Johan Theorin - Prieblanda

— Tai ką ten darysi?

Nilsas neatsako.

Prokuroras pasuka galvą ir pasižiūri pro langą.

— Šiaip ar taip, galim keliauti kartu. Per tą laiką šnektelsim.

Nilsas nieko nesako.

Prokuroras kalba toliau:

— Kai man pranešė, kad tu irgi važiuosi, aš paprašiau truputį vėliau išleisti traukinį, kad spėčiau ateiti į stotį ir kartu keliauti. — Jis vėl atkreipia žvilgsnį į Nilsą. — Supranti, aš labai norėjau su tavim pasikalbėti apie tavo ilgus pasivaikščiojimus po kalkynę...

Traukinys palengva vėl ima riedėti lėčiau, artėdamas prie kažkurios stotelės tarp Marneso ir Borgholmo. Pro Nilso langą praslysta obelų sodo apsupta medinė trobelė. Jis tarytum užuodžia blynų kvapą: išvakarėse motina jį pavaišino šviežiai keptais blynais su smulkiu cukrum.

Nilsas pasižiūri į prokurorą.

— Apie kalkynę... nėr ko postringauti.

— Vis dėlto aš manau kitaip. — Kaimo prokuroras išsitraukia iš kišenės nosinę. — Nilsai, aš manau, kad vertėtų apie ją pasikalbėti, ir daugelis man pritaria. Ylos maiše nepaslėpsi.

Žiūrėdamas Nilsui į akis, prokuroras pamažu nusišluosto nuo veido prakaitą. Tada pasilenkia.

— Pastarosiomis dienomis į mus kreipėsi keletas Stenviko gyventojų. Jie sakė, kad jei norime sužinoti, kas kalkynėje šaudė šratiniu šautuvu, turime pasikalbėti su tavim, Nilsai.

Nilsas regi vaizduotėje du negyvus kareivius, gulinčius kalkynėje, regi jų spoksančias akis.

— Ne, — taria Nilsas ir papurto galvą.

Ausyse jam ūžia. Traukinys stabdomas.

— Nilsai, ar tu kalkynėje sutikai užsieniečių? — klausia kaimo prokuroras, kišdamas nosinę kišenėn.

Lengvai trūktelėjęs vagonus, traukinys sustoja. Praėjus vos pusei minutės, vėl ima riedėti.

— Tikriausiai sutikai?

Prokuroras visą laiką žiūri į Nilsą laukdamas atsakymo. Jo atkaklus žvilgsnis Nilsui degina veidą.

— Mes radom lavonus, Nilsai. Ar tu juos nušovei?

— Aš nieko nepadariau, — sušnabžda Nilsas, pirštais praskleisdamas kuprinę.

— Ką pasakei? Ką ten turi?

Nilsas neatsako.

Vėl ima dunksėti bėgiai, suūkia sirena, jo pirštai dreba vis giliau rausdamiesi kuprinėje, ši pavirsta ant šono prasiskleidusi jo pusėn. Kairė ranka grabalioja tarp drabužių ir kitų daiktų.

Prokuroras kilsteli nuo sėdynės, galbūt ir jis jau supranta, kad kažkas atsitiks.

Traukinio sirena išgąstingai suūkia.

— Nilsai, ką tu turi...

Nilso pirštai kuprinėje stipriai sugniaužia šratinio šautuvo nuopjovą. Jis paspaudžia gaiduką, ir šautuvas pašoka tarp drabužių.

Pirmas šūvis perdreskia kuprinės dugną, ir šratų kruša praplėšia sėdynę šalia prokuroro. Šipuliai siūbteli į lubas.

Prokuroras nuo trenksmo krūpteli, bet nemėgina apsisaugoti.

Jam nėra kur slėptis.

Nilsas greitai stveria kuprinės draiskanas ir vėl paspaudžia gaiduką nežiūrėdamas, kur šauna. Kuprinė išlaksto į skutus.

Antras šūvis kliudo prokurorą. Jo kūnas taip stipriai bloškiamas į sieną, kad ši sutreška, ir, sunkiai pavirtęs ant šono, prokuroras nusirita per peršautą sėdynę ir trinkteli ant vagono grindų.

Bėgiai dunda, traukinys lekia kalkyne.

Prokuroras guli ant grindų prie Nilso kojų silpnai trūkčiojančiom rankom. Nilsas tebelaiko suspaudęs šautuvą, bet paleidžia kuprinės liekanas ir sverdėdamas atsistoja.

Po velnių.

„Tu įsėsi į Borgholmo traukinį“, — girdi galvoje motinos žodžius.

Dabar jos planas žlugęs.

Nilsas įdėmiai apsidairo ir mato pro langą bėgantį kraštovaizdį.

Ten vis dar plyti kalkynė ir šviečia saulė.

Jis apverčia kuprinę, iš jos iškrinta sudraskyti ir paraku dvokiantys drabužiai: kojinės, kelnės, vilnonis megztinis. Bet pačiame dugne glūdi maišelis sviestinių tąsiukų, o piniginė ir varinė gertuvė su konjaku taip pat sveikos. Jis ištraukia gertuvę ir, greitai gurkštelėjęs konjako, įsikiša į užpakalinę kišenę. Pasijunta geriau.

