Johan Theorin - Prieblanda

Kai už bažnyčios durų juos pasitiko šaltis ir vėjas, Jerlofas vėl užsisagstę paltą — ir staiga pajuto palto kišenėj plokščią daiktą. Jis prisiminė pasiėmęs Ernsto piniginę.

Išsitraukęs ją pačiupinėjo apsitrynusią odą ir paklausė Astridos:

— Ar šiandien matei mano dukterį?

— Šiandien ne, — atsakė Astrida. — Bet ji tikriausiai ruošėsi grįžti į Geteborgą? Man važiuojant pro šalį, jos automobilio nebebuvo ant skardžio.

— Štai kaip.

Vadinasi, Julija šįryt išvažiavo. Ji galėjo atvykti į laidotuves, pamanė jis, ir bent jau paskambinti jam ir atsisveikinti. Bet tokia jo duktė. Šiaip ar taip, jam pavyko ją sulaikyti Elande ilgiau, nei ji planavo, ir nors jie nepadarė itin didelės pažangos, Jerlofui atrodė, kad apsilankymas jai išėjo į naudą. Netrukus jis paskambins jai į Geteborgą.

— Ar čia ne Ernsto pinigai? — paklausė Astrida.

Jerlofas linktelėjo.

— Juos gaus giminaičiai iš Smolando.

Jie gaus viską, kas įdėta piniginėn, išskyrus Ramnebiu medienos muziejaus kvitą, kurį Jerlofas paslėpė savo rašomajame stale.

— Tu sąžiningas, Jerlofai.

— Viskas savo vietoje. Nemėgstu palikti nesurištų siūlų.

Dabar jie buvo kapinėse ir pamažu riedėjo tarp gerai pažįstamų paminklų. Daugelį gražiausių iškalė Ernstas prieš išeidamas į pensiją — taip pat ir platų Elos akmenį. Jis buvo švarus ir dailus, po žmonos įrašais netrūko vietos Jerlofo vardui ir metams.

Šviežiai iškasta duobė Ernstui žiojėjo palaidotų Stenviko gyventojų eilėje. Žmonės susibūrė aplink ją pusračiu, ir Astrida ryžtingai įstūmė Jerlofą tarp laidotuvininkų. Jis matė prieš vežimėlį atsivėrusią gilią duobę. Juodą ir šaltą, jon įvirtęs neišsikeberiotum. Jis pats ten atsidurti netroško, nors šaltyje Šiogrenas ir sukiojo sąnarius.

Karsto nešėjai prie duobės padarė pertrauką, paskui ėmė atsargiai leisti karstą į žemę. Čia, lauke, Jerlofas išvydo daugiau pažįstamų veidų: Bengtas Niubergas, „Olands-Posten“ redaktorius, stovėjo kitapus duobės bent kartą be fotoaparato rankose, ir Jerlofas mėgino prisiminti, kiek metų jis gyvena ir dirba redaktorium Marnese. Penkiolika arba dvidešimt. Jis atsikraustė iš žemyno, kaip ir daugelis kitų.

Šalia jo stovėjo ūkininkas Erjanas Granforsas, iš kurio sodybos į šiaurę nuo Marneso devintajame dešimtmetyje buvo paimtos karvės. Jis teistas ir už netinkamą jų priežiūrą, prisiminė Jerlofas.

Prie pat Granforso stovėjo Lindos ir Gunaro Ljungerių pora — viešbučio savininkai iš Longviko. Jie tyliai šnekėjosi, galimas daiktas, apie naujas statybas vasarotojų kaime. Šalia jų stovėjo policininkas Lenartas Henriksonas. Šiandien jis vilkėjo juodą kostiumą, ne uniformą.

Jerlofas vėl pažvelgė į duobę. Ko iš jo norėjo Ernstas? Ką jam toliau daryti?

Per paskutinius apsilankymus pas Jerlofą kiek anksčiau rudenį Ernstas daug kartų grįžo prie Nilso Kanto ir mažojo Jenso, lyg abi paslaptys būtų nuolatos kirbėjusios jo galvoje, susietos kitiems neįžvelgiama gija.

Ilgainiui Jerlofas kiek įmanoma susitaikė su Jenso dingimu be jokių pėdsakų, kaip susitaikė su Elos mirtimi.

Bet rugsėjo pradžioje Ernstas apsilankė Marneso senelių namuose pasikalbėti su Jerlofu. Jis atsinešė ploną knygutę minkštais viršeliais.

— Ar esi ją matęs, Jerlofai? — paklausė.

Jerlofas papurtė galvą ir palinko į priekį.

Tai buvo jubiliejinė brošiūra apie „Malmo važtos“ akcinę bendrovę. Jerlofas buvo skaitęs „Olands-Posten“, kad knygelė išėjo prieš kokį mėnesį, bet dar nebuvo jos matęs.

— Juk tu pažįsti Martiną Malmą, — pasakė Ernstas. — Čia įdėta sena jo nuotrauka iš šeštojo dešimtmečio pabaigos prie Kantų šeimos lentpjūvės Smolande.

