Stephen King - Dvikova (2)

— Motina, tėvas, žmona, vyras, — kuždėjo motušė Abigeilė. — Sukilk prieš juos, Dangaus karaliau, tamsiųjų aušrų valdove. Aš nusidėjau puikybe. Kaip ir jūs visi, puikybe nusideda visi. Argi nepasakyta — nepatikėk savo likimo šio pasaulio stipriesiems?.. Elektros energija — tai ne atsakymas, Stju Redmenai, kaip ir radijo siųstuvas, Ralfai Brentneri. Sociologija nepadarys tam galo, Glenai Beitmenai. Ir išpirkinėdamas ankstesnio gyvenimo nuodėmes tu, Lari Andervudai, negali sustabdyti to atėjimo. Ir tavo būsimasis draugužis kūdikėlis nesustabdys, Frane Goldsmit. Pakilo blogas mėnulis. Jūs nieko nereiškiate Dievui.

Ji paeiliui apžvelgė visus susirinkusius.

— Viešpats tvarkosi taip, kaip Jam patogiau. Jūs — ne puodžiai. O tik puodžiaus molis. Gali būti, jog tas žmogus Vakaruose taps ratu, kuris jus visus sunaikins. Man neleista to žinoti.

Ašara, tokia keista šioje mirštančioje dykumoje, pasirodė jos kairėje akyje ir nuriedėjo skruostu.

— Motuše, ką mums reikia daryti? — paklausė Ralfas.

— Prieikite arčiau. Aš neturiu laiko. Aš su džiaugsmu grįžtu namo, ir Jam dar nepasitaikė labiau nei aš pasiruošęs žmogus. Prieikite arčiau.

Ralfas prisėdo ant lovos kraštelio. Glenas ir Laris atsistojo prie kojų. Franė pakilo su skausmo grimasa, ir Stju pristūmė jos krėslą arčiau, pastatydamas jį šalia Ralfo. Ji vėl atsisėdo ir šaltais savo pirštais paėmė Stju už rankos.

— Viešpats subūrė jus čia draugėn ne tam, kad sukurtumėte komitetą arba komuną, — pasakė motušė Abigeilė. — Jis subūrė jus čia tiktai tam, kad pasiųstų toliau, į paieškas. Jis nori, kad jūs pabandytumėte sunaikinti Tamsos kunigaikštį.

Kurtinanti tyla. Ir joje motušės atodūsis.

— Aš maniau, jog jus ves Nikas, bet Jis pasiėmė Niką pas save — nors Nikas dar nevisiškai išėjo, man taip atrodo. Ne, nevisiškai. Vadinasi, privalai vesti tu, Stiuartai. Ir jeigu Jis pasiims pas save Stju, vadinasi tu, Lari. O jeigu Jis pasiims ir Larį, tada tu, Ralfai.

— Panašu, jog aš pačiame gale, — buvo bepradedąs Glenas. — Kas...

— Vesti? — šaltai paklausė Franė. — Vesti? Kur vesti?..

— Į vakarus, mažyle, — atsakė motušė Abigeilė. — Į vakarus. Tu neisi. Tik šis ketvertas.

— Ne! — nekreipdama dėmesio į skausmą, Franė pašoko ant kojų. — Ką tu kalbi? Kad šis ketvertas turi atsiduoti jam į rankas? Laisvosios Zonos siela ir širdis? — jos akys žybtelėjo. — Kad jis galėtų juos nukryžiuoti, ateiti vasarą čia ir išžudyti visus likusius? Aš nenoriu aukoti savo vyro tavo Dievui-žudikui. Po velnių Jį.

— Frane! — iškvėpė Stju.

— Dievas-žudikas! Dievas-žudikas! — ji nusispjovė. — Milijonai — galbūt milijardai — žuvo nuo epidemijos. Milijonai po to. Mes net nežinome, ar galės gyventi būsimieji mūsų vaikai. Nejaugi tai turi tęstis ir tęstis, kol Žemėje teliks žiurkės ir tarakonai? Jis ne Dievas. Jis demonas, o tu Jo ragana.

— Nutilk, Frane.

— Aš pasakiau viską. Aš noriu išeiti. Nuvežk mane namo, Stju. Ne į ligoninę, o namo.

— Mes išklausysime viską, ką ji turi pasakyti.

— Puiku. Tu išklausysi už mus abu. Aš išeinu.

— Mažyte...

— Nevadink manęs taip!

Senutė suėmė Franę už riešo. Ši apmirė. Jos akys užsimerkė. Galva nusviro.

— Ne N-N-Ne... O DIEVE... STJU...

— Ką tu jai darai? — suriko Stju.

Motušė Abigeilė neatsakė. Atrodė, jog praėjo ištisa amžinybė, kol ji paleido Franės ranką.

Lėtai, lyg išgyvendama transą, Franė masažavo riešą, nors ant jo nebuvo raudonų dėmių. Netikėtai Franės akys išsiplėtė.

— Mieloji? — sunerimęs paklausė Stju.

— Praėjo, — sumurmėjo Franė.

