Stephen King - Dvikova (2)

Stju su viltimi pažvelgė į salę, bet išvydo tik sutrikusių žmonių nepasitenkinimą. Stju Redmenas, kalbėjo šios akys, matė, kaip du iš geriausių draugų nugarmėjo į pragarą, o dabar kaltininkus teisina.

— Prisiekiu, jog laikau juos kaltais, — ištarė jis. — Bet viską reikia daryti pagal įstatymą. Ir aš jums pareiškiu, jog taip ir bus.

Žvilgsniai vėrė jį kiaurai. Daugiau nei tūkstantis porų akių, ir už kiekvienos slypėjo mintis: „ Kokius tu čia niekus tauški? Jie išėjo. Jie pasitraukė į vakarus. O tu elgiesi taip, tarsi jie būtų išvykę į dviejų dienų žygį“.

Stju įsipylė į stiklinę vandens ir truputį nugėrė, stengdamasis nekreipti dėmesio į virintą jo prieskonį.

— Bet kokiu atveju mes to sieksime, — kimiai ištarė jis. — Dabar privalome atlikti štai ką: papildyti Komitetą iki septynių žmonių. Mes nedarysime to šiandien, bet jūs turite apgalvoti galimas kandidatūras... — Pastebėjęs pakilusią ranką, Stju pasakė: — Kalbėkite. Tik prisistatykite.

— Šeldonas Džonsas, — prisistatė didžiulis, vilnoniu megztiniu vilkintis vyras. — Kodėl gi neišrinkus dviejų trūkstamų šiandien pat? Aš siūlau Tedį Fremptoną.

— Aš pritariu! — šūktelėjo Bilas Skenlonas. — Puikus pasiūlymas!

Tedis Fremptonas pakėlė rankas ir sukeldamas aplodismentus sugniaužė delnus virš galvos, o Stju vėl pajuto nesuprantamą nevilties ir sutrikimo jausmą. Niką Androsą jie ketina pakeisti Tedžiu Fremptonu? Tai buvo tarsi kvailas pokštas. Tedis pamėgino savo jėgas Elektros energijos komitete, bet jam pasirodė, kad ten reikia per daug dirbti. Jis perėjo į Laidojimo komitetą, ten jam patiko labiau, bet Čedas Norisas kažkada Stiuartui užsiminė, kad Tedis — vienas iš tų vaikinų, kurie parūkymui skirtą pertraukėlę paverčia pietumis, o pietus išeigine diena. Jis paskubėjo įsijungti į Haroldo ir Nadinos paieškas, — tikriausiai todėl, kad tai jam suteikė šansą. Jis ir Bilas Skenlonas laimingo atsitiktinumo dėka aptiko kalnuose raciją (ir, reikia pripažinti, Tedis tai pabrėžė), bet nuo to laiko jis elgėsi šiurkščiai ir pasitikinčiai, o Stju tai nepatiko.

Stju vėl sugavo Gleno žvilgsnį ir beveik perskaitė jo akyse cinišką mintį: „ Galbūt mums reiktų paprašyti Haroldo, jog nudaigotų ir šį draugužį?“

Netikėtai jis prisiminė Niksono pavartotą žodį, ir Stju jo nusigriebė, ūmai supratęs savo nevilties ir pasimetimo jausmo šaltinį. Tas žodis buvo „mandatas“. Jų mandatas dingo. Prieš dvi dienas jis palaidotas ugnyje ir griuvėsiuose.

Stju pasakė:

— Tu gali žinoti, ko patsai pageidauji, Šeldonai, bet aš manau, jog yra ir kiti žmonės, kurie šią problemą irgi nori apgalvoti. Balsuokim. Tie, kurie nori išrinkti du kandidatus į Komitetą šiandien pat, pasakykite „taip“.

Pasigirdo keli balsai.

— Tie, kurie nori pamąstyti, pasakykite „ne“.

„Ne“ nuskambėjo garsiau, bet ne itin. Daugelis tylėjo, lyg ši problema jų neliestų.

— Gerai, — ištarė Stju. — Mes planuojame sušaukti susirinkimą „Manzingerio“ salėje po savaitės, rugsėjo vienuoliktąją, ir išrinkti du trūkstamus Komiteto narius.

„ Kraupi epitafija, Nikai. Atleisk “. — O dabar gydytojas Ričardsonas jums papasakos apie motušę Abigeilę ir apie kitų sprogimo metu nukentėjusių sveikatą. Daktare?

Atsistodamas ir šluostydamas akinius, Ričardsonas sulaukė solidžių aplodismentų. Jis pranešė, jog sprogimo metu žuvo devyni žmonės, trys iki šiol kritiškos būklės, dviejų būklė gan rimta, aštuoni jaučiasi patenkinamai.

— Atsižvelgdamas į sprogimo jėgą, manau, jog mums palyginti pasisekė. O dabar apie motušę Abigeilę.

Žmonės palinko į priekį.

— Manau, jog pakaks ankstesnio tvirtinimo: aš jai niekuo negaliu padėti.

