Stephen King - Dvikova (2)

Tai buvo dar viena galimybė užbėgti už akių nelaimei... Tai, apie ką jis niekada neišdrįstų papasakoti. Nejaugi tada planas jau buvo sudarytas? Galbūt. Jeigu ir ne su konkrečiai prie racijos prijungta bomba, tai bent jau kažkoks bendras planas.

Flego planas.

Taip — už visko nuolat stovėjo Flegas, marionečių valdovas, timpčiojantis už virvučių Haroldą, Nadiną, Čarlį Impeningą. Dievai žino, kiek dar žmonių. Zonos gyventojai su malonumu sutrintų Haroldą į miltus, bet tai buvo Flego rankų darbas... ir Nadinos. Kas gi pasiuntė ją pas Haroldą, jeigu ne Flegas? Bet prieš keliaudama pas Haroldą, ji atėjo pas Larį. O jis ją atstūmė!

Bet kaip jis galėjo sutikti? Jis buvo įsipareigojęs Lusei, jis buvo už ją atsakingas. Tai buvo labai svarbu ne tik jai, bet ir jam pačiam — jis juto, kad jį nesunku sunaikinti kaip žmogų, kovojantį už gėrį. Todėl jis atstūmė Nadiną ir manė, jog Flegas patenkintas praeitos nakties įvykiais... jeigu lik išties jo vardas Flegas. O, Stju liko gyvas, ir jis kalba Komiteto vardu — jis buvo balsas, kuriuo negalėjo naudotis Nikas. Ir Glenas buvo gyvas, kurį Laris vertino kaip Komiteto smegenų centrą, bet Nikas buvo Komiteto širdis, o Siuzana podraug su Frane — jo sąžinė. „Taip, — karčiai pamanė Laris, — išsigimėlis puikiai pasidarbavo. Jis turėtų dosniai apdovanoti Haroldą ir Nadiną, kai šie pas jį nusigaus“.

Jausdamas bukinantį galvos skausmą, Laris nusisuko nuo lango. Ričardsonas bandė užčiuopti motušės Abigeilės pulsą. Lora sukosi aplink lašelinę. Dikas Elisas stovėjo šalia. Lusė, sėdėdama prie durų, žiūrėjo į Larį.

— Kaip ji? — paklausė Laris Džordžo.

— Vis taip pat, — atsakė Ričardsonas.

— Ar ji išgyvens šitą naktį?

— Nežinau, Lari.

Ant lovos gulinti moteris atrodė kaip ploniausia pelenų pilkumo oda aptemptas skeletas. Iš karto buvo sunku nustatyti jos lytį. Beveik visi plaukai nuslinko; krūtinė išdžiūvo; iš pusiau praviros burnos veržėsi kimus kvėpavimas. Lariui ji priminė matytas Jukatano mumijų fotografijas — ne suirusias, bet sudžiūvusias.

Taip, štai kas ji buvo dabar: ne motušė, o mumija. Beliko tik kimus jos alsavimo garsas, it lengvo upelio, šnarančio sausoje žolėje, dvelkimas. Iš ko išsilaiko jos gyvybė? Laris stebėjosi... ir per tai Dievas jai leido pereiti? Ir kodėl? Tikriausiai tai kosminio pokštininko išdaigos. Džordžas sakė, jog jis girdėjo apie tokius atsitikimus, bet nė vienas iš jų nebuvo toks ekstremalus, be to, jis niekuomet nesitikėjo pats susidurti su panašiu dalyku. Ji kažkaip... maitinosi pati iš savęs. Jos kūnas vis dar funkcionavo, nors jis jau kada kadės turėjo numirti nuo maisto trūkumo. Dėl išsekimo ji susilaužė tuos kaulus, kurių apskritai neįmanoma susilaužyti. Lusė, kuri paguldė ją į lovą, tyliu, nuostabos kupinu balsu pasakė Lariui, jog motušė sveria ne daugiau už vaikišką aitvarą — daiktą, kuris tik ir laukia pūstelint vėjo, kad visiems laikams išskristų į nežinomus tolius.

Ir dabar, visus nustebindama, iš savo kampo prie durų Lusė prabilo:

— Ji turi jums kažką pranešti.

Lora abejodama ištarė:

— Luse, ji gilioje komoje... tikimybė, jog ji kada nors atgaus sąmonę...

— Ji sugrįžo kažką mums pranešti. Ir kol šito nepadarys, Viešpats neleis jai išeiti.

— Bet kas tai galėtų būti, Luse? — paklausė jos Dikas.

— Nežinau, — atsakė Lusė, — bet aš bijau tai išgirsti. Esu įsitikinusi. Mirtys dar nesibaigė. Tai tik pradžia. Štai ko aš bijau.

Ilgam įsiviešpatavusią tylą sutrikdė Džordžas Ričardsonas:

— Man reikia į ligoninę. Lora, Dikai, jūs abu man būsite reikalingi.

