Stephen King: Dvikova (2)

Stephen King. Rinktiniai raštai, 4 tomas

Stephen King

DVIKOVA

Antra knyga

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

JONAS BULOVAS

Eridanas

Kaunas

1997

THE STAND

New York, Signet Books,

1991

ISBN: 9986-486-49-1 (Antra knyga)

ISBN: 9986-486-48-3 (Dvi knygos)

Published by arrangement with Doubleday, a division of Bantam Doubleday Dell Publishing Group, Inc.

Copyright © 1978 by Stephen King

New material Copyright © 1990 by Stephen King

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas“, 1997

Anotacija:

Visa Amerika, o gal ir visa Žemė susargdinta pragaištingo supergripo viruso. Kitados galingoje Valstybėje teišliko saujelė žmonių, iš paskutiniųjų jėgų besistengiančių išgyventi. Tačiau jau ir taip siaubingą jų padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausių atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis...

Antra Dalis (tęsinys)

48 skyrius

Mojuodamas sulenktomis per alkūnes rankomis, svirduliuodamas iš nuovargio, jis galų gale įveikė varginančią įkalnę, jausdamas, kaip svilinanti saulė jo skrandžio turinį bando paversti kepsniu ir taikosi iščirškinti jo smegenis.

Tolumose pranykstanti valstijas jungianti plento juosta mirgėjo saulės šviesos atspindžiais. Kažkada jis buvo Donaldas Mervinas Elbertas, gi dabar visam laikui, amžiams, tapo Šiukšliumi, ir šit prieš save regėjo pasakišką Sibolos miestą.

Ar ilgai jis ėjo į vakarus? Kiek laiko prabėgo po susitikimo su Mažyliu? Vienas Dievas težino, tačiau Šiukšlius nežinojo. Tai buvo dienos. Naktys. O, naktis jis prisimena!

Skarmaluotas jis lingavo iš vienos pusės į kitą, stovėjo ir iš aukštai žvelgė į Sibolą. Miestą, kuris jam buvo pažadėtas. Svajonių miestą. Patsai Šiukšlius buvo panašus į griuveną. Rankos riešas, kurį jis išsisuko, nušokęs nuo naftos cisterną juosusių laiptų, dar iki galo nesugijo, ir plaštaka buvo panaši į beformį jovalą, apmuturiuotą purvinu, nušiurusiu tvarsčiu. Visi pirštikauliai buvo keistai išsukinėti, ranka pavirtusi Kvazimodo letena. Visas jo kairysis dilbis tapo blogai gyjančios apdegusios mėsos mase. Ranka jau nedvokė ir nepuvo, bet užsitraukusi nauja oda buvo be plaukų ir rožinio lyg pigios lėlės atspalvio. Jo besišaipantį bepročio veidą, įdegusį ir eižėjantį, apžėlusį nevalyva barzda, dengė randai, atsiradę žemyn galva nukritus nuo dviračio, kai priekinis ratas staiga atsiskyrė nuo rėmo. Jis dėvėjo išblukusią žydrą darbinę palaidinę, dėmėtą nuo besiplečiančių pažastyse prakaito ratilų, ir purvinas velvetines kelnes. Jo kuprinė, dar neseniai visai nauja, įgavo savo šeimininko stilių bei formą — vienas diržas buvo sutrukęs, Šiukšlius surišo jo galus kiek galėdamas stipriau, ir dabar kuprinė kreivai, lyg vaiduoklių lankomo namo langinė, kabėjo ant nugaros. Jį visą dengė dulkės, drabužių klostėse nugulė dykumos smėlis. Avėjo sportiniais bateliais, suvarstytais virvės galiukais, pro juos matėsi nubrozdinti, paraudę nuo nesiliaujančios trinties su smėliu gurneliai, niekad nematę kojinių.

Šiukšlius įdėmiai žvelgė į toli apačioje besidriekiantį miestą. Po to pakėlė veidą į negailestingą žirnių spalvos dangų, į siaubingai tvieskiančią rugpjūčio saulę, kuri apgobė jį krosnies karščiu. Jis suriko. Tai buvo triumfališkas laukinio riksmas, labai panašus į Siuzanos Štern riksmą, kai ji suskaldė Triušio Rodžerio kaukolę jo paties šautuvo buože.

Sunkiai kilnodamas neklusnias kojas, ant įkaitinto, žvilgančio, valstijas jungiančio 15-ojo plento jis ėmė trypti laukinį nugalėtojo šokį, o tuolaik dykumos vėjas sirokas nepaliaujamai nešė plentu smėlį, ir žydros kalnagūbrių viršūnės kaip prieš tūkstantį metų abejingai šiepė savo aštrias iltis švytinčiai dangaus mėlynei. Kitoje plento pusėje, beveik visiškai palaidoti smėlyje, gulėjo „Linkolnai“ ir „T-Biordai“ mumifikuotais stiklais.