Pinigai, megztinis, gertuvė, šautuvas ir sviestiniai tąsiukai. Daugiau nieko negalima pasiimti. Kuprinę su drabužiais reikia palikti.

Nilsas perlipa sustingusį prokuroro kūną, praveria duris ir išeina į bildantį tambūrą.

Traukinys rieda per kalkynę. Į veidą pučia priešinis vėjas, jis prisimerkia. Pro langą pažvelgia į gretimą vagoną, ten nugara į jį sėdi vyras juoda skrybėle, kinkuojantis į traukinio taktą. Šratinio šautuvo šūvius nuslopino drabužiai kuprinėje — garvežys pūškuoja bėgiais, regis, niekas nieko neišgirdo.

Nilsas atidaro šonines traukinio duris, užuodžia kalkynės žolynų kvapą ir mato po kojomis lyg pilkšvą upę bėgantį geležinkelio pylimo žvyrą. Jis nulipa ant žemutinio laiptelio, pasižiūri, ar pylimas priešais tuščias, ir šoka.

Jis mėgina skriedamas oru nutūpti ant sulenktų kojų, bet smūgis atplėšia pėdas. Traukinio ratai bilda, pasaulis sukasi. Jis bloškiamas į žemę, smarkiai susimuša kaktą ir visas įsitempia iš siaubo žūti po traukiniu. Bet geležinkelio pylimas jį nustumia.

Pakėlęs galvą regi nuriedantį traukinį, regi paskutinį vagoną, kurį ką tik paliko, vis mažėjant ir mažėjant.

Traukinys pranyksta tolumoj. Visi garsai nutyla.

Jam pasisekė.

Palengva atsistoja ir apsidairo. Jis vėl sugrįžo į kalkynę tebelaikydamas šratinį šautuvą.

Nematyti jokių namų, jokių žmonių. Tik amžina žolė ir žydras dangus.

Nilsas laisvas.

Nė karto neatsigręžęs į geležinkelio bėgius, nudrožia per kalkynę salos vakarinio kranto linkui.

Nilsas laisvas ir dabar jam reikia dingti.

Jis jau pradingęs. 14

— Tai buvo prieblandos istorija, — tyliai ištarė Astrida. Kai ji baigė pasakoti apie Nilsą Kantą, vyno butelis buvo tuščias. Už virtuvės lango pamažu išnyko saulės žara, palikusi tik siaurą raudoną brūkšnį ties horizontu.

— Vadinasi, policininkas traukiny... mirė? — paklausė Julija.

— Jis gulėjo negyvas, kai jį atrado į vagoną įėjęs konduktorius. Peršauta krūtine.

— Lenarto tėvas?

Astrida linktelėjo.

— Kai šitai atsitiko, Lenartas tikriausiai buvo aštuonerių ar devynerių metų, tad galbūt nedaug prisimena, — pasakė ji ir pridūrė: — Bet, matyt, jį tai paveikė... Žinau, kad jis niekad nenori kalbėti apie tėvo mirties aplinkybes.

Julija nudelbė akis į savo vyno taurę.

— Suprantu, kodėl jis nenorėjo kalbėti ir apie Nilsą Kantą, — tarė Julija, pro vyno svaigulį jusdama įsižiebiantį solidarumą su Marneso policininku: jis prarado tėvą, ji — sūnų.

— Taip. Ir jam dar sunkiau klausytis gandų, kad Nilsas Kantas vis dar gyvas.

Julija pakėlė į ją akis.

— Kas taip kalba?

— Ar nesi girdėjusi?

— Ne. Bet aš mačiau Kanto kapą Marnese. Ten stovi paminklas su metais ir...

— Juk nedaugelis beprisimena Nilsą Kantą, bet tie, kurie prisimena, seni žmonės... Kai kas mano, kad iš užsienio parvežtam karste buvo tik akmuo.

— Ar Jerlofas irgi taip mano? — paklausė Julija.

— Jis šito niekad nesakė. Bent aš negirdėjau. Juk jis senas jūrų kapitonas, tad veikiausiai niekad netikėjo gandais. Ir visos šitos šnekos apie Nilsą... tėra gandai ir paskalos. Kai kurie tvirtina matę Nilsą Kantą rudens migloje stovint prie plento ir žiūrint į automobilius — barzdotą ir žilą... o kiti jį matę vaikščiojantį po kalkynę, kaip kad vaikščiodavo būdamas jaunas, ar vasarą žmonių spūstyje Borgholme. — Astrida krestelėjo galvą. — Man pačiai akyse jis nė sykio nešmėstelėjo. Turbūt yra miręs.

Paėmusi taures, ji pakilo nuo virtuvės stalo. Julija tebesėdėjo svarstydama, ar ji dabar Stenvike šitaip sėdėtų ir šnekėtųsi su savo motina Ela, jei ši būtų gyva. Greičiausiai ne, jos motina veik niekad nepasakodavo, ką mano ir ką galvoja.