Johan Theorin - Prieblanda

Julija suprato jį neketinant atsakinėti į klausimus.

Ji iškvėpė, sunkiai ir giliai atsidusdama.

— Aš nieko neturiu, — sušnabždėjo. — Nieko neturiu.

Jos akys pamažu ėmė priprasti prie tamsos, ir ji pamatė, kad Svenas Ulofas stovi sustingęs vidury vištidės ir žiūri į ją spausdamas prie krūtinės penkis kiaušinius.

— Lambertas turėjo ką nors papasakoti, Svenai Ulofai. Turėjo kada nors jums pasakyti, ką susapnavo tą naktį. Ar nepasakė?

Svenas Ulofas kostelėjo.

— Jis kalbėjo apie berniuką tik vieną kartą.

Dabar Julija nutilo. Sulaikė kvapą.

— Jis perskaitė „Olands-Posten“ straipsnį, — pasakė Svenas Ulofas. — Po to įvykio galbūt buvo praėję penkeri metai. Mes skaitėm laikraštį pusryčiaudami. Bet jame nebuvo nieko naujo.

— Niekad nebūdavo, — pavargusiu balsu tarė Julija. — Niekad nebūdavo jokių naujienų, bet laikraščiai vis tiek rašydavo.

— Mes sėdėjom prie virtuvės stalo, ir aš pirmas perskaičiau laikraštį. Paskui skaitė Lambertas. Pamatęs jį skaitant apie berniuką, paklausiau, ką jis mano. Ir tada Lambertas nuleido laikraštį ir pasakė, kad berniukas negyvas.

Julija užsimerkė. Tyliai linktelėjo.

— Sąsiauryje?

— Ne. Lambertas pasakė, kad tai įvyko kalkynėje. Jis nužudytas kalkynėje.

— Nužudytas. — Julijos oda pašiurpo nuo ledinio šalčio.

— Tai padarė vyras. Tą pačią dieną, kai berniukas pradingo, jį nužudė kupinas neapykantos vyras. Paskui užkasė jį šalia akmenų tvoros.

Vėl stojo tyla. Kažkur pasieny viena višta nervingai suplasnojo sparnais.

— Daugiau Lambertas nieko nepasakė. Nei apie berniuką, nei apie vyrą.

Jokių vardų, pamanė Julija. Lamberto sapnuose visi būdavo bevardžiai.

Svenas Ulofas vėl sujudo. Jis išėjo iš vištyno su penkiais kiaušiniais glėbyje ir išgąstingai pasižiūrėjo į Juliją lyg bijodamas, kad Julija netrenktų ir jam.

Julija iškvėpė.

— Dabar žinau. Ačiū.

— Ar dėklo reikia? — paklausė Svenas Ulofas.

Julija žinojo.

Ji galėjo mėginti save įtikinti, kad Lambertas klydo ar kad jo brolis tik išsigalvojo, bet tai buvo beprasmiška. Ji žinojo.

Grįždama iš Longviko sustojo ant kelio virš tuščios pakrantės, pasižiūrėjo į apačioj putojantį vandenį ir ilgai verkė.

Ji žinojo, ir šis žinojimas buvo baisus. Lyg nuo Jenso dingimo būtų praėjusios vos kelios dienos, lyg visos vidinės žaizdos tebekraujuotų. Dabar ji pradėjo įsileisti širdin jį mirusį, įsileisti po gabalėlį. Tai turi įvykti pamažu, kad liūdesys jos nepaskandintų.

Jensas miręs.

Ji tai žinojo. Bet vis tiek norėjo vėl pamatyti savo sūnų, pamatyti jo kūną. Jei to nepavyktų, vis dėlto ji norėtų sužinoti, kas jam atsitiko. Dėl to ji čia atvyko.

Ašaros nudžiūvo vėjyje. Po valandėlės Julija vėl užsėdo ant dviračio ir iš lėto nuvažiavo toliau.

Prie akmenų kirtyklos susidūrė su šunį vedžiojančia Astrida, ir ši parsivedė ją vakarienės — nei žodžiu, nei žvilgsniu neužsimindama apie paraudusias nuo ašarų jos akis.

Astrida pavaišino kiaulienos kotletais, virtom bulvėm ir raudonuoju vynu. Julija gerokai užvalgė ir dar daugiau išgėrė, daugiau, nei derėjo. Bet po trijų taurių vyno mintis, kad Jensas seniai miręs, nebebuvo tokia įkyri, juto ją tik kaip maudesį krūtinėje. Juk niekad nebuvo jokios vilties po to, kai pirmosios dienos praėjo be jokių gyvybės ženklų. Jokios vilties...

— Vadinasi, šiandien buvai Longvike? — paklausė Astrida.

Julijos mintys nutrūko, ji linktelėjo.

— Taip. O vakar buvau Marnese, — greitai atsakė bėgdama nuo minties apie Longviką ir pranašingus Lamberto Nilsono sapnus.

— Ar ten kas nors atsitiko? — paklausė Astrida ir pripylė Julijos taurę.

