Stephen King - Dvikova (2)

Seniokišku, girgždančiu, bet vis dar tvirtu balsu ji sušuks: „ Kukurūzuose žebenkštys!" ir jis pajus permainą, o pažvelgęs į save pastebės, jog pavirto į žebenkštį, pūkuotą, rudai juodą sėlinantį žvėrelį su aštria nosyte, žvitriomis akutėmis, į nagus persimainiusiais pirštais. Jis tapo žebenkštimi, bailiu naktiniu sutvėrimu, kuris medžioja silpnus ir mažus.

Ir tada jis ims rėkti, ir nelauktai prabus nuo šio riksmo, apsipylęs šaltu prakaitu ir išsproginęs akis. Jo rankos karštligiškai apgraibomis liesdavo kūną, ir apsigrabinėjęs įsitikindavo, kad visos žmogiškosios dalys kaip ir anksčiau tebėra savo vietoje. Baigdamas šį panišką patikrinimą, jis stverdavosi už galvos ir suprasdavo, kad tebėra toji pati žmogiška galva, o ne kaži kas pailga, slidu, ištempta, panašu į kulką.

Keturis šimtus mylių per Nebraską jis keliavo tris dienas, dažnai lėkte lėkdamas, genamas neaprašomo siaubo. Šalia Džulisburgo jis įžengė Kolorado teritorijon, ir sapnas, nuolat nykdamas, ėmė prarasti savo spalvas.

(O motušė Abigeilė prabudo liepos penkioliktosios naktį, — netrukus po to, kai šiauriau Hemingford Houmo Šiukšlius praėjo pro šalį, — visa drebėdama ir pramaišiui jausdama baimę su apgailestavimu; bet dėl ko apgailestavo, ji nežinojo. Ji pamanė, kad tikriausiai prisisapnavo jos anūkas Andersas, kuris dar neturėdamas nė šešerių medžioklės metu žuvo nuo paklydėlės kulkos.)

Liepos aštuonioliktąją į pietvakarius nuo Sterlingo Kolorado valstijoje, bet dar už kelių mylių iki Brašo, Šiukšlius sutiko Mažylį.

*

Jis prabudo, kai jau leidosi sutemos. Nors ir apkarstytas drabužiais, „Mersedesas“ įkaito. Šiukšliaus burna pavirto išdžiūvusiu, švitriniu popieriumi išklotu šuliniu. Smilkiniuose gaudžiai tvinkčiojo kraujas. Iškišęs liežuvį ir brūkštelėjęs per jį pirštu, pamanė, kad tasai panašus į negyvą medžio šaką. Uždėjo ranką ant „Mersedeso“ vairo ir tuoj pat lyg įgeltas, šnypšdamas iš skausmo, ją atitraukė. Norėdamas išlipti iš mašinos, palaidinės kraštu turėjo apvynioti durelių rankeną. Šiukšlius ketino paprasčiausiai žengti iš mašinos, bet neįvertino savo jėgų ir aplinkybių, kuriose tą šviesų vakarą atsidūrė jo vandens ištroškęs kūnas:. Kojos sulinko, ir jis parkrito ant įkaitusio plento. Lyg sužalotas krabas Šiukšlius aimanuodamas nušliaužė „Mersedeso“ šešėlin. Sunkiai dvėsuodamas atsisėdo, tarp styrančių kelių tabalavo jo rankos ir galva. Po to rūškanai įsispoksojo į ištrauktus iš mašinos du lavonus: į ją su apyrankėmis ant išdžiūvusių rankų, ir į jį su kupeta butaforinių baltų plaukų, įrėminančių jo mumifikuotą beždžionės veidelį.

Jis privalo nusigauti iki Sibolos anksčiau, nei rytoj patekės saulė, o jeigu nenusigaus, tuomet mirs... ir taip atsitiks prie pat tikslo! Be abejo, Tamsos žmogus negali būti toks žiaurus — žinoma, kad ne!