Eilėmis perbėgęs šnaresys nutilo. Stju išvydo liūdesį, bet ne nuostabą.

— Zonos gyventojai, kurie atvyko čia anksčiau už mane, sakė, jog tai ledi daugiau nei šimtas aštuoneri metai. Aš negaliu prisiekti, bet ji pats seniausias žmogus, kurį aš kada nors sutikau ar gydžiau. Man sakė, jog jos nebuvo daugiau nei dvi savaites, ir mano nuomone — ne, aš taip tvirtinu — kad per šį laiką į jos dietą maisto gaminimas apskritai neįėjo. Panašu, jog ji maitinosi šaknelėmis, žolėmis ir panašiais dalykais, — jis patylėjo. — Sugrįžusi ji tik vieną kartą tuštinosi, ir išmatas sudarė žolelės ir šaknelės.

— Viešpatie, — sumurmėjo kažkas, ir buvo neįmanoma nustatyti, ar šis balsas priklauso moteriai ar vyrui.

— Ant vienos rankos matomas prisilietimo prie nuodingosios gebenės pėdsakas. Kojos nusėtos žaizdomis, kurios galėtų užgyti, jeigu jos būklė nebūtų...

— Ei, liaukis! — atsistodamas šūktelėjo Džekas Džeksonas. Jo pabalęs iš įniršio veidas atrodė nelaimingas. — Nejaugi tavęs nemokė gero tono taisyklių?

— Džekai, geras tonas — ne mano profesija. Aš tik informuoju apie jos būklę. Ji — komos būsenos, organizmas visiškai išsekęs, bet svarbiausia ji labai labai sena. Aš manau, jog ji numirs. Jeigu tai būtų ne ji, aš įsitikinęs tai tvirtinčiau. Bet... kaip ir jūs visi aš ją sapnavau. Ją ir tą kitą.

Vėl tylus šnabždesys lyg vėjelio šuoras, ir Stju pajuto pašiurpstant savo nugarą.

— Asmeniškai man tokie priešingos krypties sapnai atrodo mistiški, — pasakė Džordžas. — Faktas, jog jie sapnavosi mums visiems, turbūt įrodo bent jau telepatinius jų sugebėjimus. Bet aš nestudijavau parapsichologijos ir teosofijos, taip pat ir gerų manierų dėl tos pačios priežasties: tai ne mano veiklos sritis. Jeigu ši moteris siųsta Dievo, Jis gali nuspręsti ją išgydyti. Aš negaliu. Pasakysiu daugiau — netgi tas faktas, jog ji iki šiol gyva, man atrodo kaip kažkoks stebuklas. Tokia mano nuomonė. Ar yra klausimų?

Klausimų nebuvo. Žmonės sustingę žiūrėjo į jį, daugelis neslėpė ašarų.

— Ačiū, — ištarė Džordžas ir mirtinoje tyloje sugrįžo į savo vietą.

— Gerai, — sušnabždėjo Stju Glenui. — Dabar tu.

Glenas neprisistatęs priėjo prie mikrofono ir familiariai paėmė jį į rankas.

— Mes apsvarstėme viską, išskyrus Tamsos žmogaus problemą, — pradėjo jis.

Vėl šnaresys. Keli žmonės instinktyviai persižegnojo. Pagyvenusi moteris kairėje pusėje greitai pridėjo rankas prie akių, burnos ir ausų, lyg imituodama Niko Androso judesius, o paskui nuleido jas ant juodo krepšelio, kuris gulėjo ant jos kelių.

— Mes svarstėme šį klausimą uždaruose mūsų Komiteto posėdžiuose, — tęsė Glenas, jo tonas buvo ramus ir apgalvotas, — ir mums iškilo problema, ar verta svarstyti šį klausimą visuotiniame susirinkime, ar ne. Esmė ta, kad niekas Zonoje, atrodė, nenorėjo apie tai kalbėti, bent jau po visų tų košmarų, kurie mus persekiojo keliaujant į čia. Galbūt reikėjo atokvėpio. Dabar aš manau, kad atėjo laikas šį klausimą apsvarstyti. Ištraukti jį į šviesą. Policija turėjo tokį įrenginį, vadinamą robotu dailininku. Jis buvo naudojamas, pagal liudytojų parodymus atkuriant nusikaltėlio išvaizdą. Mūsų atveju apie veidą kalbėti neįmanoma, bet mes galime bent kaip nors apibūdinti Priešininką. Apie tai aš kalbėjau su daugeliu, tad leiskite man pristatyti savo robotą dailininką.

Regis, to vyro vardas — Rendelas Flegas, nors kai kurie mini tokius vardus, kaip antai Ričardas Frajus, Robertas Frymontas ir Ričardas Frymentlas. Inicialai R. F. gali turėti kažkokią reikšmę, bet niekas iš Laisvosios Zonos gyventojų nežino, kokią būtent. Jo buvimas — bent jau sapnuose — sukelia nerimą, baimę, siaubą. Ir visais atvejais fizinis jo pajautimas asocijuojasi su šalčiu.