Johan Theorin - Prieblanda

Lygiomis grindimis Julija lengviau ir greičiau judėdavo tik su vienu ramentu, taip padarė ir šį kartą.

Ji pakėlė ragelį.

— Čia Julija.

— Kaip jaučiatės? — paklausė Lenartas.

— Geriau. Laikas gydo visus kaulų lūžius... ir Astrida manim rūpinasi.

— Puiku. Aš turiu naujienų... nors jūs tikriausiai jas girdėjot.

— Ar radot Nilsą Kantą?

Lenartas tarytum atsiduso į ragelį.

— Rūsį iškasinėjo ne vaiduoklis. Ar Jerlofas nepasakė?

— Mes nespėjom daugiau pasišnekėti.

— Jūsų tėvas padėjo rasti tabako dėžučių savininką. Jūs žinot, dėžučių iš Veros rūsio.

— Ir kas jis?

— Andersas Hagmanas.

— Andersas Hagmanas? Ar turit omeny Andersą... iš kempingo? Juhno sūnų?

— Kaip tik.

— Ar esat tikras?

— Jis pats šito nepatvirtino, nes negalėjom su juo pasikalbėti. Andersas slapstosi. Bet viskas rodo jį ten buvus.

— Vadinasi, name miegojo ne Nilsas Kantas.

— Taip. Visuomet galima rasti paprastą paaiškinimą, Julija. Andersas Hagmanas gyvena vos už kelių šimtų metrų. Sutemus jis lengvai įsėlindavo į Veros Kant namą.

— Bet kodėl jis kasinėjo?

— Dėl to esama įvairių idėjų. Aš turiu savų minčių ir aptariau jas su kolegomis iš Borgholmo, — tarė Lenartas ir paklausė: — Ar pažįstat Andersą? Gal bendravot su juo gyvendama Stenvike?

— Ne. Jis jaunesnis už mane... ketveriais ar penkeriais metais, — atsakė Julija, vos prisimenanti savo vaikystės Andersą Hagmaną.

Ji tik neaiškiai prisiminė stiprų, nekalbų ir baikštų jaunuolį. Jis laikydavosi nuošaliai, dirbo tėvo kempinge ir, kiek ji prisiminė, niekad nedalyvaudavo vasarvidžio šokiuose, alaus šventėse ar kitose Stenviko pramogose.

— Jis teistas už sumušimą. Ar nežinojot?

— Sumušimą?

— Prieš dvylika metų kempinge susimušė pasigėrę vyrai. Andersas, pajutęs grėsmę, partrenkė jaunuolį iš Stokholmo. Tą vakarą aš pats ten buvau ir jį suėmiau. Jis gavo lygtinę bausmę ir baudą.

Valandėlę tvyrojo tyla.

— Ar dabar jis kuo nors įtariamas? — paklausė Julija. — Ar jį gaudot?

— Ne, apie jokį gaudymą nėra kalbos. Mes tik norim jį surasti, pasišnekėti... ir išsiaiškinti, ką jis veikė Veros Kant name. Šiaip ar taip, jis ten įsibrovė.

Ir aš, pamanė Julija.

— Ar pasiklausyt apie Jensą? Kur buvo Andersas, kai dingo Jensas?

— Galbūt, — atsakė Lenartas. — Ar reikėtų?

— Nežinau.

Ji neprisiminė, ar Andersas Hagmanas kada nors buvo susitikęs jos sūnų. Bet gal buvo? Juk iš kempingo matydavosi, kaip vasarą jie maudydavosi prie liepto. Jensas kiauras dienas lakstydavo pakrantėje su glaudėmis ir skrybėle nuo saulės. Gal tuomet Andersas stovėdavo ant skardžio ir žiūrėdavo į jį?

— Andersas greičiausiai yra Borgholme. Mes jį surasim, — tarė Lenartas. — Jei ką nors įdomaus sužinosim, paskambinsiu.

Po nelaimės Jerlofas irgi paskambino Julijai, bet ši į ilgas šnekas nesileido. Jai buvo gėda. Juo daugiau ji galvojo apie įsibrovimą į Veros Kant namą ir savo idėją, kad ten slėpėsi Jensas, juo labiau jai darėsi gėda.

Pagaliau pirmadienio priešpietę į Stenviką Juhno Hagmano automobiliu atvažiavo Jerlofas ir paskambino į duris. Julija su ramentais šiaip taip nusigavo iki durų, namie ji buvo viena. Astrida buvo išvykusi į Marnesą apsipirkti.

Automobilį vairavo Juhnas, bet dabar jis neišlipo. Julija matė kempingo savininką susigūžusį ir susimąsčiusį prie vairo.

— Aš tik norėjau užbėgti pasižiūrėti, kaip tu jautiesi, — pasakė Jerlofas, remdamasis į lazdą ir gaudydamas kvapą, vien savo jėgomis įveikęs dvidešimt metrų nuo automobilio iki namo.

