Johan Theorin - Prieblanda

Paskui Julija krūptelėjo pajutusi prie kelnių klešnės kažką šilta ir minkšta, bet tai tebuvo iš po stalo išlindęs Astridos foksterjeras Vilius. Ji nuleido ranką, pakasė šiurkštų jo sprandą ir mąsliai pasižiūrėjo pro virtuvės langą į raudoną saulėlydžio atšvaitą virš žemyno.

— Aš norėčiau čia pasilikti, — pasakė.

Astrida atsigręžė nuo indų plovimo staliuko.

— Pasėdėk dar. Tau nėra reikalo išeiti, dar ne taip vėlu. Mes galėtume daugiau pasišnekėti.

Julija papurtė galvą.

— Aš turiu omeny... kad norėčiau pasilikti Stenvike.

Ir ji tikrai norėjo. Galbūt ją paveikė vynas, bet kaip tik dabar atsiminimai apie visas vaikystės vasaras, praleistas kaime, pralėkė galvoje lyg gražios melodijos aidas, Elando liaudies daina, tarytum čia, Stenvike, būtų jos tikrieji namai. Nepaisant su Jenso dingimu susijusio skausmo, nepaisant Ernsto žūties.

— Nejau negali čia pasilikti? — paklausė Astrida. — Tikriausiai dalyvausi Ernsto laidotuvėse Marnese?

Julija vėl papurtė galvą.

— Man reikia grąžinti seseriai automobilį. — Tai buvo menka priežastis, juk „Fordas“ priklauso ir jai, bet nieko kito ji nesugalvojo. — Galbūt išvažiuosiu rytoj vakare ar poryt iš ryto.

Ji sunkokai atsistojo nuo stalo. Po vyno degustacijos kojos nebuvo visiškai tvirtos.

— Labai ačiū už vakarienę, Astrida.

— Nėr už ką, — atsakė Astrida, plačiai nusišypsodama. — Mums reikėtų pamėginti prieš tau išvažiuojant vėl susitikti. Arba kitą kartą, kai atvažiuosi į Stenviką.

— Reikėtų, — pritarė Julija ir, paglosčiusi Vilių, išėjo pro virtuvės duris.

Lauke buvo dar ne naktis, tik ankstyvas vakaras, ir jai neteko eiti apgraibomis per juodą tamsą.

— Ateik pas mane, jei bijosi tamsos! — sušuko Astrida jai už nugaros. — Tik pagalvok, kad dabar Stenvike likom tik mes — tu, aš ir Juhnas Hagmanas. Seniau čia gyvendavo iki trijų šimtų žmonių. Buvo blaivybės draugija, misionierių namai ir virtinė malūnų palei jūrą. Dabar likom tik mes.

Julijai nespėjus atsakyti, ji uždarė virtuvės duris.

Girtumas, kurį labai aiškiai jautė Astridos virtuvėje, gaiviame ore pamažėle išgaravo — bent taip atrodė Julijai. Vakaras buvo giedras ir šaltas, žemyno tolumoj kitapus sąsiaurio žybčiojo silpnos švieselės. Į šiaurę ir į dešinę Elando pakrantėje švietė dar daugiau šviesų, sklindančių iš lempų namuose, per daug tolimuose, kad matytum dieną.

Julija buvo pasilikusi Jerlofo vasarnamio raktą ir, paėjusi pakrantės skardžiu keletą šimtų metrų, pasuko į salos gilumą. Ji žengė kaimo keliu kiek galėdama tiesesniais ir platesniais žingsniais, metė žvilgsnį į Veros Kant sodą — ir akimirką svarstė, ar senoji Vera prieš mirdama susitiko savo mylimą sūnų Nilsą.

Sodas buvo tylus ir pilnas šešėlių. Julija užlipo prie vasarnamio, atsirakino laukujės duris ir priemenėje užsidegė šviesą.

Čia nesimatė jokių šešėlių. Jensas buvo troboje, bet tik kaip neryškus prisiminimas. Jensas buvo miręs.

Trobos vonios kambaryje ji nusiprausė, nuėjo į tualetą ir išsivalė dantis.

Susitvarkiusi užgesino šviesą priemenėje, bet pačioj pabaigoj ištraukė mobilųjį telefoną, kuris visą dieną krovėsi troboje. Stovėdama priemenėje prieš platų langą surinko Jerlofo numerį senelių namuose. Jis atsiliepė po trijų signalų.

— Davidsonas.

— Labas, čia aš.

Ją visad grauždavo sąžinė, kai šnekėdavosi su Jerlofu ne visai blaivi, bet nieko negalėjo padaryti.

— Labas. Kur tu?

— Troboje. Pavakarieniavau pas Astridą, o dabar eisiu į žvejybos pašiūrę ir gulsiuos.

— Puiku. Tai apie ką šnekėjot?

Julija pagalvojo.

— Šnekėjom apie Stenviką... apie tai, kas nutiko Nilsui Kantui.