— Mano gyvybė priklauso tau, — sušnibždėjo Šiukšlius, ir kai už kalnų kreivės nusileido saulė, jis pakilo ant kojų ir patraukė bokštų, minaretų, plačių Sibolos gatvių link, kur kartkartėmis vis dar plykstelėdavo liepsnos kibirkštėlės.

Kai dienos šutrą dykumoje pakeitė nakties šaltis, jis pajuto, kad eiti tapo gerokai lengviau. Jo suplyšę, virve apraišioti sportiniai bateliai garsiai šlepsėjo 15-uoju plentu. Šiukšlius kiūtino pirmyn, nuleidęs sakytum nuvytusią saulėgrąžos galvą, ir eidamas pro šalį nė nepastebėjo žalio šviečiančio ženklo „Las Vegas 30“.

Jis galvojo apie Mažylį. Tiesą sakant, Mažylis dabar turėjo būti kartu su juo, į Sibolą jie turėjo vykti drauge prakeiktu dviviečiu Mažylio automobiliu, kurio šaudantis variklis paskleisdavo dykumoje išsibarsčiusį trupantį aidą. Bet Mažylis pasirodė nevertas šios garbės, ir į šią tolybę Šiukšlių išsiuntė vieną. Jo pėdos pakilo ir nusileido ant grindinio.

— Ši-a-bola! — sušvogždė jis. — Bad-du-bad-du- bamp!

Apie vidurnaktį, parvirtęs šalikelėje, Šiukšlius nugrimzdo į neramų miegą. Dabar miestas buvo dar arčiau.

Jis visiškai neabejojo, kad galų gale iki jo nusigaus.

*

Šiukšlius išgirdo Mažylį daug anksčiau, nei pamatė. Iš rytų į jį artėjo žemas riaumojimas, skleidžiamas išmetimo vamzdžio-be duslintuvo — taip į jo atmintį įsirėžė ana diena. Garsas artėjo 34-uoju plentu, vedančiu iš Jumos Kolorado valstijoje. Pirmiausiai Šiukšliui dingtelėjo pasislėpti, kaip slėpėsi nuo daugelio kitų išlikusiųjų, kuriuos sutiko išvykęs iš Gėrio. Tačiau šį kartą jį kažkas sulaikė, ir Šiukšlius, neramiai žvalgydamasis pro petį, liko šalikelėje apsižergęs dviratį.

Griaudėjimas ėjo vis garsyn ir garsyn, ir šit saulės atspindys atsimušė nuo chromo ir

(UGNIS?)

kažin ko ryškaus, oranžinio.

Vairuotojas jį pastebėjo. Mašiną ėmė stabdyti, pasigirdo nelyginant kulkosvaidžio serija išmetamųjų dujų tratėjimas. Sena guma pleišėjo, palikdama ant plento karštas šliūžes. Ir šit automobilis jau prisigretino prie jo, — ne tyliai urgzdamas tuščia eiga, o sunkiai dvėsuodamas, lyg mirtimi grasantis, galbūt prijaukintas, o gal ir ne, žvėris, — ir iš kabinos išlipo vairuotojas. Šiukšlių visiškai pakerėjo mašinos išvaizda. Apie mašinas jis išmanė nemažai, jas mėgo, nors vairuotojo pažymėjimo taip ir negavo. Šioji buvo gražuolė, mašina, prie kurios kažkas darbavosi ne vienerius metus, sukišo į ją tūkstančius dolerių, tokį stebuklą galėjai pamatyti tik neįprastų automobilių parodose, tai buvo įkvėpto darbo vaisius.

