Johan Theorin - Prieblanda

Nuo to laiko jis plaukė Pietų Amerikos pakrantėmis daugybe senų laivų, bet „Celeste“ buvo pats blogiausias. Jame nebuvo nė vieno sauso plotelio; iš visų pusių skverbėsi jūros drėgmė, ir tai, kas nebuvo šlapia ir apipeliję, buvo sulūžę arba surūdiję. Vanduo tekėjo ar varvėjo, kur bežvelgtum. Šviesa nė karto nesuspindo pro jo kajutės langelį daugiau nei mėnesį, nes kajutė buvo prie kairiojo borto, o prakiuręs laivas — pasviręs ton pačion pusėn.

Varikliai dunksėjo ištisą parą. Nilsas tysojo tamsoje ant gulto leisgyvis nuo jūros ligos, ir dažnai šalia jo tyliai stovėdavo kaimo prokuroras Henriksonas, iš krūtinės jam srūdavo juodas kraujas, ir tuomet Nilsas užsimerkdavo trokšdamas, kad laivas užplauktų ant minos. Nors karas baigėsi, minų buvo pilna — šitai kiaulė kapitonas Petris priminė Nilsui keletą kartų. Jis taip pat davė jam aiškiai suprasti, kad jei „Celeste Horizon“ sprogtų, Nilsas į gelbėjimo valtį įsėstų paskutinis.

Perkraunant laivą Anglijoje, jis dvi savaites turėjo lindėti savo kajutėje kiaurą parą ir vos neišsikraustė iš proto nuo izoliacijos, kol galų gale jie leidosi per Atlantą į vakarus.

Jūroje prie Brazilijos jis išvydo albatrosą: milžinišką paukštį, laisvai ir nerūpestingai sklendžiantį virš bangų keterų šiltame ore aplink laivą. Nilsas tai suprato kaip gerą ženklą ir nusprendė kurį laiką pasilikti Brazilijoje. Jis paliko „Celeste Horizon“ ir kuoktelėjusį Petrį be jokio ilgesio.

Bet Santoso uoste jis pirmą sykį išvydo atmatas, ir jie įvarė jam siaubą. Apgailėtini padarai, atklipytavę krantinėn dar neprisišvartavus „Celeste Horizon“, tuščiais žvilgsniais ir sudriskusiais drabužiais.

„Atmatos, — paniekinamai burbtelėjo jūrininkas švedas, stovintis prie borto šalia Nilso, ir patarė: — Apmėtyk juos anglimis, jei per daug prisiartins.“

Atmatos buvo užmiršti žmonės, alkoholikai, neturintys namų nei krante, nei jūroje. Jūrininkai iš Europos, per ilgai bastęsi po barus ir pavėlavę įlipti į savo laivą.

Nilsas nebuvo atmata, kišenė jam leido kas naktį miegoti viešbutyje, ir Santose jis išbuvo keletą mėnesių. Gėrė vyną baruose, kuriuose neišgalėjo lankytis atmatos, dūlinėjo kalkių baltumo krantais už miesto, šiek tiek pramoko ispanų ir portugalų kalbų, bet su niekuo nesišnekėdavo daugiau nei būtina. Gerokai sulyso, bet vis dar buvo aukštas ir petingas, tad niekas nemėgindavo jo apiplėšti, ir vis ilgėjosi namų Elande. Kas mėnesį, neužrašydamas siuntėjo, pasiųsdavo atviruką motinai, kad gyvas.

Vėliau ispanų laivu nuplaukė į Rio, kur buvo daugiau žmonių, vargingesnių ir turtingesnių žmonių, riebesnių tarakonų ir daugiau atmatų uoste ir krantuose. Ir vėl viskas kartojosi: bastymasis be tikslo, vyno gėrimas, namų ilgesys ir pagaliau naujas laivas, nunešantis nuo visko. Kad ilgiau užtektų pinigų, laive tvarkė kajutes ir plovė indus.

Nilsas aplankė daugybę uostamiesčių: Buenaventurą, La Platą, Valparaisą, Čanjaralį, Panamą, Šen Martiną prie Karibų jūros, pilną prancūzų ir olandų, Havaną Kuboje, pilną amerikiečių. Ir nė vienas šių miestų nė per nago juodymą nebuvo geresnis už tuos, iš kurių pasitraukė.

Jis išsiųsdavo atviruką motinai vos išlipęs naujoj vietoj. Be jokios žinutės ir siuntėjo, ji vis tiek turėjo suprasti Nilsą esant gyvą ir galvojant apie ją. Jis laikėsi tvarkos, nešvaistė pinigų moterims ir veik niekad nesimušdavo.

Norėdamas patekti į JAV, gavo vietą prancūzų laive, per įlanką plaukiančiame į šiaurę, drėgnojon Luizianon. Naujojo Orleano barų šviesos buvo šiltos ir auksiškai geltonos, — tik be švediško paso JAV jo neįsileido. Jis nebeturėjo pinigų valdininkams papirkti ir turėjo laivu sugrįžti į pietus.

