Stephen King - Dvikova (2)

— Viskas gerai. Tai dėl nėštumo. Mano akys visada drėgnos. Negaliu susilaikyti.

— Viskas gerai.

— Stju, pamylėk mane.

— Čia? Dabar?

Ji linktelėjo ir nusišypsojo:

— Bus tiesiog nuostabu.

Ji vėl patiesė staltiesę.

*

Beislaino kelyje ji paprašė jo sustoti toje vietoje, kur dar prieš keturias dienas buvo Ralfo ir Niko namas. Visa užpakalinė namo dalis buvo sugriauta, kiemas nusėtas nuolaužomis. Krūmuose prisiglaudė sudaužytas laikrodis. Netoliese riogsojo kušetė, kuri sprogimo metu užgriuvo ant Franės. Ant vidinio priebučio laiptelių driekėsi išdžiūvusio kraujo juosta. Franė sulaikė žvilgsnį.

— Ar tai Niko kraujas? — paklausė ji.

— Frane, koks skirtumas, — įsitempęs atsakė Stju.

— Ar jo?

— Viešpatie, nežinau. Visiškai įmanoma.

— Stju, paliesk jį ranka.

— Frane, ar tu išprotėjai?

Tarp antakių pasirodė raukšlė, raukšlelė — „Aš noriu“, pirmą kartą jo pastebėta Niū Hampšyre.

— Pridėk ranką!

Stju nenoriai priglaudė prie dėmės ranką. Jis nežinojo, kieno tai kraujas (ir manė, kad greičiausiai tai ne Niko kraujas), bet nuo to palytėjimo jo nugara perbėgo šiurpas.

— O dabar prisiek, jog tu sugrįši atgalios.

Laiptelis pasirodė gana karštas, ir jis norėjo patraukti ranką.

— Frane, kaip aš galiu...

— Dievas negali viską daryti pats, — sušnypštė ji. — Ne viską. Prisiek, Stju, prisiek!

— Frane, prisiekiu pasistengti.

— Manau, jog to pakanka.

— Mums metas pas Larį.

— Žinau, — bet ji kaip ir anksčiau stipriai jį laikė. — Pasakyk, kad myli mane.

— Tu gi tai žinai.

— Žinau, bet tu pasakyk. Aš noriu girdėti.

Jis apkabino ją per pečius:

— Frane, aš tave myliu.

— Ačiū, — atsakė ji ir priglaudė skruostą prie jo peties. — Dabar aš galiu tarti — iki pasimatymo. Manau, kad dabar aš galiu tave išleisti kelionėn.

Jie apsikabinę sustingo nuolaužomis nusėtame vidiniame kieme.

60 skyrius

Franė ir Lusė žiūrėjo į nedramatišką jų kelio pradžią nuo Lario namo laiptelių. Keturi vyrai be kuprinių, be miegmaišių, be kitų būtinų kelionei daiktų akimirkai sustojo ant šaligatvio... Kaip per instruktažą. Visi jie persiavė patogius eiti pėsčiomis batelius.

— Iki, Lari, — ištarė Lusė. Jos veidas atrodė neįtikėtinai blyškus.

— Atsimink, Stiuartai, — pasakė Franė. — Atsimink, kuo tu prisiekei.

— Taip, aš atsiminsiu.

Glenas, sukišęs pirštus į burną, sušvilpė.

Pribėgo Kodžakas, iki tol tyrinėjęs kanalizacijos šulinio liuką.

— Laikas, — paragino Laris. Jo veidas buvo toks pat blyškus, kaip ir Lusės, akys neįprastai švytėjo. — Antraip aš neištversiu.

Stju pasiuntė oro bučinį, ko jis nedarė nuo to laiko, kai motina jį išlydėdavo mokyklon. Atsakydama Franė pamojavo. Vėl akyse pasirodė ašaros, karštos ir deginančios, bet ji neleido joms tekėti. Ketvertas leidosi kelionėn. Jie nupėdino pusę kvartalo. Kažkur sučiulbo paukštis, šiltos vidurdienio saulės švytėjime nebuvo jokio dramatizmo. Jie priėjo kvartalo galą. Laris irgi pamojavo. Franė su Luse atsakydamos taip pat pamojo. Kai perėjo gatvę, visas ketvertas dingo iš akiračio. Nuo širdgėlos ir skausmo Lusė atrodė ligota.

— Gailestingasis Dieve, — tiek ir tegalėjo ji ištarti.

— Eime į namus, — pakvietė Franė. — Aš noriu arbatos.

Jos įžengė vidun. Franė pastatė arbatinuką. Jodvi ėmė laukti.

