Johan Theorin - Prieblanda

Boračonas buvo labai dėkingas, įkyriai dėkingas. Jis rado naują draugą, žmogų, kuris jį supranta. Žmogų, už kurį numirtų.

Nilsas boračonui linkčiojo ir šypsojos, bet širdy visą laiką troško, kad kuo greičiau grįžtų Fričofas ir jam padėtų. Čia atvažiuos Fričofas Andersonas... Nilsas nenori susidraugauti su šituo sugniuždytu švedu, panašiu į jį patį, jis tenori parsirasti namo į Elandą. Fričofas pažadėjo tai sutvarkyti ir mainais tenori...

Ei, panoręs tik man pasakyki,

ir patrauksim į pietus namolio...

Fričofas tenori paslėptųjų brangakmenių.

Štai ką įtaria Nilsas. Pas jį lankydamasis Fričofas juos minėjo daug kartų. Jis žino, kas tuoj po karo atsitiko Nilsui kalkynėje.

— Ar tie vokiečiai sakėsi, iš kur atvykę? — klausinėjo Fričofas. — Ar tikrai jie į Elandą atkako su karo grobiu? Jei jie turėjo karo grobį... Kas su juo atsitiko? Ką tu su juo darei, Nilsai?

Tiek daug klausimų, bet Nilsas įtaria, kad šis Fričofu pasivadinęs žmogus jau žino daugumą atsakymų.

Nilsas trumpai atsakė į klausimus, bet kur paslėpęs brangakmenius, nepasakoja. Lobis yra jo, kad ir kokios būtų vertės. Tiek daug metų gyveno be pinigų ir dabar yra jų užsitarnavęs.

San Chosė kambarėlyje boračonas gana greitai ėmė nerimauti, bet Nilsas turėjo jį ten laikyti, kol prisistatys Fričofas. Po trijų dienų visos pokalbių temos išsisėmė, o po savaitės Nilsas su boračonu tik kartu gėrė vyną. Jie tyliai sėdėjo viešbučio kambary apsupti tuščių butelių, o lauke virš gatvės spindėjo saulė.

Pagaliau aerodrome nusileido Fričofo lėktuvas ir jis išdygo viešbutyje plačiai šypsodamas po saulės akiniais. Boračonas prabudo iš svaigulio gerai nesuprasdamas, kas yra naujasis švedas ir ko jis nori, bet Fričofas užsakė naujų vyno butelių, ir šventė tęsėsi. Fričofas dainavo ir juokėsi, bet visą laiką kontroliavo padėtį: jis studijavo boračoną nuolat šį stebėdamas.

Atskridus Fričofui, kitą dieną Nilsas pirmas traukiniu parvažiavo į Limoną. Jis sugrįžo į savo mažą butelį, sumokėjo šeimininkei, poniai Mendosai, paskutinius nuompinigius ir apsikirpo taip pat trumpai kaip boračonas. Paskui nuėjęs į uosto barą linktelėjo visiems vargšams, kurie niekad nepaliks Limono. Jis gėrė vyną ir rūpinosi, kad keletą vakarų iš eilės būtų matomas molinose miesto gatvėse iš pažiūros girtut girtutėlis.

— Echa, — padėkojo jis visiems.

Ir pasipasakojo poniai Mendosai bei kai kuriems barmenams, kad netrukus pakrante pro Plają Bonitą pėsčias leisiąsis nedidelėn kelionėn į šiaurę, — bet po poros dienų, kai apsilankysiąs draugas švedas, grįšiąs.

— Echa, — teištaria. — Hasta pronto. Iki pasimatymo.

Paskutinę dieną Limone jis atsikėlė švintant, paliko virtuvės stalčiuose trupučiuką pinigų ir daugumą savo mantos, pasiėmė tik šiek tiek drabužių bei maisto, piniginę ir Veros laiškus. Tada pagaliau pasitraukė iš Limono. Jis perėjo turgų, kur seni žuvų pardavėjai jau stovėjo savo vietose, tyliai liudydami jo kelionės namo pradžią. Nesidairydamas atgal, toliau žygiavo pro geležinkelio stotį į šiaurę, tolyn nuo miesto, susitikti su Fričofu Andersonu.

Ne bėgo — keliavo namo.

Pirmąsyk veik per dvidešimt metų Nilsas keliauja namo į Elandą. 26

Šįsyk sunkias Martino Malmo namo duris atidarė ne jauna slaugytoja, o senyva moteris ilgais žilais plaukais, su palaidinuke ir šviesiomis kelnėmis. Jerlofas ją atpažino: Martino žmona Ana Britą Malm.

— Labą dieną, — pasisveikino Jerlofas.

Moteris sustingo prie durų. Jos blyškus veidas išliko rimtas; jis matė, kad ji jo nepažino.

— Jerlofas Davidsonas, — prisistatė jis, perėmė lazdą į kairę ranką ir atkišo dešinę. — Iš Stenviko.

