Johan Theorin - Prieblanda

— Galbūt mūsų draugas Ernstas kalbėjo apie šią nuotrauką iš prieplaukos?

Heimersonas susimąstė.

— Taip. Jis prie jos sustojo. Norėjo sužinoti vardus.

— Vardus? Lentpjūvės darbininkų?

— Taip. Ir aš jam pasakiau tuos, kuriuos prisiminiau. Juk ilgainiui tokius dalykus pamiršti, pavyzdžiui, aš nebegaliu...

— Gal ir aš galėčiau juos išgirsti? — pertraukė jį Jerlofas.

Jis išsiėmė užrašų knygutę ir šratinuką.

— Gerai. Pradėsim iš kairės...

Trijų vyrų eilėje Heimersonas neprisiminė, tikriausiai jie buvo jūrininkai, bet kitų vardus Jerlofas užsirašė: Peras Bengtsonas, Knutas Lindkvistas, Andersas Okergrenas, Klasas Friselis, Gunaras Juhansonas, Janas Ekendahlis, Mikaelis Larsonas. Paskui perskaitė sąrašą, bet nė vieno vardo neatpažino. Vis dar negalėjo suprasti, ko ieškojo Ernstas.

Heimersonas nerūpestingai ėjo toliau. Jis nuvedė Jerlofą koridorium į muziejaus antrą kambarį.

— Štai čia stovi mūsų pirmasis kompiuteris... Didelis lyg namas. Juk seniau jie tokie buvo.

Jerlofas išsiblaškęs linktelėjo leisdamasis Heimersono vedžiojamas po kambarį, kur buvo pristatyta lentpjūvės ir miško pramonės technologijos raida. Daugiausia statistika ir didelės mašinos.

— Išties labai įdomu, — po dešimties minučių ištarė Jerlofas. — Labai ačiū.

— Nėr už ką. Visuomet smagu susitikti besidominčius mediena.

Heimersonas išlydėjo juos į asfaltuotą aikštelę ir mostelėjo į vieną iš plieninių pastatų.

— Kaip tik esam gavę naują rentgeno aparatą medienos kokybei tirti. Gal norėtumėt ir jį pamatyti?

Jerlofas pamatė, kaip Juhnas greitai papurtė galvą, — jam medienos jau gana.

— Ačiū, — padėkojo, — bet ši technika tikriausiai mums per daug sudėtinga. Verčiau nueisim pasižiūrėti prieplaukos. Savarankiškai.

— Prieplaukos? — paklausė Heimersonas. — Aš taip nevadinčiau. Ten per daug seklu dideliems laivams. Visa mediena gabenama sunkvežimiais.

— Vis tiek pasižiūrėsim, — pasakė Jerlofas.

— Pasižiūrėkit. Tada vėl uždarysiu muziejų.

Ne, apie kokią nors prieplauką nebuvo ko nė kalbėti, pamatė Jerlofas, paėjęs gerą šimtą metrų iki vandens. Nebuvo nė doros krantinės: asfaltas sutrūkinėjęs, o tarp išklibusių keturkampių granito akmenų žioji didžiuliai plyšiai.

Palei krantinę iš vandens kyšojo kelių dešimčių metrų ilgio medinis lieptas. Net ir šį reikia taisyti, pamanė Jerlofas. Nejaugi tam neužtenka lentpjūvės rąstų?

Prie liepto suposi vieniša medinė valtis, tyliai laukdama savininko, kuris ją iškeltų prieš prasidedant žiemos audroms.

Pūtė žvarbus vėjas iš žemyno, Elandas tebuvo juodas ruoželis horizonte. Nors Smolando krantas buvo gražus salomis ir įlankomis, Jerlofas jau ėmė ilgėtis namų.

— Tikriausiai čia švartuodavosi Martino Malmo šalandos?

— Taip, — atsakė Juhnas. — Nuotrauka daryta čia.

Daugiau nelabai buvo į ką žiūrėti, be to, Jerlofas jautė, kaip per žieminį paltą smelkiasi šaltis. Jis neturėjo jokio noro lipti ant liepto pučiant vėjui ir, Juhnui apsigręžus, padarė tą patį.

Grįžtant atgal, Jerlofas sustojęs pasižiūrėjo į atvirą aikštę tarp lentpjūvės pastatų. Ji vis dar buvo visiškai tuščia.

Tą akimirką staiga jis praregėjo. Dingtelėjusi mintis nebuvo logiška, ji išniro iš pasąmonės lyg tamsi žuvis po pat vandens paviršium, ir, nespėjęs jos apsvarstyti, Jerlofas prasižiojo:

— Tai prasidėjo čia.

— Kas? — paklausė Juhnas.

— Viskas prasidėjo čia. Nilsas Kantas, Jensas ir... Mano vaikaitis mirė dėl to, kas prasidėjo čia.

— Čia, Ramnebiu?

— Taip, čia. Lentpjūvėje.

— Iš kur žinai?

— Jaučiu, — atsakė Jerlofas, pats suprasdamas, kaip kvailai šitai skamba. Vis dėlto neiškentė nepasakęs: — Tai buvo kažkoks susitikimas, manau, kad susitikimas. Kai Nilsas čia atėjo... Jis turėjo susitikti su dėde Augustu ir dėl kažko susitarti. Įvyko kažkas panašaus.

