Stephen King - Dvikova (2)

Jis išvydo apie šimtą landynių-naktinių klubų. Aplink švietė iškabos, kuriose galėjai perskaityti: „LAISVĖS KAMPELIS“, „VESTUVIŲ VARPELIŲ KOPLYČIA“, „ŠEŠIASDEŠIMT SEKUNDŽIŲ — VESTUVĖS VISAI AMŽINYBEI!“ Jis išvydo bemaž perpus įvažiavusį į suaugusiems skirtą knygyną „Sidabrinis varpelis“ ir toje pat vietoje sustingusį „Rols Roisą“. Pamatė nuo apšvietimo stulpo nukarusį apnuogintą moters kūną. Žvilgsnis pagavo pro šalį praskrendantį Las Vego „Sun“ puslapį. Vėjas suko lapą, bet dar buvo įmanoma perskaityti antraštę: „MARO EPIDEMIJA PLINTA. VAŠINGTONAS TYLI“. Jis išvydo milžinišką afišą: „NEILAS DAIMONDAS!“ AMERIKANA“ VIEŠBUTIS, BIRŽELIO 15 — RUGPJŪČIO 30!“ Skersai juvelyrinės parduotuvės vitrinos, kuri, regis, pardavinėjo tik jungtuvių žiedus, kažkas išbraižė: „MIRK, LAS VEGAI, UŽ SAVO NUODĖMES!“ Jis pamatė apverstą rojalį, kuris gulėjo gatvėje kaip sukiužęs medinis arklys. Jo akyse vyko stebuklai.

Jis patraukė toliau, apžiūrinėdamas kitas iškabas, kurių neoninės šviesos užgeso pirmą kartą per daugelį metų pačiame vasaros sezono įkarštyje. „Flamingas“. „Mėta“. „Kopos“. „Sachara“. „Krištolinė kurpaitė“.

„Imperialas“. Bet kurgi žmonės? Kur vanduo?

*

Vos suvokdamas, ką darąs, leisdamas kojoms pačioms rinktis kelią, Šiukšlius pasuko dešinėn. Jo galva buvo nuleista taip žemai, jog smakras lietė krūtinę. Eidamas jis bemaž snūduriavo. Ir kai jo kojos užkliuvo už bordiūro, ir Šiukšlius prasiskeldamas į grindinį nosį parkrito, jis pakėlė galvą ir išvydo kažin ką neįsivaizduojama — net negalėjo patikėti savo akimis. Nepaisė nė ant sudriskusios žydros palaidinės srovele iš nosies tekančio kraujo. Jam atrodė, kad vis dar miega ir regi sapną.

Į viršų, į tuščią dangų stiebėsi neįtikėtinai aukštas baltas pastatas. Monolitas dykumoje, adata, monumentas, didingumu nenusileidžiantis Sfinksui ar Cheopso piramidei. Rytinio fasado langai lyg pranašingas ženklas degė atspindėdamas tekančios saulės šviesą. Šio akinančiai balto, dykumoje stūksančio pastato priekyje, paradinio įėjimo šonuose stovėjo dar dvi auksinės piramidės. Virš įėjimo — didžiulis išsišiepusios liūto galvos bronzinis bareljefas.

O dar aukštėliau, taip pat iš bronzos, driekėsi nesuvokiamas, bet savo prasme legendinis užrašas: „DIDYSIS MGM [* MGM — „Metro Goldwin Mayer“, viena iš stambiausių Holivudo kino kompanijų]VIEŠBUTIS“.

Tačiau dėmesį prikaustė tai, ką jis išvydo tarp parkavimo aikštelės ir įėjimo, ant žole apaugusio stačiakampio. Šiukšlius, nepajėgdamas atplėšti akių, apimtas negailestingo karštligiško drebulio, pasirėmęs kruvinomis rankomis, tarp kurių karojo nušiuręs tvarstis, minutėlei tarsi sustingo ir išblukusiomis, žydromis, dabar jau veik apspangusiomis akimis vis dėbsojo ir dėbsojo į fontaną. Iš jo krūtinės išsiveržė pratisa tyli dejonė.

Fontanas veikė. Tai buvo akmeninis statinys, išdabintas dramblio kaulo imitacijos lipdiniais su paauksintais pagražinimais. Perregimose srovelėse žaidė įvairiaspalvės ugnys, nudažydamos vandenį tai purpurine, tai geltonai oranžine, tai raudona, tai žalia spalva. Oras aidėjo nuo skambios, kas sekundę į baseiną krintančios čiurkšlės.

