Stephen King - Dvikova (2)

Jis lėtai nuslydo lovos atkalte. Iš atsigniaužusių pirštų iškrito ką tik pradėta alaus skardinė. Ant kilimo išsiliejo dar daugiau alaus. Dėžė ištuštėjo — Šiukšliaus skaičiavimu, Mažylis supylė savo gerklėn dvidešimt vieną skardinę alaus. Šiukšlius niekaip nevaliojo suprasti, kaip tokiame mažame žmogutyje tilpo tiek daug alaus, bet vieną dalyką jis suprato: atėjo laikas bėgti. Jis tai žinojo, tačiau jautėsi perkūniškai girtas, silpnas ir ligotas. Labiau už viską pasaulyje jis norėjo truputį nusnūsti. Ir tada viskas būtų puiku, ar ne? Vartydamasis tarsi rąstas, Mažylis taip galėjo pramiegoti visą naktį, o galbūt netgi iki vėlyvo ryto. Gausybė laiko trumpam snustejėjimui.

Ir Šiukšlius patraukė į kitą kambarį, (nors Mažylis drybsojo beveik komos būsenos, Šiukšlius į kitą kambarį stypino ant pirštų galų), kiek galima tvirčiau užverdamas kambarius jungiančias duris, bet vis tiek nepavyko jų sandariai uždaryti: nuo šūvio durys truputį persikreipė. Ant spintelės stovėjo mechaninis žadintuvas. Šiukšlius prisuko jį, nustatęs rodykles ties dvylikta valanda, nes nežinojo, kelinta dabar buvo iš tikrųjų (ir tai jo nė kiek nejaudino), o žadintuvą nustatė penktai valandai. Paskiau nugriuvo į vieną dvivietės lovos pusę, nė nepabandęs nusiauti sportinių batelių. Po penkių minučių jis jau miegojo.

Nežinia po kiek laiko jis prabudo juodame ankstyvo ryto kape, į veidą tvoskė alaus ir vėmalų prisodrintas kvapų vėjelis. Šalia jo ant lovos gulėjo kažkas karštas, glotnus ir besirangantis. Pirmą akimirką dingtelėjo paniška mintis, kad tai žebenkštis, kažkokiu būdu ištrūkusi iš jo sapnų Nebraskoje ir atsidūrusi čia, tikrovėje. Ir kai jis suvokė, jog gyvūnas, kuris gulėjo šalia jo lovoje, nors ir ne itin didelis, bet vis dėlto per didelis, kad galėtų būti žebenkštis, iš jo lūpų ištrūko gaili, tyli dejonė. Nuo išgerto alaus plyšo galva; negailestingai tvinksėjo smilkiniuose.

— Apkabink mane, — tamsoje sušnabždėjo Mažylis. Sugriebęs Šiukšliaus ranką, jis pritraukė ją prie kažin ko tvirto, cilindriško, pulsuojančio. — Patampyk. Nagi, patampyk, juk žinai, kaip tai daroma, aš tai supratau išsyk, vos tave išvydau. Nagi, sukrušta kale, patampyk.

Šiukšlius žinojo, kaip tai daroma. Daugeliu atvejų tai buvo palengvėjimas. Žinojo iš ilgų naktų, kurias praleido apimtas geidulio. Girdėjo, kad taip elgtis nedera, jog tai nenormalu, bet homoseksualizmas buvo kur kas geriau nei tai, ką darė kiti, ištisas naktis šlifuojantys savo šaukštelių kotus arba besivartantys lovose, traškinantys savo pirštų sąnarius ir pašaipiai į jį žiūrėdami.

Mažylis uždėjo Šiukšliaus delną ant to, ką jis irgi suvokė kaip savotišką ginklą. Šiukšliui beliko sugniaužti pirštus ir imtis darbo. Kai visa tai baigsis, Mažylis vėl užmigs. Ir tuomet jis paspruks. Mažylio kvėpavimas darėsi vis labiau trūkčiojantis. Į Šiukšliaus rankos judesių taktą jis ėmė siūbuoti klubus. Pradžioje Šiukšlius net nesuprato, kad Mažylis atseginėja jo diržą ir nutraukia džinsus bei glaudes. Šiukšlius nesipriešino. Nieko baisaus, jei Mažylis įkiš tai į jį. Šiukšlius ne kartą tai buvo patyręs. Nuo to nenumirštama. Tai ne nuodai.