— Aš taip gerai Martino nepažįstu, — tarė Jerlofas ir nustebęs paėmė knygutę. — Mes daugiausia susitikdavom uostuose, kai buvom škiperiais.

— O paskui, išlipę į krantą?

— Itin retai. Gal kokius tris ar keturis kartus. Per senų kapitonų vakarienes.

— Vakarienes?

— Borgholme.

— Ar žinai, iš kur Martinas gavo pinigų savo pirmajam okeaniniam laivui?

— Taip... ne. Tikriausiai nežinau. Iš šeimos?

— Ne savo. Juos davė Kantų šeima.

— Ar parašyta knygutėje?

— Ne, bet aš esu girdėjęs. Ir pasižiūrėk į nuotrauką. Augustas Kantas stovi apsikabinęs Martiną. Ar tu taip darytum?

— Ne.

Ir tikrai: griežtojo direktoriaus Augusto Kanto plaštaka draugiškai gulėjo ant tokio pat rūstaus šalandos kapitono Martino Malmo peties. Keista.

Daugiau Ernstas nepanoro pasakyti, bet tikriausiai žinojo dalykų, apie kuriuos nepapasakojo. Jis buvo kažką matęs ar girdėjęs, ir tai jam įkvėpė naujų idėjų. Nepranešęs Jerlofui, jis nuvažiavo į Ramnebiu medienos muziejų ir ten kažko ieškojo. O po kelių savaičių paskyrė susitikimą prie akmenų kirtyklos su kažkokiu asmeniu, greičiausiai norėdamas susitarti dėl reikalo, kurį slėpė nuo Jerlofo.

— Ar nenorėtum prieiti atsisveikinti, Jerlofai?

Astridos klausimas kapinėse ištraukė jį iš minčių jūros. Jis papurtė galvą.

— Aš jau tai padariau.

Į duobę ant Ernsto karsto buvo sumestos paskutinės rožės, ir laidotuvės baigėsi. Laidotuvininkai patraukė į bendruomenės namus šalia bažnyčios trumpai atminimo valandėlei.

— Bus gerai išgerti kavos, — tarė Astrida.

Ji atitraukė vežimėlį ir pradėjo šį stumti.

Nors Šiogrenas žnaibė sprandą, Jerlofas atsigręžęs per kapines pažvelgė seno paminklo prie vakarinės tvoros linkui.

Nilso Kanto kapas.

Kas iš tikrųjų jame guli?

Puerto Limonas, 1955 m. spalis

Miestas prie vandens tamsus ir triukšmingas, dvokiantis moliu bei šunų myžalais.

Nilsas Kantas atsukęs jam nugarą. Jis sėdi uosto smuklės „Casa Grandes“ verandoje prie nuolatinių lankytojų stalo priešais vyno butelį, nukreipęs žvilgsnį į jūrą, Karibų jūrą už Kosta Rikos. Nors dumblo ir supuvusių guveinių smarvė neką geresnė už kybančią virš siaurų miesto gatvių, vis dėlto vanduo — tai kelias tolyn.

Dienomis jis dažnai stovi ant kurios nors krantinės, stebeilydamas į saulėje žvilgančią jūrą.

Kelias namo. Jūra yra kelias Švedijon. Turint pakankamai pinigų, Nilsui tereiktų išplaukti namo.

Išgerkim už tai.

Jis pakelia drungno raudonojo vyno puoduką ir mūkteli, kad užmirštų su kelione namo susijusius didelius sunkumus. Mat, iš teisybės, jis nebeturi pakankamai pinigų. Jie bemaž baigėsi. Porą dienų per savaitę jis krauna uoste bananus ir degalų statines, bet šito vos užtenka pavalgyti ir susimokėti už nuomą. Jam reikėtų dirbti daugiau, bet jo savijauta prastoka.

— Estoy enfermo, — burbteli jis į naktį.

Jam dažnai skauda pilvą ir galvą, pradėjo drebėti rankos.

Kiek kartų jis gėrė už Švediją „Casa Grandes“ baro verandoje? Už Elandą? Už Stenviką? Ir už motiną Verą?

Tostų ir ištuštintų butelių nesuskaičiuosi. Šis vakaras nesiskiria nuo kitų, praleistų bare, tik šį vakarą Nilsas švenčia savo trisdešimtąjį gimtadienį. Nors iš tikrųjų nėra ko švęsti — jis tai žino ir dėl to dar prasčiau jaučiasi.

— Quiero regresar a casa, — sušnabžda tamsoje.

Pamažėle jis pramoko kalbėti ispaniškai ir neblogai angliškai, bet švedų kalba jo širdyje išliko pati gyviausia.

Dabar jis yra pabėgėlis daugiau nei dešimt metų, nuo tos pokario vasaros, kai Geteborgo uoste įsliūkino į krovininį laivą „Celeste Horizon“.

Šiame laive jis gavo kajutę, ankštą lyg dėžę, lyg plieninį karstą.