— Ne kažkas. Buvau kapinėse, mačiau Nilso Kanto kapą. Jerlofui atrodė, kad turėčiau jį pamatyti.

— Tą kapą, taigi. — Astrida pakėlė savo taurę.

— Mane domina vienas dalykas. Galbūt jūs negalėsit atsakyti, bet tie vokiečių kareiviai, kuriuos Nilsas Kantas nužudė kalkynėje... Ar daug jų atkako į Elandą?

— Mano žiniomis, nedaug. Gal kokiam šimtui bėgančiųjų nuo karo Baltijos šalyse pavyko gyviems nusigauti į Švediją, bet dauguma jų išsilaipino Smolando pakrantėje. Žinoma, jie norėjo grįžti namo ar toliau keliauti Vokietijon. Bet Švedijos vyriausybė bijojo Stalino ir išsiuntė juos atgal į Sovietų Sąjungą. Tikrai bailus poelgis. Bet tu apie tai tikriausiai esi skaičius?

— Taip, truputį... bet tai buvo seniai, — atsakė Julija.

Ji neaiškiai prisiminė mokyklos laikais skaičiusi apie karo pabėgėlius iš Rusijos, bet tuomet Švedijos ar Elando istorija ją ne itin domino.

— Ką dar veikei Marnese? — paklausė Astrida.

— Na... papietavau su policininku Lenartu Henriksonu.

— Štai kaip. Malonus vyras. Gana stilingas.

Julija linktelėjo.

— Ar su Lenartu kalbėjot apie Nilsą Kantą?

Julija papurtė galvą, paskui pagalvojusi tarė:

— Taip, tikriausiai paminėjau, kad buvau prie Kanto kapo. Bet daugiau apie tai nekalbėjom.

— Geriausia Lenartui jo daugiau neminėti. Jam tai nelabai patinka.

— Nepatinka? Kodėl?

— Sena istorija, — atsakė Astrida ir gurkštelėjo vyno. — Lenartas yra Kurto Henriksono sūnus.

Ji rimtai pasižiūrėjo į Juliją lyg viską paaiškinusi.

Bet Julija tik pakratė galvą nieko nesuprasdama.

— Kieno?

— Marneso policininko, — paaiškino Astrida. — Arba kaimo prokuroro, kaip vadinosi tuo metu.

— Ir ką jis padarė?

— Kaip tik jis turėjo sugauti Nilsą Kantą, nušovusį vokiečius.

Elandas, 1945 m. gegužė

Nilsas Kantas pjūklu pjauna savo šautuvą.

Jis stovi palinkęs karštoje malkinėje, kur beržinės pliauskos rietuvėmis sukrautos iki stogo. Malkos, regis, bet kada gali pasileisti jam ant galvos. Ant plačios trinkos guli jo „Husqvarna“, o vamzdis kone visai nupjautas. Pusbačiu apautą kairę koją uždėjęs ant šautuvo buožės, abiem rankom jis traukioja lankinį pjūklą. Iš lėto, bet atkakliai pjauna vamzdį, retkartėm nuvydamas muses, zirziančias malkinėje ir visą laiką bandančias atsitūpti ant jo prakaituoto veido.

Kieme viešpatauja mirtina tyla. Motina Vera tebėra virtuvėje ir krauna jam kuprinę. Artėjančios vasaros oras pritvinkęs įtempto laukimo.

Nilsas pjauna ir pjauna, ir pagaliau pjūklo dantys perkanda paskutinį plieno milimetrą, o atsiskyręs vamzdžio gabalas žvangteli ant akmeninių grindų.

Jis pakelia nuopjovą, įgrūda į plyšį netoli rietuvės dugno ir padeda pjūklą ant trinkos. Išsitraukęs iš kišenės du šratinius šovinius, užtaiso ginklą.

Tada išeina iš malkinės ir pasistato šautuvą šešėlyje prie įėjimo.

Jis pasiruošęs.

Nuo šūvių kalkynėje praėjusios keturios dienos, ir dabar Stenvike visi žino, kas atsitiko. RASTI NEGYVI VOKIEČIŲ KAREIVIAI, NUŽUDYTI ŠRATINIU ŠAUTUVU — atspausdinta vakarykščio „Olands-Posten“ pirmame puslapyje. Antraštės tokio pat stambumo kaip prieš trejus metus iš lėktuvų už Borgholmo subombardavus pakrantės mišką.

Antraštės meluoja — Nilsas nieko nenužudė. Jis pateko į susišaudymą su dviem kareiviais ir galiausiai laimėjo.

Bet galbūt ne visiems taip atrodo. Nilsas, padaręs išimtį, vakare nusileido į kaimą, keliu praėjo pro malūną susidurdamas su tyliais malūnininkų žvilgsniais. Jis nieko jiems nepasakė, bet žino juos šnekantis jam už nugaros. Girdai eina. Ir istorijos apie tai, kas atsitiko kalkynėje, sklinda lyg ratilai vandenyje, įmetus akmenį.

Jis įeina į namą.