Prieš jį stovėjo dvivietis 1932 metų „Fordas“. Jo savininkas nepašykštėjo pinigų ir nepasitenkino įprastomis, pagal užsakymą atliekamomis naujovėmis. Jis žengė gerokai toliau ir pavertė jį visų amerikietiškų automobilių parodija, ryškiu fantastinio automobilio pavyzdžiu su ranka nupieštais iš daugybės vamzdžių virstančiais liepsnos liežuviais. Mašina buvo auksinių kukurūzų dribsnių spalvos. Chromuoti vamzdžiai dryko bemenk per visą automobilio ilgį ir akinančiai atspindėjo saulės šviesą. Priekinis stiklas pūpsojo išgaubtas it burbulas. Užpakalinės padangos buvo gigantiškos, su specialiai joms išpjautais pagilintais ir paaukštintais ratų velenais. Ant kapoto lyg neįtikėtinas šildymo radiatorius įtaisytas kompresorius. Ant stogo išaugo melsvai juodas su raudonais taškeliais, primenančiais žioruojančius angliukus, ryklio pelekas. Abiejuose šonuose, tarytumei nuo greičio palinkęs atgalios, puikavosi išvedžiotas žodis. Jis skelbė: MAŽYLIS.

— Ei tu, išstypęs išsigimėli , — tęsdamas žodžius šūktelėjo jam vairuotojas, ir Šiukšlius nuo nupieštų liepsnos liežuvių perkėlė savo dėmesį į šios atbildėjusios bombos vairuotoją.

Jis buvo ne didesnio nei metro šešiasdešimties centimetrų ūgio. Aukštyn sukelti, pasukti plaukai žvilgėjo nuo briliantino. Vien ši ketera pridėjo jam dar septynis centimetrus ūgio. Visi užraitymai, susijungdami ant pakaušio, ne šiaip priminė anties užpakalį, o tiesiog buvo visų „anties užpakalio“ šukuosenų, kada nors sukurtų, veikiant pankų ir įvairių viso pasaulio padugnių brolijų įtakai, įsikūnijimas. Vairuotojas avėjo juodais aštrianosiais batais. Kulnai, kurie Mažyliui pridėjo dar septynis centimetrus ūgio, pakylėdami jį iki respektabilių metro šešiasdešimt septynių, į apačią platėjo. O išblukę džinsai buvo jau tokie siauryčiai, jog, atrodė, galėjai įžiūrėti kišenėse esančių monetų datas. Džinsai aptempė jo grakštų užpakalį, suteikdami jam skulptūriškumo, o klynui — golfo kamuoliukų prigrūsto zomšinio krepšelio išvaizdą. Jis dėvėjo šilkinę „Vesterno“ stiliaus palaidinę, kurios spalva panėšėjo į seną burgundišką vyną, ir buvo papuošta geltonais apvadais bei safyrą imituojančiomis sagomis. Rankogalių sąsagos atrodė it poliruotas kaulas, ir, kaip vėliau įsitikino Šiukšlius, taip iš tikrųjų ir buvo. Po Mažylio kaklu kabojo du savotiški papuošalai: vienas padarytas iš poros krūminių žmogaus dantų, o kitas — iš dobermano pinčerio kaplių. Ant šios nuostabios palaidinės, nepaisant dienos karščio, buvo užmesta juoda odinė motociklininko striukė su ant nugaros pavaizduotu ereliu. Ją visą skersai ir išilgai vagojo užtrauktukai, kurių dantukai žėrėjo šviesoje nelyginant briliantai. Nuo pridėtinių pečių diržo karojo trys poros triušio letenų. Viena pora buvo balta, kita ruda, o trečioji — ryškiai žalia. Ši odinukė, dar nuostabesnė nei palaidinė, girgžčiojo nuo menkiausio judesio. Virš balto šilkinio erelio buvo išvedžiotas tas pats žodis MAŽYLIS. Iš žvilgančių plaukiu aureolės ir pakeltos nuostabios motociklininko odinukės apykaklės į Šiukšlių žvelgė miniatiūrinis blyškus veidelis, groteskiškai lėlinis, pilnomis, aiškiai apibrėžtomis, papūstomis lūpytėmis, pilkomis negyvomis akutėmis, nepriekaištinga, be jokios raukšlelės plačia kakta ir neįprastai pilnais skruosteliais. Kažkuo jis priminė Elvį Preslį vaikystėje. Ant atstatyto pilvo kryžiavosi du diržai, skirti nešioti ginklams. Iš kiekvieno ant šlaunų kabančio dėklo stirksojo didžiulis 45-o kalibro pistoletas.