Johan Theorin - Prieblanda

Maja rimtai linktelėjo.

— Aš tai supratau iš jo laikysenos. Jis nieko nesakė, bet aš supratau, kad kažkas atsitiko... tik jis nenorėjo pasakyti kas. Mėginau su juo pasikalbėti, bet Nilsas vėl nubėgo kalkynėn.

— Suprantu, — tarė Jerlofas, palaukė ir vėl atsargiai pratęsė kalbą:

— Ir tu minėjai, kad tą dieną kažką gavai...

Maja, įdėmiai į jį pasižiūrėjusi, linktelėjo.

— Aš tik svarstau, ar negalėtum parodyti, ką jis tau davė. Ir ar esi apie tai pasakojus kam nors kitam? Ar esi?

Maja sėdėjo nekrutėdama, įdūrusi į jį akis.

— Niekas nieko nežino, — trumpai atsakė. — Ir aš ne gavau, o pasiėmiau.

— Atsiprašau?

— Nieko negavau iš Nilso. Aš pasiėmiau. Ir daug kartų dėl to gailėjaus...

— Ryšulėlį. Sakei, kad tai buvo ryšulėlis.

— Aš pasekiau Nilsą. Buvau jauna ir smalsi. Pernelyg smalsi... taigi pasislėpiau už kadagių krūmų ir mačiau, kaip Nilsas nuėjo. Ir jis nuėjo prie akmenų krūsnies už Stenviko.

— Akmenų krūvos? Ką jis ten darė?

Maja tylėjo. Jos akys buvo įbestos į tolį.

— Kasė žemę, — pagaliau atsakė ji.

— Ar jis ką nors užkasė? Ryšulėlį?

Maja pasižiūrėjo į jį.

— Nilsas miręs, Jerlofai.

— Atrodo.

— Taip yra. Ne visi tuo tiki, bet aš žinau. Antraip jis būtų davęs žinią.

Jerlofas linktelėjo.

— Ar Nilsui dingus, išsikasei ryšulėlį?

Maja papurtė galvą.

— Aš parlėkiau namo. Tai padariau vėliau... jam grįžus namo.

Jerlofas ne iš karto susigaudę.

— Turi galvoje... kai jis grįžo karste?

Maja linktelėjo.

— Aš nuėjau kalkynėn ir jį išsikasiau.

Ji palengva atsikėlė, delnais ištiesino sijoną ir nuėjo prie televizoriaus kambario kampe. Jerlofas tebesėdėjo, bet pasuko galvą į ją.

— Tai atsitiko septintajame dešimtmetyje, rudens dieną, praėjus porai metų nuo Nilso laidotuvių, — pasakė Maja per petį. — Helgė buvo laukuose, o vaikai — Marneso mokykloje. Tad aš užrakinau namus ir viena nuėjau kalkynėn su sodo kastuvėliu ir plastikiniu maišeliu.

Jerlofas matė, kaip Maja nuo lentynos po televizorium sunkiai pakėlė mėlynai dažytą medinę skrynelę, išpuoštą raudonomis rožėmis. Jis jau buvo ją matęs — seną jos siuvimo skrynelę. Ji atnešė skrynelę prie arbatinio staliuko ir pastatė prieš Jerlofą.

— Aš perėjau didįjį kelią, — toliau kalbėjo Maja, — ir maždaug po pusvalandžio atsidūriau kalkynėje už Stenviko. Susiradau tai, kas buvo likę iš aukinės krūsnies, ir stengiaus tiksliai prisiminti, kur kasė Nilsas... Ir galų gale iškasiau.

Ji atvožė skrynelę. Jerlofas išvydo žirkles, verpalus, daugybę siuvamųjų siūlų ritelių ir prisiminė, kaip pats siūdavo praplyšusias bures. Paskui Maja išėmusi padėjo į šalį netikrą dugną, ir Jerlofas slaptame skyrelyje išvydo gulinčią plokščią dėžutę.

Skardinę dėžutę, subjaurotą senų rūdžių dėmių.

Šiaip ar taip, Jerlofas tikėjosi, jog tai rūdys.

— Štai ji.

Maja padavė jam dėžutę. Jis išgirdo viduje kažką dzingsint.

— Ar galima atidaryti?

— Gali su ja daryti ką nori, Jerlofai.

Dėžutė buvo be užrakto, ir jis ją labai atsargiai atidarė.

Dėžutės dugne kažkas spindėjo ir žybčiojo.

Galbūt dėžutėje buvo tik dvidešimt stiklo gabaliukų, paprasčiausių niekučių, bet sunku buvo nepalaikyti jų kažkokiais kitais, tauresniais daiktais. O šalia gulėjo kryžius. Jerlofas nebuvo ekspertas, bet krucifiksas jam pasirodė gryno aukso.

Jerlofas užvožė dangtelį, kol nesusiviliojo susiberti akmenėlių ir pavartyti.

— Ar esi kitiems pasakojusi apie šį radinį? — tyliai paklausė.

— Papasakojau savo vyrui prieš mirtį.