Priekyje matėsi apverstas pikapas, beveik visas, išskyrus ratus ir švaistiklių panelius, užpustytas smėlio.

Šiukšlius šoko. Jo kojos kaip pakliuvo suvarstytuose beformiuose sportiniuose bateliuose mušė nežinomo jūreiviško šokio girtą taktą. Nuplyšę palaidinės kraštai plaikstėsi vėjyje. Metalinė gertuvė žvangėdama daužėsi į kuprinę. Nubrizgę tvarsčių galai virpėjo nuo karšto siroko alsavimo. Žvilgėjo šlapiuojantis rožinis nudegimų blizgesys. Smilkiniuose išryškėjo venos. Štai jau ne mažiau kaip savaitė, judėdamas į pietvakarius, kirsdamas Jutos valstiją, užgriebdamas dalį Arizonos, o po to ir Nevados, jis kepė šioje Aukščiausiojo keptuvėje ir savo beprotišku fanatizmu nenusileido nenuilstamai dirbančiam auksakaliui vienišiui. Šoko ir monotoniškai dainavo, į melodijos taktą nuolat kartodamas žodžius dainos, kuri anuomet, kai gyveno toje Tere Hoto įstaigoje, buvo populiari ir vadinosi „Pakeliui į naktinį klubą“, o ją atliko viena iš roko grupių, pasivadinusi „Valdžios bokštas“. Bet žodžiai buvo jo paties. Šiukšlius dainavo: „Ši-abola, Ši-a-bola, bad-du, bad-du, bamp! Ši-a-bola, Ši-a-bola, bad-du, baddu-bamp!“

Kiekvieną kartą ištaręs „bamp“, jis pašokdavo, kol pagaliau nuo nežmoniško perkaitimo viskas prieš jo akis ėmė lietis, nepakeliamai ryškus dangus staiga miglotai apsiblausė, ir Šiukšlius beveik be sąmonės nuvirto ant plento, jo pervargusi širdis pašėlusiai daužėsi išsekintoje krūtinėje. Sukaupęs jėgų likučius, kažką beprasmiškai murmėdamas ir šiepdamasis, jis prišliaužė prie apversto pikapo ir virpėdamas nuo saulės smūgio bei sunkiai alsuodamas prigulė jo trumpėjančiame šešėlyje.

— Sibola! — sušvogždė jis. — Bad-du-bad-du-bamp...

Netvirtu į žnyplę panėšinčios rankos judesiu nusiėmė nuo peties gertuvę ir ją papurtė. Gertuvė buvo beveik tuščia. Bet tai neturėjo reikšmės. Jis išgers viską iki paskutinio lašo ir pragulės čia iki pat saulėlydžio, o po to patrauks plentu žemyn, į pasakiškąją Sibolą. Jo laukia visi septyni pasaulio stebuklai. Šiandien vakare jis gers iš amžinai trykštančių auksinių fontanų. Bet ne anksčiau, nei nusileis saulė-žudikė. Viešpats buvo didžiausias visa ko padegėjas. Kada kadės, labai seniai, toks berniukas, vardu Donaldas Mervinas Elbertas, sudegino pagyvenusios ledi Sempl pensijos čekį. Tas pats berniukas pavertė fakelu metodistų bažnyčią Pautanvilyje, bet jei kažkas ir liko tame buvusio Donaldo Mervino Elberto kevale, tai viskas buvo galutinai išdeginta liepsnojančių naftos rezervuarų Geryje, Indianos valstijoje. Jų buvo daugiau nei devyni tuzinai, ir jos visos, pokšėdamos kaip šventinės raketos, viena paskui kitą išlėkė į orą. Beje, labai tinkamu laiku — Liepos ketvirtąją. Nuostabu! Po to gaisro išliko vienas žmogus, Šiukšlius; kairioji ranka pavirto suaižėjusiu keptu mėsgaliu, o iš vidaus plieskiančio karščio, regis, niekaip nebuvo įmanoma atvėsinti... bent iki to laiko, kol jo kūnas taip panėšėjo į pajuodusį suanglėjusį medį.

Ir štai šiandien vakare jis gers Sibolos vandenį, o taip, ir jis svaigins lyg vynas.

Šiukšlius apvertė gertuvę dugnu į viršų, ir gerklė, praleisdama į skrandį šilto it šlapimas vandens likučius, mėšlungiškai susitraukė. Kai gertuvėje neliko nė lašo, jis išmetė ją smėlin. Kaktą rasos lašeliais išpylė prakaitas. Šiukšlius gulėjo patenkintas, virpėdamas nuo spazmiškai tekančio skrandimi vandens.