Stephen King - Dvikova (2)

Pirmosios trys kelionės dienos 80-uoju plentu jį įtikino, kad jeigu neįsuks į antraeilius kelius, iki Vakarų pakrantės nenusigaus iki 2000-ųjų metų. Kai kuriose pakankamai ilgose atkarpose pagrindinis valstijos plentas buvo visiškai tuščias, kai kur kelių kamščius jis sugebėjo apvažiuoti antraeiliais keliais, bet daugelyje vietų buvo priverstas trosu pririšti kelią užtvėrusią mašiną prie savo automobilio buferio ir buksyruojant atlaisvinti kelią.

Iki Roulinso jam tai teko atlikti daug kartų. 287-uoju plentu jis pasuko į šiaurės vakarus, aplenkė Didžiąją Vandenskyrą, o po dviejų dienų sustojo Vajomingo šiaurės vakarų dalyje, į vakarus nuo Jeloustouno. Šioje kalnuotoje vietovėje keliai buvo kone tušti. Kelionė Vajomingu ir rytine Aidaho dalimi pasirodė kaip gąsdinantis, košmariškas užsiėmimas. Jis nemanė, kad ištuštėjusioje žemėje mirties pojūtis gali būti toks slegiantis. Bet jis čia tvyrojo — grėsminga tyla po milžinišku vakarų dangum, kur kažkada gyveno vien laukiniai elniai. Mirtis čia slypėjo telefono būdelėse, sudaužytose bet taip ir nepataisytose; ji prigludo šaltoje, pritvinkusioje gąsdinančio laukimo mažų miestelių tyloje, pro kuriuos jis pravažiavo savo „Skautu“: Lamonte, Madi Gepe, Džefri Sityje, Landeryje, Krouherte.

Jo vienatvė, suvokiant tuštumą ir vidinę iš visų pusių artėjančios mirties pajautą, pamažu augo. Jis vis labiau ir labiau įtikėjo, kad niekada nebepamatys Boulderio ir žmonių, su kuriais ten gyveno — Franės, Lusės, berniūkščio Lauderio, Niko Androso. Jam ėmė atrodyti, jog jis supranta Kaino jausmus, kai šį Viešpats ištrėmė Nodo žemėn. Tik šita žemė buvo į rytus nuo Edeno. O Teisėjas dabar buvo Vakaruose.

Ypač aštriai jis visa tai pajuto kirsdamas tarp Vajomingo ir Aidaho besidriekiančią sieną. Per Targio tarpeklį įvažiavęs į Aidahą, jis sustojo šalikelėje, ketindamas užkąsti. Aplinkui nė garso, tiktai duslus šalia pratekančio upelio šniokštimas, kurio vienodas garsas priminė Teisėjui monotonišką nesuteptų durų vyrių girgždesį. Danguje virš jo tvenkėsi debesys. Artėja drėgnas oras, o su juo ir artritas. Artritas ir taip seniai nepriminė savęs, nepaisant fizinio krūvio, mašinos vairavimo ir... ir kas gi tai per girgždesys?

Papusryčiavęs Teisėjas išsitraukė iš „Skauto“ šautuvą ir nusileido per laukymę prie upelio — palankesniu oru tai būtų buvusi puiki vieta piknikui. Nedidelis miškelis, staliukai tarp medžių. Ant vieno iš medžių, batais veik liesdamas žemę, kabojo vyras, jo galva, nenatūraliai nulinkusi ant šono, buvo iškapota paukščių. Garsą skleidė į šaką besitrinanti virvė. Virvė bemaž visiškai nusizulino.

Būtent taip Teisėjas suprato, jog jis jau Vakaruose.

Tą pačią dieną, apie ketvirtą valandą, į priekinį „Skauto“ stiklą atsitrenkė pirmi neryžtingi lietaus lašai. Ir nuo to laiko lijo.

Po dviejų dienų jis nusigavo iki Bati Sičio, ir tuo metu skausmas pirštuose bei keliuose tapo toks nepakeliamas, jog jis, pasislėpęs motelio kambaryje, buvo priverstas leisti sau pailsėti visą dieną. Kapų tyloje išsitiesęs ant viešbučio lovos, karštais rankšluosčiais apsimuturiavęs rankas ir kelius, skaitydamas Lafamo „Teisė ir visuomenės pasiskirstymas į klases“, Teisėjas Farisas buvo panašus arba į piratą, arba į netikrų pinigų padirbinėtoją.

Gerokai prisirijęs aspirino ir brendžio, jis patraukė toliau, kantriai laikydamasis antraeilių kelių, taškydamas į šalis purvą, o ne apvažiuodamas jį, netgi kada tai buvo įmanoma, — tokiu būdu jis išlaisvino save nuo būtinybės sukti į šalį. Deja, rugsėjo penktąją, prieš dvi dienas, privažiavęs iki Salmon Riverio kalnų, Teisėjas buvo priverstas geras pusantros mylios buksyruoti atgal didžiulį sunkvežimį, kol nenustūmė jo nuo skardžio į upę, kurios pavadinimo jis net nežinojo.