„ Jūs juk neketinate palikti mus vienus su šia mumija?“ — vos nepaklausė Laris, bet laiku prikando liežuvį.

Trijulė priėjo prie durų, ir Lusė padavėjų apsiaustus. Vakare oras atvėso iki penkiolikos laipsnių — nelabai jauku važinėti motociklu vienais marškiniais.

— Ar mes galime jai kuo nors padėti? — tyliai paklausė Laris.

— Lusė žino, kaip naudotis lašeline, — atsakė Džordžas. — Daugiau nieko. Tu gi matai... — jis nutilo. Žinoma, matė jie visi. Juk tai gulėjo lovoje.

— Labos nakties, Lari, Luse, — atsisveikino Dikas.

Jie išėjo. Laris sugrįžo prie lango. Gatvėje visi atsistojo. Ji gyva? Mirė? Miršta? O gal Dieviškoji jėga ją išgydė? Ar ji ką nors pasakė? Lusė apkabino Larį per juosmenį.

— Aš myliu tave, — sušnabždėjo ji.

Nuleidęs galvą ir bejėgiškai suvirpėjęs, jis prigludo prie jos.

— Aš myliu tave, — ramiai pakartojo ji. — Viskas gerai. Išleisk tai iš savęs, Lari. Tegul išeina lauk.

Jis verkė. Ašaros buvo karštos ir sunkios kaip kulkos.

— Luse...

— Š-š-š, — jos rankos gulėjo ant jo nugaros; jos raminančios rankos.

— O, Luse, Dieve mano, kas gi tai? — kuždėjo jis jai į kaklą, o ši iš visų jėgų glaudė jį prie savęs, dar nieko nenumanydama, o už jų, vis dar glūdėdama pačiame komos dugne, sunkiai alsavo motušė Abigeilė.

*

Džordžas važiavo gatve pėsčiojo greičiu, tik ir atsakinėdamas į nebylius klausimus: taip, vis dar gyva. Prognozės blogos. Ne, ji nieko nepasakė, ir kažin, ar ką nors pasakys. Skirstykitės po namus. Jeigu kas nors atsitiks, jums praneš.

Pasukę už kampo, jie spustelėjo greičiau ir nudūmė į ligoninę. Jų motociklų plerpimas atsiliepė aidu, jis atsimušdavo į pastatus ir atšokęs tirpo tuštumoje.

Bet žmonės namo nėjo. Jie stoviniavo, dabar apsvarstydami kiekvieną Džordžo ištartą žodį. Prognozės — ką tai galėtų reikšti? Koma. Smegenų mirtis. Jos smegenys mirę. Taip pat sėkmingai galima tikėtis, jog prabils stiklainis su konservuotomis kriaušėmis, kaip ir žmogus su mirusiomis smegenimis. Ką gi tikriausiai taip ir būtų atsitikę, jeigu tai būtų buvusi natūrali situacija, bet dabar juk viskas taip nenatūraliai pasikeitė.

Žmonės vėl susėdo. Sutemo. Namo, kuriame gulėjo mirštančioji, languose įsižiebė dujinės lempos šviesa. Vėliau žmonės išsivaikščios po namus ir praleis naktį nesumerkę akių.

Pokalbiai pamažu ėmė suktis apie Tamsos žmogų.

— Jeigu motušė Abigeilė numirs, ar tai nereikš, kad jis stipresnis?

— Ką tu turi galvoje sakydamas „nebūtinai“?

— Aš įsitikinęs, jog jis tiesiog Šėtonas.

— Antikristas, taip aš pasakyčiau. Mes išgyvename Armagedoną... nėra jokių abejonių. „Ir užgriuvo įniršis...“ Man tai primena supergripą.

— Kalbama, kad Hitleris buvo Antikristas.

— Jeigu tie sapnai sugrįš, aš nusižudysiu.

— Aš sapnavau save metro sustojime, o jis buvo kontrolierius, tik aš negalėjau pamatyti jo veido. Aš buvau išsigandęs. Įbėgau į metro tunelį. Paskui išgirdau jį, jis vijosi mane. Ir pasivijo.

— O aš sapnavau, kad nusileidžiu į rūsį paimti konservuoto arbūzo ir pastebiu, jog kažkas stovi prie krosnies... Kažkoks šešėlis. Ir aš suprantu, kad tai jis.

Užtraukė savo giesmę cikados. Danguje suspindo žvaigždės. Atvėso. Gėrimai buvo išgerti. Tamsoje švysčiojo pypkių ir cigarečių žiburėliai.

— Aš girdėjau, jog žmonės iš elektrinės vis dar išjunginėja elektros prietaisus.

— Na ir gerai. Jeigu greitai neatsiras šviesa ir apšildymas, mums iškils daugybė problemų.

Tylus šnabždesys, dabar jau veidai skendi tamsoje.

— Aš manau, jog šią žiemą mums niekas negresia. Galbūt. Jam visi keliai uždari. Per daug mašinų ir sniego. Bet pavasarį...