Johan Theorin - Prieblanda

— Bet dabar... Aš pražiopsojau laivą.

— Štai kaip? Labai gaila.

— Pernai. Aš pražiopsojau... laivą, jį turėjo plukdyti šliuzu po dviejų dienų. Aukštyn, žemyn. Papuoliau čia į kalėjimą... bare kilo vaidas, gėriau tiesiai iš ąsočio. — Vyras pakelia sužibusias akis. — Ar turi pinigų?

— Galbūt.

— Tada nupirk ko nors, nupirk viskio... Aš žinau kur.

Vyras nori atsistoti, bet jo kojos nutirpusios.

— Aš gal ir galėčiau nueit nupirkti butelio, — pasisiūlo Nilsas. — Butelio viskio, kurį pasidalytume. Bet tau teks čia palaukti. Ar palauksi?

Vyras linkteli ir vėl atsitupia.

— Nupirk ko nors, — sumurma.

— Gerai, — sutinka Nilsas, atsitiesia ir, nežiūrėdamas vyrui į akis, taria: — Galbūt mes susidraugausim.

Po penkių savaičių Džemeikataune, taip vadinasi angliškas Puerto Limono kvartalas.

„Hotel Tican“ užrašyta iškaboje, bet vargu ar tai viešbutis, o priimamasis — tik supleišėjusi medžio plokštė ant poros stalo kojų ir pelėsiais išmarginta svečių knyga. Laiptai išorinėje namo pusėje veda į keletą svečių kambarėlių antrame aukšte. Nilsas girdi garsią anglų kalbą iš namo kitapus gatvės.

Jis tyliai užlipa laiptais pro storą žvilgantį tarakoną, keliaujantį siena priešinga kryptimi. Siauroje antro aukšto verandoje pasibeldžia į antras iš ketverių durų.

— Yes , sir! — sušunka balsas iš vidaus, ir Nilsas praveria duris.

Trečią kartą pasimato su švedu, kuris tvirtina atvažiavęs padėti jam parsirasti namo.

Švedas sėdi šilto viešbučio kambario vienintelėje lovoje, nugrimzdęs tarp sujauktų paklodžių ir rudomis dėmėmis nusėtų pagalvių nuo prakaito žvilgančiu stuomeniu. Rankoje stiklinė. Šalia lovos ant komodos birbia nedidelis ventiliatorius.

Šį žmogų Nilsas ėmė vaizduotis kaip elandietį. Jis niekad nepasisakė, iš kur kilęs, bet Nilsas, gerai įsiklausęs, tariasi užčiuopiąs jo kalboje Elando tarmės žymių. Jis suprato švedą gerai pažįstant salą. Ar Nilsas buvo jį ten susitikęs?

— Užeik, užeik. — Švedas šypsosi atsilošęs į sieną ir galva parodo į stovintį ant komodos butelį vestindiško romo. — Gal išgersi, Nilsai?

— Ne.

Nilsas uždaro duris. Jis nebegeria. Ne visai, bet beveik.

— Limonas — nuostabus miestas, Nilsai, — taria lovoje sėdintis vyras, ir Nilsas neišgirsta jo balse sarkazmo. — Šiandien aš po jį pasivaikščiojau ir visiškai netikėtai atradau tikrą viešnamį, slypintį keliuose kambariuose už baro. Nuostabios moterys. Bet, žinoma, aš neužsidegiau, kaip sakoma šiuo subtiliu žodžiu... Pasiėmiau butelį ir išėjau.

Nilsas linkteli ir atsišlieja į uždarytas duris.

— Dabar aš kai ką radau. Gerą kandidatą. — Po aštuoniolikos metų, praleistų svetimuose kraštuose, jam vis dar nejauku garsiai kalbėti švediškai. Jis ieško žodžių. — Be to, jis smolandietis.

— Štai kaip, puiku. Kur? Panamoje?

Nilsas linkteli.

— Aš jį parsivežiau... Prie sienos dabar griežtesnė kontrolė, teko duoti kyšį, bet pavyko. Šiuo metu jis yra San Chosė, pigiame viešbutyje. Jis pametęs pasą, bet mes kreipėmės į Švedijos ambasadą naujo.

— Puiku, puiku. Kuo jis vardu?

Nilsas papurto galvą.

— Jokių vardų. Tu irgi nepasisakei savo.

— Tereikia pasiskaityti priimamajame, — nuramina lovoje sėdintis vyras. — Aš užsiregistravau svečių knygoje. Taip reikėjo.

— Aš perskaičiau.

— Štai kaip?

— Ten buvo įrašytas Fričofas Andersonas.

Vyras patenkintas linkteli.

— Gali mane vadinti Fričofu, to užteks.

Nilsas papurto galvą.

— Aš noriu žinoti tavo tikrą vardą.

— Mano vardas nesvarbu. — Vyras įdėmiai į jį pasižiūri. — Fričofas visai tinkamas. Ar ne?

— Galbūt. — Nilsas iš lėto linkteli. — Kol kas.