— Ar dar neperskaitei knygos, kurią daviau?

— Dar nebaigiau, — atsakė Julija ir pakeitė pokalbio temą: — Ar greit važiuosim į Borgholmą?

— Aš ketinau, jei man duos laisvą dieną. Man rodos, kad tuoj, norėdamas išvykti iš senelių namų, turėsiu gauti raštišką Boelės leidimą, — tipiškai pajuokavo Jerlofas.

— Jei gausi leidimą, pusę dešimtos atvažiuosiu tavęs pasiimti.

Staiga ji nutilo palinkusi prie lango.

Ji kažką išvydo ten lauke, blausią šviesą...

— Alio? — sunerimo Jerlofas. — Ar dar klausaisi?

— Ar gretimam name kas nors gyvena? — paklausė Julija, neatitraukdama akių nuo lango.

— Kokiam gretimam?

— Veros Kant.

— Ten niekas negyveno daugiau nei dvidešimt metų. O kas yra?

— Nežinau.

Julija mėgino prisimerkusi ką nors įžiūrėti tamsoje. Dabar sodyboje nesimatė jokių šviesų. Vis dėlto ji buvo tikra, kad visai neseniai matė šviesą viename apatinio aukšto kambarių.

— Tai kam priklauso namas?

— Na... galbūt tolimiems giminaičiams. Manau, kad Veros Kant pusbrolių vaikams. Šiaip ar taip, nė vienas jų iki šiol neparodė nė mažiausio noro jį suremontuoti. Juk matei, kaip atrodo sodyba... o ji jau buvo apgriuvusi, kai aštuntajame dešimtmetyje Vera pasimirė.

Už lango tebetvyrojo tamsa.

— Na, gerai, — tarė Jerlofas, — rytoj pasimatysim.

— Ar surasim žmogų, kuris nusivedė Jensą?

— Aš to niekad nesakiau. Tik žadėjau parodyti asmenį, atsiuntusį man laišką su sandalu. Tik tiek.

— Ar tai ne tas pats asmuo?

— Nemanau.

— Ar gali paaiškinti kodėl?

— Tai padarysiu Borgholme.

— Gerai, — sutiko Julija, nebeįstengdama kalbėti toliau. — Iki pasimatymo.

Ji išjungė mobiliuką.

Leisdamasi prie pašiūrės kaimo keliu, Julija praėjo pro Veros Kant sodą lėčiau nei prieš tai. Po tankiais senais medžiais viešpatavo tamsa, ir ji visą laiką įdėmiai stebėjo didelius tuščius namo langus. Visi buvo tamsūs. Sudūlėjęs namas tebejuodavo lyg didžiulis šešėlis naktinio dangaus fone. Vienintelė galimybė išsiaiškinti, ar viduje kas nors nesislepia, — įžengti į Veros namą ir pasižiūrėti pačiai.

Bet Julija žinojo, kad taip daryti būtų kvaila, bent jau vienai. Veros Kant namas pilnas vaiduoklių, bet...

O jei tą dieną ten įėjo Jensas? O jei jis ten tebėra?

Įeik, mama. Įeik čia manęs pasiimti...

Ne. Jai negalima taip galvoti.

Julija nusileido prie žvejybos pašiūrės, įėjo ir užsirakino. 15

Antradienio rytas buvo apniukęs ir vėjuotas, ir Jerlofas jautėsi pažemintas negalėdamas pats nueiti prie automobilio. Jam turėjo padėti senelių namų darbuotojos. Jis buvo priverstas nusigauti iki Julijos „Fordo“ aikštelėje remdamasis tiek į Boelę, tiek į Lindą, ir vis tiek sverdėjo.

Jerlofas jautė, kaip abi moterys įsiręžusios stengiasi iškrutinti jo sunkų ir nerangų kūną. Jis pats tepajėgė, viena ranka įsitvėręs lazdos, o kita laikydamas portfelį, leistis vedamas.

Tai žemino orumą, bet jis nieko negalėjo padaryti. Kai kuriom dienom eidavo be didesnio vargo, kitom vos pasijudindavo. Ši rudens diena šalta, ir dėl to reikalai prastesni. Ernsto laidotuvių išvakarės, o Jerlofas su Julija ruošiasi iškylai.

Julija pravėrė iš vidaus keleivio dureles, ir jis įsėdo.

— Kur keliausit? — paklausė Boelė prie automobilio.

Ji visad norėdavo jį kontroliuoti.

— Pietų kryptimi, — atsakė Jerlofas. — Į Borgholmą.

— Ar parsirasit vakarienei?

— Greičiausiai. — Jerlofas užtrenkė dureles. — Važiuokim, — tarė Julijai tikėdamasis, kad ji nešnekės apie jo varganą būklę šį rytą.

— Ji, regis, tavim labai rūpinasi, — pasakė Julija, automobiliui išsukant iš senelių namų. — Na, Boelė.