— Jaučiuosi gana gerai, — atsakė Julija, įsitvėrusi ramentų. — Ar judu su Juhnu iškylaujat?

— Važiuojam į Smolandą.

— Kada parsirasit?

Jerlofas susijuokė.

— Boelė klausė to paties. Labiausiai ji norėtų, kad aš nuo ryto iki vakaro tupėčiau savo kambary. Bet šį vakarą arba vėlyvą popietę šito nebus... Galbūt aplankysim ir Martiną Malmą, jei šįsyk jo protas bus šviesesnis nei aną kartą.

— Ar šitai kaip nors susiję su Nilsu Kantu?

— Galimas daiktas. Matysim.

Julija linktelėjo — jis nenori daugiau pasakoti, tad išsisuko.

— Girdėjau apie Andersą Hagmaną, — tarė ji. — Ir kad tu pasakei apie jį policijai.

— Aš paminėjau jo vardą... Juhnas tikriausiai nesidžiaugia. Bet kada nors jie vis tiek šį vardą būtų sužinoję.

— Jie nori su juo pasišnekėti. Nežinau... bet atrodo, kad Borgholmo policija ketina atnaujinti tyrimą. Taigi dėl Jenso.

— Taip... bet aš manau, kad jie suklydo pasirinkdami Anderso pėdsakus. Žinoma, ir Juhnas taip mano.

— Ar tuomet neužvesit jų ant tikrųjų?

— Policija mūsų, pensininkų, neklauso, kai jiems mūsų idėjos atrodo beprotiškos. Mes nesam patikimi.

— Bet jūs niekad nepasiduodat. Juk tuo reikia stebėtis.

— Puiku, — tarė Jerlofas, verdamas laukujės duris. — Pasistengsim padaryti ką galim.

— Pašniukštinėkit. Juk nepakenks.

Ši frazė buvo ironiška, nors Julija to nežinojo, — kitą sykį ji išvydo Jerlofą jau mirštantį.

— Tuomet pasimatysim vėliau, — pasakė Jerlofas.

Panama, 1963 m. balandis

Kanalo valstybės Panamos sostinė Panama.

Aukšti pastatai ir sutrūnijusios lūšnos. Automobiliai, autobusai, motociklai ir džipai. Metisai, karo policija, bankininkai, elgetos, zvimbiančios musės ir tumulai nuotykių ieškančių suprakaitavusių amerikiečių kareivių. Sudegusio benzino, supuvusių vaisių ir keptos žuvies smarsas.

Nilsas Kantas kasdien bastosi ankštomis gatvėmis batuose degančiais padais.

Jis ieško švedų jūrininkų.

Kosta Rikoje jų nėra — šiaip ar taip, Nilsas niekad nė vieno nesutiko. Norint tikrai rasti švedų, reikia atvažiuoti čia, į Panamos sostinę.

Kelionė į pietus trunka šešias valandas. Per bemaž dvejus metus tokių kelionių į kanalo zoną Nilsas atliko penkias.

Ilgame kanale tarp vandenynų susirenka virtinės laivų, kad išvengtų ilgo kelio aplink Horno kyšulį. Jūrininkai išlipa paūžti didžiojo uosto smuklėse. Kai kurie jų — atmatos — pasilieka.

Jis ieško tinkamo žmogaus tarp paliktų jūrininkų: tų, kurie buriuojasi uoste, atvykus laivams iš Skandinavijos, ar prie Skandinavų bažnyčios, kai ten dalijama duona, ir netoli barų ir krautuvėlių — kitu laiku. Tų, kurie geria visus svaigalus, pradedant pigiu Kolumbijos romu ir baigiant iš batų tepalo išdistiliuotu grynu spiritu.

Antrą savo penktojo apsilankymo Panamoje vakarą eidamas suskilusiais cementiniais šaligatviais, jis pastebi į šešėlį panašią figūrą, tupinčią su buteliu tamsiame prieduryje už pusės kvartalo nuo Skandinavų bažnyčios. Kėblinimas sulenktais keliais. Šnarpštimas ir kosulio priepuoliai, vėmalų smarvė.

Nilsas sustoja priešais.

— Kaip laikaisi? — paklausia.

Jis kalba švediškai. Tam, kuris iškart nesupranta, ką jis sako, neverta švaistyti laiko.

— Ką? — atsiliepia atmata.

— Aš pasakiau: kaip laikaisi.

— Ar tu iš Švedijos?

Švedo žvilgsnis labiau liūdnas ir pavargęs nei apsiblausęs, barzda užleista, bet raukšlės aplink akis ir burną ne taip jau gilios. Šis vyras geria ne itin seniai, nors ir atrodo trisdešimt penkerių metų — beveik Nilso vienamžis.

Nilsas linkteli.

— Aš kilęs iš Elando.

— Elando? — Atmata pakelia balsą ir užsikosti. — Elando, velnias... Aš smolandietis... taip, velniai rautų. Gimęs Niubruje.

— Pasaulis mažas.