Jis nepakentė minties, kad teks grįžti į Pietų Ameriką, tačiau ir ten pereiti sienas darėsi vis sunkiau. Išlipo Kosta Rikos uostamiestyje Limone. Ir pasiliko.

Daugiau nei šešetą metų pragyveno Limone, tarp jūros ir džiunglių. Garuojančiame miške už miesto auga bananai ir didelės lyg obelys azalijos, bet jis niekad ten nenueina. Ilgisi kalkynės. Tropikų džiunglės dvokia supelijusiu kompostu ir jį dusina. Per kiekvieną liūtį tiesios Limono gatvės virsta ilgais dumblo ruožais, o kloakos ištvinsta.

Dienas, savaites ir mėnesius jis tik bėgo.

Išgyvenęs Limone kone metus, pirmąsyk motinai parašė tikrą laišką, pasipasakojo, kas jam nutikę, ir nurodė savo adresą mieste.

Atėjo atsakymas su trupučiu pinigų, ir jis vėl parašė. Paprašė motinos padėti užmegzti ryšį su dėde Augustu. Nilsas norįs grįžti namo. Jo nebuvo Elande daugiau nei dešimtmetį, ir šito turėtų užtekti kaip bausmės.

Padėti Nilsui parsirasti namo gali tik dėdė Augustas. Jo motina Vera turi noro, bet niekad savarankiškai nesuorganizuotų kelionės.

Tai užtruko, bet dabar Nilsas sėdi, prieš vyno puoduką ant stalo pasidėjęs voką su rašalu užrašytu savo adresu ir keturiasdešimties erių vertės švedišku pašto ženklu. Laiškas iš Švedijos su dviejų šimtų dolerių čekiu atėjo prieš tris savaites, ir Nilsas jį perskaitė daug kartų.

Laišką atsiuntė dėdė Augustas iš Ramnebiu Smolande. Iš sesers Veros jis išgirdęs Nilsą esant Lotynų Amerikoj ir norint parsirasti namo.

Tu niekados negalėsi grįžti namo, Nilsai.

Taip rašo dėdė Augustas. Laiškas tik vieno puslapio ir jame bemaž vien rimti įspėjimai, bet šitą trumpą sakinį Nilsas skaito ir skaito.

Tu niekados negalėsi grįžti namo.

Nilsas mėgina šiuos žodžius užmiršti, bet nesėkmingai.

Jis skaito sakinį daugybę kartų ir jam rodos, lyg už jo stovėtų miręs kaimo prokuroras Henriksonas ir šypsodamas skaitytų jam per petį.

Niekados, Nilsai.

Jis vėl įsipila iš butelio raudonojo vyno. Virš kranto zyzia uodai sulig švediškais vienkroniais ir mediniu turėklu pro šalį nuropoja žvilgantis tarakonas.

Tamsoje iš baro sklinda skardus juokas, molinomis miesto gatvėmis birzgia motociklai. Limone niekad nebūna tylu.

Nilsas išgeria ir užsimerkia. Pasaulis sukasi, jis serga.

— Quiero regresar a casa, — burbteli jis tamsoje.

Niekados.

Nilsui tik trisdešimt metų — jis vis dar jaunas.

Jis nepaklausys dėdės Augusto. Ir toliau rašys motinai. Prašys ją, maldaus. Ji pasirūpins juo.

Dabar gali parsirasti namo, Nilsai.

Šių žodžių jis laukia jos laiške.

Ir greitai jie turės ateiti. 20

Jerlofas susimąstęs riedėjo vežimėliu per kapines. Ernstui nepavyko prieš mirtį su kažkuo susitarti, manė jis, — bet dėl ko susitarti?

Jerlofo žiniomis, pinigai Ernsto niekad per daug nedomino — jis buvo visiškai patenkintas darbu akmenų kirtykloje ir galimybe retkarčiais parduoti skulptūrą kokiam nors turistui ir taip gauti pinigų maistui ir namo nuomai. Ir to jam pakakdavo. Tad kodėl jis nepanoro išdėstyti savo idėjų apie Jenso dingimą Jerlofui?

Jis nuvertė Kanto akmenį. Tai padarė jis. Ir ką tai reiškė?

Jerlofas galėdavo ilgai svarstyti šiuos klausimus, svarstyti sukdamas ir sukdamas mintimis apie vieną tašką. Vis dėlto visą laiką grįždavo prie minties, kad jei Nilsas Kantas nėra miręs, jei jam kokiu nors būdu pasisekė imituoti savo mirtį ir parsirasti Švedijon svetimu vardu, kaip manė Juhnas, tada tiesą išsiaiškinti mėginantys asmenys būtų jam pavojingi.

— Ar tu, Jerlofai, pasiruošęs? — paklausė Astrida jam už nugaros, kai jie nusigavo iki bendruomenės namų.

Jis linktelėjo.

— Tuomet įvažiuosim, — tarė ji ir ėmė stumti vežimėlį į viršų neįgaliųjų rampa.