— Sibola, — sunkiai pakilęs ant kojų, sumurmėjo Šiukšlius. Jo neužtikrintą klibinkščiavimą pakeitė risnojimas. Ristelė perėjo į bėgimą, o šis virto sprinteriškais šuoliais, kuriuos savo ruožtu pakeitė pašėlęs skuodimas. Jo randuoti keliai kilo bemaž iki kaklo, o iš burnos ėmė veržtis žodis, ilgėliausias žodis, kylantis lyg popierinis aitvaras į aukštą žydrynę, priversdamas viršutinių aukštų žmones priglusti prie stiklų (ir kas gi juos matė? galbūt Dievas, o galbūt Šėtonas, bet tik ne Šiukšlius). Artėjant prie fontano, žodis darėsi vis garsesnis ir skvarbesnis, ir tasai žodis buvo: „SIIIIIIIIIIIBOLAAAAAAAAAAA!“

Pratisai aidėjo paskutinis „aaaa“ — garsas, sujungęs visus džiaugsmus, kuriuos kada nors patyrė gyvenę ir gyvenantys Žemėje žmonės, ir jis nutrūko tik tuomet, kai Šiukšlius atsitrenkė krūtine į fontano kraštą, lengvai įveikė šią kliūtį ir paniro į neįtikėtinos vėsos bei malonumo krikšto indą. Jis pajuto, kaip tarsi milijonai burnų atsivėrė jo kūno poros ir ėmė godžiai it kempinė, traukti drėgmę. Šūktelėjęs panardino į vandenį galvą, prunkšdamas prisisėmę pilną burną vandens ir lyg nusičiaudėjęs, lyg kostelėjęs, išspjovė ant fontano krašto srovelę kraujo ir gleivių. Jis vėl panardino galvą ir ėmė gerti nelyginant karvė.

— Sibola! Sibola! — džiaugsmingai rėkė Šiukšlius. — Už tave aš pasirengęs atiduoti gyvybę!

Jis paplaukiojo aplinkui „šuniuku“, vėl atsigėrė vandens, po to užsiropštė ant fontano krašto ir nerangiai dribtelėjo į žolę. Dėl to vertėjo gyventi. Ūmai skrandį sutraukė mėšlungis, ir jis garsiai nusivėmė. Bet netgi nuo šito malonumo pojūtis neišblėso.

Šiukšlius atsistojo ir sužalota ranka remdamasis į fontaną vėl atsigėrė vandens. Šį sykį skrandis dėkingai priėmė neįkainojamą dovaną.

Kliuksėdamas kaip pripildytas vynmaišis jis nukėblino prie alebastrinių pakopų, vedančių pasakiškų rūmų vartų link, laiptų, kylančių tarp auksinių piramidžių. Kai jau įveikė pusę atstumo, jo skrandį vėl sutraukė, ir Šiukšlius susirietė. Kai spazmas atlėgo, netvirta eisena, bet drąsiai jis ėmė kopti aukštyn. Prieš jį išdygo besisukančios durys. Idant pajudintų jas iš vietos, Šiukšliui teko sukaupti visus jėgų likučius. Jis sunkiai prasiskverbė į minkštu pūkuotu kilimu išklotą vestibiulį, kuris, rodėsi, tęsėsi kelias mylias. Stori raštuoti spanguolių spalvos kiliminiai takai slopino žingsnių aidą. Vestibiulyje buvo registracijos biuras, paštas, portjė stalas ir kasa. Visur tuščia. Jo dešinėje matėsi dekoratyviniais pinučiais atitvertas kazino. Palaimingai virpėdamas, Šiukšlius žvelgė tenlink, kur nelyginant kareiviai parade glaudžiomis eilėmis stovėjo staliukai, o už jų matėsi ruletė, kasos, dar toliau — apsupti marmurinių turėklų žaidimo stalai.

— Ar yra čia kas nors? — kimiai paklausė Šiukšlius, bet nesulaukė jokio atsakymo.

Ir ūmai jį apėmė siaubas, nes tai buvo vaiduoklių buveinė, čia galėjo slėptis pabaisos, bet siaubą galų gale įveikė nuovargis. Klupinėdamas Šiukšlius nugoglino žemyn, kazino kryptimi, aplenkdamas barą, kurio giliame šešėlyje, nenuleisdamas nuo jo akių ir laikydamas rankoje lenkiškos degtinės stiklą, sėdėjo Loidas Henreidas.

Šiukšlius prisiartino prie žaidimų stalo, ant kurio žalios gelumbės puikavosi švytinti lentelė su išgraviruotu legendiniu užrašu: „DALYTOJAS TURI MUŠTI 16 IR STATYTI ANT 17“. Jis užsiropštė ant jo ir akimoju užsnūdo. Netrukus aplink miegantį apdriskėlį susirinko daugiau nei dešimtis žmonių.

— Ką su juo darysime? — paklausė Kenas Demotas.

— Tegul pamiega, — atsakė Loidas. — Jis reikalingas Flegui.

— Taip? Beje, dėl Dievo, pasakykite, kur dabar Flegas? — paklausė trečiasis.

Loidas atsigręžė į tą žmogų, kurio plinkanti galva per visą pėdą buvo iškilusi virš Loido. Nepaisant šito, nuo Loido žvilgsnio milžinas atsitraukė atatupstas. Loido kaklą juosė juodo gintaro koljė, kurio centre švytėjo mažas akmenėlis su žadinančiu nerimą raudonu plyšiu.

— Hekai, tu taip nori jį pamatyti? — lėtai paklausė Loidas.

— Ne, — sutriko plinkantis vyras. — Na, Loidai, tu gi žinai, kad aš nenorėčiau.

— Žinoma, — Loidas pažvelgė į žmogų, miegantį ant „Juodojo Džeko“ žaidimui skirto stalo. — Flegas netrukus pasirodys, — pasakė jis. — Jis visą laiką laukė šio vyruko. Jis iš tiesų turi kažin ką ypatinga.