar du kiškius, o grįždamas dėl juoko nupyškinti ir keletą kregždžių.

Visoje kalkynėje plačiomis valkomis vis dar tebetelkšo polaidžio vanduo ir atrodo, tarsi žengtum samanota vietove, pilna ežeriukų. Saulėje vanduo džiūsta sparčiai. Nilsas avi storais aukštaauliais ir panorėjęs gali bristi tiesiai per valkas. Kartais taip ir daro, o kartais jas aplenkia. Yra visiškai laisvas ir viso pasaulio savininkas.

Adolfas Hitleris mėgino pasisavinti pasaulį. Dabar jis miręs, nusišovė Berlyne prieš kokią savaitę. Paskui Vokietijai atėjo galas. Niekas nebenorėjo ar neįstengė ilgiau priešintis rusams ir amerikiečiams.

Nilsas iššlepsi iš valkos ir toliau drožia per kadagių guotą. Prisimena, kad būdamas jaunesnis jautė palankumą Hitleriui, šiaip ar taip, labai gerbė jo stiprią valią.

Su didžia pagarba išklausė rėksmingos Hitlerio kalbos fragmentą, motinai pasistačius radiją bendrajame kambaryje, ir keletą metų laukė, kada virš Elando prakauks vokiečių bombonešiai ir galų gale saloje prasidės karas, bet dabar Hitlerio nebėra, o visa milžiniška Vokietija subombarduota anglų lėktuvų.

Vokietija jo nebedomina. Tačiau Anglija vilioja. Ir Amerika atrodo didelė, teikianti daug vilčių, bet ten jau išvykę pernelyg daug elandiečių, tūkstančiais pražuvusių be pėdsako devynioliktam amžiuj. Nilsas nori iškeliauti į pasaulį ir grįžti į Stenviką kaip imperatorius.

Nilsas išgirsta kažkokį tylų, bet šaižų garsą ir sustoja.

Nematyti nė vieno kiškio, vis dėlto Nilsas pasijunta lyg...

Būtų ne vienas.

Ten kažkas yra.

Jis išgirdo vėjy kažkokį trumpą garsą, nepanašų nei į paukščio giesmę, nei į vabzdžio zvimbimą ar arklio žvengimą. Metų metus vaikštinėja po kalkynę ir gerai nutuokia, kada kas nors ne taip. Ir kaip tik dabar įprastinė darna pairo. Nilso nugara perbėga įtarimo šiurpas.

Čia ne kiškis, čia kažkas kita.

Vilkai? Nilso močiutė, seniai mirusi, pasakodavo istorijas apie vilkus kalkynėje. Čia jų seniau būdavę. Bet ne dabar.

Žmonės?

Kažkas prie jo sėlina?

Nilsas iš lėto nusikabina nuo peties „Husqvarna“ šautuvą, suima abiem rankom ir nykščiu atlaužia spyną. Du šratiniai Jutorpo fabriko šoviniai paruošti lėkt iš vamzdžio.

Jis apsidairo: bemaž visur čia auga kadagiai, dauguma kreivi ir nudrengti vėjo, nesiekiantys nė metro aukščio, vis dėlto tankūs ir neperregimi. Atsistojęs Nilsas gali pasižiūrėti per jų viršų, tada mato labai toli ir prie jo neprisėlintų niekas, bet kai pritupia, kadagiai tarytum užauga ir susiskliaudžia virš galvos.

Dabar jis nieko nebegirdi — jei išvis ką girdėjo. Galbūt jam tik pasigirdo galvoje, taip kartais pasitaikydavo būnant vienam.

Nilsas tyliai stovi žolėje visiškai sustingęs ir laukia. Kvėpuoja ramiai, jis turi marias laiko. Kiškiai palaukus visados išlenda — jų nervai galų gale nebeišlaiko — ir, iššokę iš slėptuvių, aklai nuliuoksi gelbėdamiesi nuo medžiotojo. Tuomet tereikia ramiai pakelti šautuvą prie peties, nusitaikyti į rudą dėmę ir nuspausti gaiduką. Paskui nueiti ir pasiimti garuojantį kūną.

Nilsas sulaiko kvapą. Suklūsta.

Ir dabar nieko nesigirdi, bet pūsteli vėjas ir ūmiai jo nosis užuodžia aiškų seno prakaito ir alyvuoto audinio kvapą. Gailų vėjo atneštą žmogaus kūno ar kelių kūnų kvapą.

Visai netoli yra žmonių.

Nilsas staigiai pasisuka į dešinę, pirštą uždėjęs ant gaiduko.