Rugsėjo ketvirtosios naktį, likus vienai dienai iki atsitikimo su sunkvežimiu ir trim dienoms iki to, kai Bobis Teris pastebėjo jį pravažiuojant pro Koperfildą, jis sustojo Niū Medouse, kur įvyko gan nemalonus atsitikimas. Jis privažiavo prie Rančhendo motelio, paėmė raktą nuo vieno iš blokų ir staiga pamatė tai, ką įvertino kaip prizą, — elementais maitinamą šildytuvą, kurį jis pasistatė prie kojų. Aušra užtiko jį pirmą kartą per visą savaitę sušilusį ir pailsėjusį. Šildytuvas spinduliavo stiprią malonią šilumą. Teisėjas, įsisupęs į antklodę ir aukščiau pakėlęs pagalvę, skaitė apie atsitikimą, kai juodaodė moteris iš Brokstono, Misisipės valstijos, už paprastą vagystę iš parduotuvės buvo nuteista kalėti dešimt metų. Apygardos prokuroro padėjėjas ir trys tarėjai buvo juodieji, ir Lafamas, regis, pabrėžė, kad...

Tuk, tuk, tuk į langą.

Sena Teisėjo širdis apmirė krūtinėje. Lafamas iškrito iš rankų. Teisėjas sugriebė atremtą į kėdę „Garandą“ ir pasiruošęs viskam atsigręžė į langą. Jo galvoje žaibiškai šmėstelėjo pasiaiškinimo istorija. Štai ir viskas, jie panoro sužinoti, kas jis toks, iš kur jis eina...

Tai buvo varna. Teisėjas atsipalaidavo ir kreivai šyptelėjo.

Viso labo varna.

Ji tupėjo po lietumi ant palangės ir, atrodė, šaipėsi. Jos blizgančios plunksnos komiškai pasišiaušė, mažos akutės žiūrėjo į labai seną juristą ir patį seniausią pasaulyje šnipą mėgėją, gulintį motelio lovoje Vakarų Aidahe, dėvintį vien trumpikes su raudonu žaliu užrašu „LOS ANDŽELO PLAUKIKAS“ ir su didžiule juridine knyga ant pilvo. Teisėjas pasistengė atsipalaiduoti ir taip pat nusišypsojo. Viskas teisinga, aš juokingas. Bet po dvi savaites vienatvėje trukusios kelionės šia išmirusią šalimi turi teisę būti irzlus.

Tuk, tuk, tuk.

Varna pabeldė snapu į lango stiklą. Pabeldė taip pat, kaip ir pirmą kartą.

Teisėjo šypsena truputį priblėso. Varnos žiūrėjimas į jį Teisėjui Farisui kažkaip nepatiko. Tai vis dar panėšėjo į pašaipą, bet jis galėjo prisiekti, jog tai niekinanti pašaipa, beveik gluminanti.

Tuk, tuk, tuk.

Kada gi aš išsiaiškinsiu tai, kas reikalinga Laisvajai Zonai, kuri atrodo tokia tolima? Niekada. Ar rasiu aš spragą Tamsos žmogaus šarvuose? Niekada. Ar grįšiu aš atgal gyvas?

Niekada.

Tuk, tuk, tuk.

Atrodė, jog varna iš jo šaiposi.

Netikėtai jis pajuto klaikų įsitikinimą, jog tai buvo Tamsos žmogus, jo siela, jo esybė, kažkokiu būdu įsigavusi į tą permirkusią po lietumi, pasišiaušusią, besišaipančią varną. Jis žiūrėjo į ją lyg užkerėtas. Atrodė, jog varnos akys tapo didesnės. Teisėjas pastebėjo, kad jos akių apvadai buvo raudoni, tamsios rubinų spalvos. O lietus vis lijo ir lijo. Varna palinko į priekį ir labai atsargiai pabeldė į langą.

Teisėjas pagalvojo: „ Ji mano, jog šitaip mane hipnotizuoja. Galbūt taip ir yra. Šiek tiek. Bet panašiems dalykams aš greičiausiai per senas. Įsivaizduokim... Tai, žinoma, kvaila, bet įsivaizduokim, kad tai jis. Ir įsivaizduokim, jog aš vienu rankos judesiu galiu pakelti šitą šautuvą. Aš nešaudžiau ketverius metus, bet 1976-aisiais ir 1979 metais tapau savo klubo čempionu ir buvau pakankamai taiklus 1986 metais. Jokių prizų tais metais neiškovojau, todėl lioviausi dalyvavęs varžybose, mano išdidumas tuomet buvo geresnės formos nei regėjimas, bet visgi tarp dvidešimt dviejų dalyvių aš užėmiau penktąją vietą. O šitas langas daug arčiau negu taikiniai šaudykloje. Jeigu tai jis, ar aš galėčiau jį nužudyti? Sunaikinti jo sielą, — jeigu tokia egzistuoja,. — mirštančios varnos viduje? Nejaugi senam keistuoliui neįmanoma viską užbaigti iš karto, pašovus vakarų Aidahe juodąjį paukštį?“