*

Ketvertas vyrų, kartkartėmis apsikeisdami trumpomis replikomis, lėtai judėjo į pietvakarius. Jie patraukė į Goldeną, kur ketino praleisti savo pirmąją naktį. Pražygiavo pro laidojimo vietas, kurių dabar buvo netgi trys, ir apie ketvirtą valandą, kai jų šešėliai pailgėjo, o dienos karštis ėmė slopti, pasiekė pietinį Boulderio pakraštį. Mirksnį Stju pasirodė, kad visi jie bematant apsigręš ir patrauks atgal. Priešakyje buvo tamsa ir mirtis. Už nugarų liko šiluma ir meilė.

Glenas išsitraukė nosinę ir susukęs iš jos mėlyną pynę apsirišo galvą.

— Keturiasdešimt trečias skyrius: „Plikas sociologas konstruoja pabalnę“, — ironiškai pastebėjo jis. Kodžakas, tarp lauko gėlių džiugiai uostinėdamas kelią, binzeno priekyje.

— Viešpatie, — ištarė Laris, jo balsas nuskambėjo beveik kaip goktelėjimas. — Man atrodo, tarsi tai būtų pasaulio pabaiga.

— Taip, — nutęsė Ralfas. — Panašu į tai.

— Ar niekas nenori pažaisti kamuoliu? — be ypatingesnės vilties paklausė Glenas.

— Eime, — nusišypsojęs pasakė Stju. — Jūs ką, šunsnukiai, susirengėt išgerti vynelio?

Ir palikę Boulderį už nugaros jie nupėdino tolyn. Devintą valandą vakaro įsitaisė Goldene, už pusės mylios nuo tos vietos, kur prasidėjo 6-asis plentas, vinguriuojantis palei Švarųjį upelį ir kylantis į pačią Uolinių kalnų širdį.

Tą pirmąją naktį jie visi blogai miegojo. Jau jautėsi esantys toli nuo namų, mirties paunksnėje.

TREČIA DALIS

DVIKOVA

1990 metų rugsėjo 7-oji - 1991 metų sausio 10-oji

Ši žemė yra tavo žemė,

Ši žemė yra mano žemė

Nuo Kalifornijos

Iki paties Niujorko,

Nuo šiaurės sengirių aukštųjų

Lig Golfo vandenų srauniųjų.

Sunki šios žemės laukia valanda,

Bet vien tik mums ji sukurta.

Vudis Gatris

„Ei, Šiukšliau, ką pasakė senutėlė ledi

Sempl, kai tu sudeginai jos pensijos čekį?“

Karlas Jatsas

Kada užslinks nakties tamsa,

Mėnulis žemėn šviesą lies.

Ir spindulys vilties išblės,

Neaimanuosiu, kad tamsu,

Šalia manęs juk būsi tu.

Benas E. Kinga s

61 skyrius

Tamsos žmogus išstatė savo patrulius palei visą Oregono valstijos rytinę sieną. Pats didžiausias sargybos postas buvo Ontarijyje, kur iš Aidaho driekėsi 80-asis plentas; šeši sargybiniai įsitaisė treileryje. Jie čia tūnojo jau daugiau nei savaitę ir visą laiką iš pinigų, tokių pat beverčių, kaip žaidimo „Monopolis“ banknotai, žaidė pokerį. Vienas iš jų išlošė beveik šešiasdešimt tūkstančių dolerių, o kitas — tas, kurio atlyginimas priešepideminiame pasaulyje siekė vos dešimt tūkstančių per metus, — įsiskolino daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių.

Beveik visą savaitę lijo, ir jų nervai buvo įtempti. Jie išvažiavo iš Portlendo ir norėjo sugrįžti atgal. Ten, Portlende, liko moterys. Ant vinies kabojo racija, kuri nieko, išskyrus statines iškrovas, neperdavinėjo. Jie laukė, kada gi jiems praneš du paprastus žodžius: „ Grįžkite namo“. Tai reikštų, jog žmogų, kurio jie ieško, sugavo kitoje vietoje.

Žmogus, kurio jie ieškojo, turėjo apie septyniasdešimt metų, jis buvo kresnas ir praplikęs. Nešiojo akinius ir važinėjo baltai žydra mašina — arba „Džipu“, arba „International-Harvesteriu“. Jį apklaus, o paskiau nužudys.

Jiems viskas velniškai atsibodo, — pokerio žaidimas iš didelių tikrų pinigų pakyrėjo jau prieš dvi dienas, — bet ne taip mirtinai, kad spjautų į viską ir savo valia sugrįžtų į Portlendą. Mat gavo įsakymą iš paties Klajojančio Dabitos, kurio jie bijojo. Jeigu jie neatliks užduoties, o jis apie tai sužinos, tuomet jiems bus riesta. Todėl jie sėdėjo ir pliekė kortomis, paeiliui žiūrėdami pro stebėjimo įrenginį, įmontuotą į plieninį treilerio bortą. 80-asis plentas po nykiu nesiliaujančiu lietumi buvo tuščias. Bet jeigu žvalgas sumanys patekti pro čia, jį pastebės ir sustabdys.