Vos už metro iš krūmo į jį spokso baimės kupinos akys.

Žmogaus žvilgsnis, susitinkantis su jo paties.

Tamsoje po tankiais kadagių spygliais išryškėja vyro veidas, pilkas nuo purvo ir šešėliuotas nuo susitaršiusių plaukų. Už galvos prie žemės spaudžiasi duksliais žaliais drabužiais apvilktas kūnas. Uniforma, sumeta Nilsas.

Vyras yra kareivis. Svetimas kareivis be šalmo ir be ginklo.

Nilsas atkiša šautuvą jusdamas, kaip pirštų galiukuose daužosi širdis. Pakelia vamzdžio žiotis keletą centimetrų.

— Išlįsk, — garsiai paliepia.

Kareivis prasižioja ir kažką sako. Ne švediškai, bent jau ne iki tol Nilso girdėta švedų kalba. Jis kalba svetima kalba, panašia į vokiečių.

— Ką? — greitai paklausia Nilsas. — Ką sakai?

Kareivis pamažėle iškelia rankas, purvinas suskirdusias rankas, — ir Nilsas pamato, kad slėptuvėje jis ne vienas. Už pirmojo kareivio nugaros po kadagiais prie žolės spaudžiasi dar vienas spoksantis vyras purvina uniforma. Abu atrodo užvaikyti, lyg bėgantys nuo kraupių prisiminimų.

— Bitte nicht schiessen, — sukužda kareivis, gulintis arčiau Nilso. 8

Julija paskambino Jerlofui Ernsto Adolfsono telefonu ir papasakojo, kas atsitiko, — kaip ji atradusi Ernstą, kur šis guli ir kad yra miręs.

Jerlofas suprato, ką ji pasakoja, vis dėlto jam pavyko, per daug neįsijaučiant, klausytis kone vien jos balso. Balsas, žinoma, buvo įtemptas, bet nedrebėjo. Julija neprarado savitvardos.

— Vadinasi, Ernstas miręs, — tarė Jerlofas.

Ragelyje stojo tyla.

— Ar tu tikra?

— Aš esu slaugytoja.

— Ar paskambinai policijai?

— Paskambinau bendrosios pagalbos tarnybai. Jie ką nors atsiųs. Tik Ernsto greitoji neveš... Vėlu. — Ji patylėjo. — Bet policija tikriausiai irgi atvyks, nors tai nelaimingas atsitikimas. Jis...

— Aš pas tave atvažiuosiu. — Jerlofas apsisprendė dar tardamas šiuos žodžius. — Policija tikriausiai netrukus atvyks, bet ir aš atvažiuosiu. Atsisėsk ant Ernsto sofos ir jų palauk.

— Taip. Palauksiu. Palauksiu tavęs.

Ji vis dar kalbėjo ramiai.

Abu padėjo ragelį, ir Jerlofas, kaupdamas jėgas, dar pasėdėjo prie rašomojo stalo.

Ernstas. Ernstas mirė. Jerlofas pagaliau suvokė šį faktą. Neseniai jis turėjo gyvus du artimus draugus: Juhną ir Ernstą. Dabar teliko vienas.

Jis pasiėmė lazdą ir atsistojo. Tvirtai apsisprendęs, nors reumatas ir sielvartas tebevaržė judesius. Jis išėjo į koridorių, išgirdo juoką iš virtuvės ir pasuko ten.

Virtuvėj prie durų stovėjo Boelė su kažkokia nauja mergina, kurią, matyt, mokė, kaip elgtis su indaplove. Jos pastebėjo Jerlofą, ir Boelė jam nusišypsojo, bet išvydusi jo veidą surimtėjo.

— Boele, man reikia nuvažiuot į Stenviką. Ten įvyko nelaimė. Mirė geriausias mano draugas, — ryžtingai prašneko Jerlofas. — Kas nors turi mane nuvežti.

Jis žiūrėjo neatitraukdamas akių, ir galiausiai Boelė linktelėjo. Ji nemėgdavo keisti tvarkos, bet šįsyk nesiginčijo.

— Palauk porą minučių, ir aš tave nuvešiu, — tepasakė.

Netoli šiaurinio kelio į Stenviką, vedančio žemyn prie akmenų kirtyklos, keleivio sėdynėje sėdintis Jerlofas kilstelėjo ranką ir parodė tiesiai.

— Važiuosim pietiniu keliu.

— Kodėl? — paklausė Boelė. — Juk tu nori...

— Stenvike aš turiu du draugus. Vienas jų buvo Ernstas. Antras turi sužinoti, kas atsitiko.