— Ar manai, kad jis savo ruožtu galėjo kam nors papasakoti?

— Apie tokius dalykus jis su žmonėmis nekalbėdavo. Ir tokiu atveju tikriausiai būtų pasisakęs man. Mes neturėdavom paslapčių.

Jerlofas ja tikėjo. Helgė nebuvo itin šnekus. Bet kažkokiu būdu šiaurės Elande ėmė sklisti gandai, neva Nilso nužudyti kareiviai turėję karo lobį iš Baltijos šalių. Jerlofas irgi buvo juos girdėjęs — kaip Juhnas ir Andersas Hagmanai.

— Vadinasi, juos visą laiką čia slėpei?

Maja linktelėjo.

— Aš niekad nieko su jais nedariau, juk jie ne mano, — pasakė Maja ir pridūrė: — Bet sykį mėginau juos atiduoti Nilso motinai Verai.

— Nejaugi? Kada tai buvo?

Maja atsargiai atsisėdo šalia, ir Jerlofas pastebėjo ją netgi taip prisitraukus kėdę, kad po išraitymais puoštomis arbatinio stalelio kojomis susilietė jų keliai.

— Po keleto metų, septintojo dešimtmečio gale. Helgė išgirdo, kad Vera Kant pradėjo išpardavinėti visas savo žemes pakrantėje, kad jai ėmė stigti pinigų. Aš ir pamaniau, kad galbūt jai reikėtų atgauti akmenis...

— Ar tu ją aplankei?

Maja linktelėjo.

— Aš atvažiavau Stenviko autobusu ir įėjau į Veros sodą... Buvo vasara, laukujės durys, kai drebančiom kojom lipau laiptais, pravertos. Kaip ir daugelis kitų, aš bijojau Veros... — Maja nutilo, paskui vėl prakalbo: — Name buvo įjungtas gramofonas ar radijas, aš girdėjau tylią muziką. Ir balsus. Ji turėjo svečių.

Jerlofas sulaikė kvapą.

— Ji daug metų turėjo šeimininkę, tai galbūt...

— Ne. Tai buvo du vyrai, — pertraukė jį Maja. — Girdėjau du vyriškus balsus virtuvėje. Vieną murmantį, o kitą kalbantį daug garsiau ir ryžtingiau, lyg kapitoną...

— Ar matei katrą?

— Ne, ne, — skubiai paneigė Maja. — Ir aš vogčia nesiklausiau... Vos užlipusi laiptais pasibeldžiau. Tada balsai nutilo ir Vera išlėkė verandon uždariusi už savęs virtuvės duris. Mane ištiko šokas sugrįžus į kaimą ir išvydus ją po tiek metų. Ji buvo tokia plonytė ir susisukusi lyg perdžiūvusi virvė. Bet vis tokia pat įtari, pasižiūrėjo į mane lyg į vagilę. „Ko jūs norit?“ — paklausė. Nei pasisveikino, nei parodė draugiškumo. Aš visai sutrikau. Dėžutę turėjau kišenėj, bet net jos neištraukiau. Ėmiau kažką mikčioti apie Nilsą ir kalkynę... ir tai tikriausiai buvo kvaila. Buvo kvaila, nes Vera suriko man nešdintis. Paskui ji sugrįžo virtuvėn. O aš parvažiavau namo... ir po kelerių metų ji pasimirė.

Jerlofas linktelėjo. Vera numirė ant tų pačių laiptų, nuo kurių nukrito Julija.

— Ar girdėjai, apie ką jie kalbėjo? Abu vyrai?

Maja papurtė galvą.

— Prieš pasibelsdama nugirdau vos kelis žodžius. Kažką apie ilgesį. Skardžiabalsis kažką pasakė apie pasiilgusįjį: „Juk jūs abu ilgitės vienas kito“ ar kažką panašaus.

Jerlofas pagalvojo.

— Galbūt jie buvo Veros giminaičiai. Giminaičiai iš Smolando.

— Galbūt, — sutiko Maja.

Stojo tyla. Jerlofas daugiau klausimų neturėjo; jis turėjo viską apmąstyti.

— Taigi... — Jis norėjo atsargiai paglostyti Majai petį, bet ji mažumėlę pasilenkė ir jo pirštai atsidūrė ant jos skruosto.

Lyg savo valia jie ten pasiliko ir virpėdami palengva virto glamone.

Maja užsimerkė.

Jerlofas krūptelėjęs atsistojo.

— Taigi, — pakartojo jis. — Aš negaliu... jau nebegaliu.

— Ar tikrai? — paklausė Maja ir atsimerkė.

Jerlofas liūdnai linktelėjo.

— Per daug skausmo kūne.

— Iki pavasario galbūt jis išnyks, — paguodė Maja. — Kartais taip atsitinka.

— Taip. — Jerlofas kiek pajėgdamas greičiau atsistojo. — Ačiū už pokalbį, Maja. Aš šios žinios neplatinsiu. Tu žinai.

Maja tebesėdėjo prie arbatinio staliuko.

— Gerai, Jerlofai.