— Ką... Apie ką ji kalba? — Stju apžvelgė susirinkusius. Glenas tik papurtė galvą. Jo veidas buvo išblyškęs, įsitempęs, bet jame atsispindėjo tikėjimas.

— Skausmas... Skausmas nugaroje. Jis praėjo, — Franė suglumusi pažvelgė į Stju. — Viskas praėjo. Pažiūrėk, — pasilenkusi ji lengvai palietė savo batelių galus: kartą, kitą. Paskiau, pasilenkusi trečią kartą, nesulenkdama kelių, prispaudė delnus prie grindų.

Išsitiesusi ji pažvelgė į motušės Abigeilės akis:

— Kas čia, tavo Dievo kyšis? Jeigu taip, Jis gali jį atsiimti. Geriau aš kęsiu skausmą, bet Stju neatiduosiu.

— Viešpats niekam neduoda kyšių, vaikeli, — sušnabždėjo senutė. — Jis tiesiog pasiunčia ženklus ir leidžia žmonėms juos aiškintis savo nuožiūra.

— Stju neis į vakarus, — pasakė Franė, bet dabar ji buvo taip pat suglumusi, kaip ir išsigandusi.

— Prisėsk, — paprašė Stju. — Mes išklausysime viską, ką ji nori pasakyti.

Franė, apstulbusi ir blaškoma abejonių jūroje, atsisėdo. Jos pirštai vis dar čiupinėjo stuburą.

— Jums reikia keliauti į vakarus, — kuždėjo motušė Abigeilė. — Jums nedera su savimi imti nei vandens, nei maisto. Jūs išeisite šią pat dieną ir su tais pačiais drabužiais, kuriuos dėvite dabar. Eisite pėsti. Aš žinau, jog vienas iš jūsų kelionės tikslo nepasieks, bet aš nežinau, kuriam teks kristi. Aš žinau, jog likusieji nusigaus iki Flego, kuris netgi ne žmogus, o antgamtinė būtybė. Aš nežinau, ar Dievas panorės, kad jūs jį nugalėtumėte. Aš nė nenumanau, ar Dievas nori, kad jūs vėl išvystumėte Boulderį. Šie dalykai paslėpti nuo manęs. Bet jis Las Vege, ir jūs privalote ten eiti, būtent ten jums teks su juo susikauti. Jūs vyksite ten ir neišsigąsite, nes virš jūsų ištiesta Visagalio Viešpats ranka. Taip. Padedant Dievui, jūs atsilaikysite, — ji linktelėjo. — Viskas. Aš savo pasakiau.

— Ne, — suvaitojo Franė. — To negali būti.

— Motuše, — sušvogždė Glenas, — jis atsikosėjo. — Motuše, mes ne visiškai suprantame. Mes... mes nesame palaiminti to, kuris jus valdo.

Apvaizda ne mums. Franė teisi. Jeigu mes ten patrauksime, mus sučiups pirmoji pasitaikiusi sargyba.

— Ar jūs neturite akių? Ar jūs ką tik nematėte, kaip Viešpats per mane išgydė Franę? Nejaugi jūs manote, jog Jis ketina leisti Tamsos kunigaikščio tarnams jus nužudyti?

— Bet, motuše...

— Ne, — ji pakėlė rankas ir pamojavo, reikalaudama, kad jie nutiltų. — Ne, čia esu ne ginčytis ar įtikinėti jus, esu čia, kad supažindinčiau jus, ko Viešpats iš jūsų tikisi. Klausyk, Glenai.

Ir netikėtai iš motušės Abigeilės krūtinės pasigirdo Gleno Beitmeno balsas. Tai išgąsdino juos visus, o Franė riktelėjusi prisiglaudė prie Stju.

— Motušė Abigeilė jį vadina velnio pastumdėliu, — ištarė tas stiprus vyriškas balsas. — Galbūt jis paskutinysis racionaliai mąstantis kerėtojas, kaupiantis prieš mus technologijos pasiekimus. O galbūt jis kažin kas didesnis, kažin kas piktesnis ir tamsesnis. Aš tik žinau, jog jis yra. Ir nebetikiu, jog sociologija, psichologija arba bet kuri kita logija įstengtų jį sustabdyti, aš manau, jog tai padaryti tegali baltoji magija.

Glenui atvipo žandikaulis.

— Tai tiesa ar tai melagio žodžiai? — jau savo šnarančiu šnabždesiu paklausė motušė Abigeilė.

— Nežinau, tiesa tai ar ne, bet tai mano žodžiai, — drebančiu balsu ištarė Glenas.

— Tikėkite. Tikėkite visi. Lari... Ralfai... Stju... Glenai... Frane. Ypač tu, Frane. Tikėkite... ir pakluskite Viešpaties žodžiui.

— Ar mes turime pasirinkimą? — niūriai paklausė Laris.

Ji nustebusi žvilgtelėjo į jį:

— Pasirinkimą? Pasirinkimas visada yra. Toks Viešpaties kelias, toks jis ir liks. Jūsų valia kaip ir anksčiau laisva. Elkitės kaip išmanote. Jūsų kojos nesukaustytos grandinėmis. Bet... būtent šito iš jūsų tikisi Dievas.