Bet tikrumo jausmas jau buvo pradingęs.

— Štai kaip. Tuomet važiuosim namo? — paklausė Juhnas.

Jerlofas linktelėjo ir vėl ėmė eiti.

Jerlofas vienas sėdėjo Juhno automobilyje. Šis buvo pastatytas prie mūrinių namų tuščioje Aliarmo gatvėje Kalmaro centre. Juhnas norėjo sustoti mieste ir, prieš važiuodamas namo į Elandą, trumpam užbėgti pas seserį Ingridą.

Jerlofas galvojo. Ar apsilankymas medienos muziejuje tikrai ką nors davė? Jis abejojo.

Kitapus gatvės prasivėrė Ingridos daugiabučio durys ir išėjo Juhnas. Žengė tiesiai prie automobilio, atidarė vairuotojo dureles.

— Ar ji gerai jautėsi? — paklausė Jerlofas.

Juhnas atsisėdo prie vairo nieko neatsakęs. Paleidęs variklį įsuko gatvėn.

Iš Kalmaro jie tylėdami išvažiavo į tiesų greitkelį Elando linkui, bet tik ant tilto Jerlofas pajuto nebegalįs laukti.

— Ar kas nors negerai? Ar Ingridos namuos kas nors atsitiko?

Juhnas linktelėjo.

— Policija suėmė Andersą. Per pietus išsivežė.

— Iš kur? Iš Ingridos?

Juhnas linktelėjo.

— Andersas buvo pas savo tetą Ingridą. Jis ten slapstėsi. Ir dabar jie jį suėmė.

— Tikrai suėmė? Policininkai suima tik manydami, kad...

— Ingrida sakė, kad jie įžengė nepasibeldę, — pertraukė jį Juhnas. — Jie įėjo ir liepė Andersui važiuoti su jais į Borgholmą. Jie nesutiko atsakyti į jos klausimus.

— Ar žinojai, kad jis Kalmare?

Juhnas nieko neatsakė, tik vėl linktelėjo.

— Kaip sakiau šį rytą, — iš lėto tarė Jerlofas, — tikriausiai negerai sprukti, kai su tavim nori pasikalbėti policija. Tuomet jie tik ima įtarinėti.

— Andersas jais nepasitiki. Jis mėgino nutraukti tas muštynes kempinge. Bet teisme atsidūrė jis, ne stokholmiečiai.

— Žinau. Ir tai buvo neteisinga. — Mažumėlę pagalvojęs, Jerlofas labai atsargiai paklausė: — Bet jei... jei policija mano, kad Andersas kažkaip susijęs su mano vaikaičio dingimu, ir nori su juo apie tai pasikalbėti... ar kas nors rodo, kad jie gali būti teisūs? Juk tu geriau už kitus pažįsti Andersą... Ar tau kada kilo toks įtarimas?

Juhnas papurtė galvą.

— Andersas elgiasi garbingai.

— Ar tu net neabejoji?

— Vienintelė kvailystė, kurią esu pastebėjęs, buvo tada, kai jis vieną vakarą pasislėpė kadagiuose palei lieptą. Jis slapta žiūrėjo į persirenginėjančias prie plaukimo mokyklos mergaites. Tuomet jam tikriausiai buvo dvylika ar trylika metų. Aš įspėjau jį, kad daugiau niekad taip nedarytų. Ir, kiek mačiau, to niekad nebedarė.

Jerlofas linktelėjo.

— Galbūt nieko rimto.

— Jis elgiasi garbingai, — pakartojo Juhnas. — Bet jie vis tiek jį suėmė.

Automobilis pervažiavo tiltą, ir jie sugrįžo į salą.

Jerlofas mąstė žiūrėdamas į vėjų nugairintą kalkynę į rytus nuo plento. Jis vėl linktelėjo.

— Tuomet važiuosim į Borgholmą, — pasakė. — Norėčiau paskutinį kartą pasikalbėti su Martinu Malmu. Jis turi papasakoti, kas iš tikrųjų atsitiko. 25

— Ne aš kalbėsiuos su Andersu Hagmanu, — pasakė Lenartas Julijai, kai jie policijos automobiliu važiavo į Borgholmą. — Iš Kalmaro atvyksta kriminalinis inspektorius, gavęs reikiamą išsilavinimą.

— Ar kvota bus ilga? — paklausė Julija, žiūrėdama į Lenartą prie vairo.

Jis vilkėjo naują striukę, pašiltintą žieminę striukę su policijos emblema ant peties. Apsirengęs važiuoti į miestą.

— Nežinau, ar tai turėtume vadinti kvota, greičiau draugišku pašnekesiu. Jis nei suimtas, nei sulaikytas. Tam nėra jokio pagrindo. Bet jei jis prisipažins įsibrovęs į Veros Kant namą ir išsaugojęs šitas senas laikraščių iškarpas, tikriausiai jie kalbėsis ir apie jūsų sūnų. Ir tada matysim, ką Andersas galės apie tai pasakyti.