— Taip taip, — tarė ji. — Taip, Jerlofas. Jūs buvot čia ir aną savaitę, su moterim.

— Tai buvo mano duktė.

— Iš viršutinio aukšto aš mačiau jus nueinančius, bet kai paklausiau Julvos, ji jūsų vardų neprisiminė.

— Taigi. Aš norėjau tik šnektelti su Martinu apie senus laikus, bet jis tuomet sirguliavo. Galbūt šiandien labiau pavyks?

Ledinis vėjas nuo sąsiaurio pūtė Jerlofui į nugarą, ir jis stengėsi nedrebėti. Bet mielai būtų užėjęs į namo šilumą.

— Šiandien Martinas jaučiasi neką geriau, — atsakė Ana Britą Malm.

Jerlofas supratingai linktelėjo.

— Bet galbūt trupučiuką geriau? — Jerlofas pasijuto lyg nuo durų prie durų vaikščiojantis prekeivis. — Aš trumpam.

Galų gale ji pasitraukė į šalį.

— Mes pasižiūrėsim, kaip jis jaučiasi. Užeikit.

Prieš įeidamas, Jerlofas atsigręžęs dirstelėjo į gatvę.

Juhnas tebesėdėjo automobilyje, Jerlofas jam linktelėjo. „Pusvalandį, — buvo jam pasakęs. — Jei pamatysi, kad jie mane įsileido, gali grįžti po pusvalandžio.“

Juhnas kilstelėjo ranką už priekinio stiklo ir nuvažiavo.

Jerlofas įėjo į šilumą, sąnariai pamažėle liovėsi drebėję. Pasidėjęs portfelį ant akmeninių didelės priemenės grindų, nusivilko paltą.

— Šiandien lauke kone žiema, — tarė jis Anai Britai Malm.

Ši tik linktelėjo aiškiai nerodydama susidomėjimo ramiu pokalbiu.

Durys kambario šone buvo praviros, ir ji nuėjusi dar labiau jas pravėrė. Jerlofas tyliai nusekė iš paskos.

Jie pateko į didesnį kambarį, svetainę. Oras joje buvo tvankus ir priplėkęs, dvokiantis senais cigarečių dūmais. Keletas langų žiūrėjo į užpakalinį namo kiemą, bet tamsios užuolaidos buvo užtrauktos. Palubėj kabėjo baltu audeklu apvyniotas krištolinis sietynas. Dviejuose svetainės kampuose stovėjo koklių krosnys, o trečiame — įjungtas televizorius, rodantis animacinius filmus prislopintu garsu.

„Flintstounų šeima“, atpažino Jerlofas.

Prieš televizorių stovėjo vežimėlis, o jame sėdėjo susigūžęs senukas pledu užklotais keliais. Jo plika grublėta galva buvo nusėta tamsiomis pigmentinėmis dėmėmis, o per kaktą bėgo senas baltas randas. Smakras be perstojo kretėjo.

Tai buvo Martinas Malmas, žmogus, atsiuntęs Jenso sandalą.

— Pas tave lankytojai, Martinai, — tarė Ana Britą Malm.

Senasis laivininkas staigiai pasuko galvą nuo televizoriaus.

Jo žvilgsnis įsmigo į Jerlofą ir sustojo.

— Labą dieną, Martinai, — pasisveikino Jerlofas. — Kaip jautiesi?

Kretantis Malmo smakras nukaro keletą centimetrų trumpai linktelėdamas.

— Ar gerai jautiesi? — paklausė Jerlofas.

Martinas papurtė galvą.

— Ne? Ir aš ne. Jaučiamės, kaip užsitarnavom.

Stojo tyla. Televizoriuj Fredas Flintstounas įšoko į automobilį ir pranyko dulkių debesyje.

— Ar nori kavos, Jerlofai? — paklausė Ana Britą Malm.

— Ačiū, ne, gerai ir taip.

Jerlofas tikėjosi, kad ji neketina pasilikti svetainėje.

Matyt, ji ir neketino. Ana Britą Malm apsigręžė, uždėjo ranką ant durų rankenos ir dar sykį pažvelgė į Jerlofą, lyg jie vienas kitą suprastų.

— Grįšiu po valandėlės, — tarė ji.

Ir išėjusi uždarė duris.

Svetainėje įsiviešpatavo tyla.

Jerlofas ramiai pastovėjo, tada priėjo prie kėdės pasienyje. Kėdė stovėjo per keletą metrų nuo Martino, bet Jerlofas suprato nepajėgsiąs jos pritraukti arčiau Martino ir atsisėdo ten, kur ji stovėjo.

— Na štai. Dabar galim trupučiuką šnektelti.

Malmas tebežiūrėjo į jį.

Jerlofas atkreipė dėmesį, kad, skirtingai nuo priemenės ir jo paties kambario Marneso senelių namuose, svetainėje nėra jokių su jūra susijusių daiktų. Nei laivų nuotraukų, nei įrėmintų jūrlapių, nei senų kompasų.