— Puiku. — Fričofas paklode nusišluosto krūtinę ir veidą. — Dabar turime aptarti truputį daugiau dalykų. Aš ruošiuosi...

— Ar motina tikrai tave siuntė?

— Šitai jau sakiau.

Vyrui lovoje, regis, nepatinka būti pertraukinėjamam.

— Jai reikėjo atsiųsti ir laišką, — neatlyžta Nilsas.

— Jis ateis vėliau. Juk tu gavai pinigų, ar ne? Jie tavo motinos. — Jis gurkšteli gėrimo. — O dabar turim aptarti kitus dalykus... Po dviejų dienų aš vėl važiuoju namo. Kurį laiką mes nieko negirdėsim apie vienas kitą. Bet kai viską susitvarkysi, aš grįšiu, ir tai bus paskutinis kartas. Kaip manai, kiek prireiks laiko?

— Na... gal poros savaičių. Jam reikia gauti pasą ir atvykti čia.

— Gerai. Pasirūpink juo ir viską tinkamai sutvarkyk.

Nilsas linkteli.

— Gerai, — taria Fričofas ir vėl nusišluosto veidą.

Gatvėje kažkas nusijuokia, pro šalį prablerbia motociklas.

Nilsui norisi tik atidaryti duris ir išnykti iš dvokiančio kambario.

— Beje, ką jauti? — klausia vyras, palinkęs į priekį.

— Kaip ką jaučiu?

— Man truputį smalsu. — Vyras, pasivadinęs Fričofu Andersonu, šypteli tarp purvinų paklodžių. — Aš tik klausiu iš gryno smalsumo... Ką jauti žudydamas? 24

Jerlofas su Juhnu važiavo per Elando tiltą, pro Kalmarą ir Smolando pakrante į šiaurę. Kelionės metu veik nesišnekėjo.

Jerlofas daugiausia galvojo, kaip vis sunkiau darosi išeiti iš senelių namų: skyriaus vedėja Boelė šį rytą smulkiai išsiklausinėjo, kur jis važiuos ir kada grįš. Pagaliau ji užsiminė, kad galbūt jis per daug sveikas gyventi senelių namuose.

— Jerlofai, šiaurės Elande yra daug senesnių sunkiai judančių žmonių, kurie norėtų čia gauti kambarį, — pasakė Boelė. — Mums reikia spręsti, kam teikti pirmenybę. Visą laiką.

— Spręskit, — atkirto Jerlofas ir nuėjo ramstydamasis lazda.

Nejau jis neturi teisės į globą? Jis, be pagalbos vos įveikiantis dešimt metrų? Boelei galbūt reikėtų džiaugtis, kad jis kartais išeina į gryną orą su tokiais senais draugais kaip Juhnas. Ar ne?

— Vadinasi, Andersas išvažiavo, — pagaliau ištarė Jerlofas, likus vos keliems kilometrams iki Ramnebiu.

— Taip.

Įsukęs į kelią, Juhnas visad laikydavosi ribinio greičio, ir dabar už jų nusidriekė ilga automobilių eilė.

— Spėju, kad papasakojai Andersui, jog jo ieško policija.

Juhnas sėdėjo prie vairo tylėdamas, bet galų gale linktelėjo.

— Nežinau, ar jis gerai pasielgė, — pratęsė šneką Jerlofas. — Policininkai visad nepatenkinti, kai su jais nenorima kalbėtis.

— Jis tik norėjo ramybės.

— Abejoju, ar jis gerai pasielgė.

Juhnas vėl nutilo.

— Ar pasikalbėjai su Robertu Blumbergu, kai buvai Borgholme aną savaitę? — paklausė jis po kurio laiko. — Taigi automobilių pardavėju.

— Mačiau jį. Sėdėjo savo krautuvėlėje. Mes nesikalbėjom... nežinojau, ką iš tikrųjų turėčiau pasakyti.

— Ar jis gali būti Kantas?

— Jei to manęs klausi... Aš svarsčiau ir taip nemanau. Sunku patikėti, kad toks žmogus kaip Nilsas Kantas galėtų parsirasti iš Pietų Amerikos prisidengęs nauju vardu, o paskui sėkmingai pritapti Borgholme ir pradėti naują gyvenimą.

— Taip, — sutiko Juhnas. — Galbūt.

Po kelių minučių jie pravažiavo geltoną lentelę su užrašu: RAMNEBIU. Buvo be penkiolikos vienuolikta. Pro šalį pradundėjo ką tik apdorotų rąstų prikrautas vilkikas.

Iki tol Jerlofas niekad nebuvo lankęsis Ramnebiu nei su automobiliu, nei su šalanda; jis tik pravažiuodavo. Pats kaimas nebuvo didesnis už Marnesą, ir jie greitai jį pervažiavo, o paskui siauresniu keliu pasuko prie lentpjūvės.

Juos pasitiko užrakinti plieniniai lentpjūvės vartai ir aikštelė, kurioje Juhnas pasistatė automobilį.