Ir staiga jo ranka sustingo. Į jo antrą galą rėmėsi tai, kas galėjo būti bet kas, tik ne kūnas. Tai buvo šaltas plienas.

Ir staiga Šiukšlius suvokė , kas tai yra.

— Ne, — sukuždėjo jis ir plačiai atmerktomis iš siaubo akimis apmirė tamsoje. Dabar galėjo veidrodyje neryškiai įžiūrėti pakibusį virš jo peties lėlytės žudikės veidelį su nukarusiais ant raudonų akučių plaukais.

— Taip, — atsakydamas šnibžtelėjo Mažylis. — Ir tu, Šiukšle, nepamesi ritmo. Nė karto. Antraip paspausiu šito daikčiuko gaiduką. Ir išdrabstysiu tavo šūdų fabriką į visus pašalius. Šiukšle, tu manimi tiki?

Šiukšlius inkšdamas vėl ėmė glamonėti Mažylį, ir kai 45-o kalibro vamzdis tai sukdamasis, tai trūkčiodamas vis giliau skverbėsi į jį, inkštimas virto trumpais skausmingais atodūsiais. Nejaugi tai galėjo jį sujaudinti? Bet iš tikrųjų taip ir buvo.

Greitai jo susijaudinimą pastebėjo ir Mažylis.

— Patinka, ar ne? — sunkiai dvėsuodamas iškvėpė Mažylis. — Aš žinojau, kad tau patiks, puvėsių maiše. Tau patinka, kai šitai skverbiasi į tavo subinę, ar ne? Sakyk „taip“, puvėsių maiše. Sakyk „taip“, antraip išvyksi į aną pasaulį.

— Taip, — sugaikčiojo Šiukšlius.

— Nori, kad aš tau tai daryčiau?

Jis nenorėjo. Nors ir buvo susijaudinęs, jis nenorėjo. Bet tai geriau žinoti, o ne kalbėti.

— Taip.

— Aš už jokius pinigus neprisiliesčiau tavo b.... net už visus pasaulio briliantus. Pats tą daryk. Kaip tu manai, kam tau Viešpats davė dvi rankas?

Ar ilgai tai tęsėsi? Vienas Dievas žino, gi Šiukšlius, aišku, nežinojo. Minutę, valandą, visą amžinybę — koks skirtumas? Jis jau buvo įsitikinęs, kad Mažylio orgazmo metu jis išgyveno podraug du dalykus: karštą mažojo monstro spermos čiurkšlę ant savo pilvo ir priešmirtinę agoniją nuo draskančios jo vidurius kulkos. Mirtina klizma.

Paskiau Mažylio klubai sustingo, ir jo penis Šiukšliaus rankoje kelis kartus konvulsyviai truktelėjo. Ranka pasidarė slidi lyg guminė pirštinė. Po akimirkos pistoletas buvo patrauktas. Šiukšliaus skruostais nusirito nebylios palengvėjimo ašaros. Jis nebijojo mirties, bent jau tarnaudamas Tamsos žmogui, bet jis nenorėjo gauti galą šio motelio nakties tyloje nuo kažkokio psichopato rankos. Taip ir neišvydęs Sibolos. Jis būtų padėkojęs Viešpačiui, bet instinktyviai suvokė, kad Viešpats nemyli tų, kurie paaukojo savo ištikimybę ant Tamsos žmogaus altoriaus. Beje, ką gera Viešpats Šiukšliui kada nors padarė? Ir Donaldui Mervinui Elbertui, jeigu jau apie tai užsiminėme?

Tyloje, trikdomoje tik kvėpavimo, staiga Mažylis uždainavo aukštu trūkčiojančiu balsu, kuris po to, pereidamas į mieguistą veblenimą, ėmė tilti:

„ Draugeliai mano — kaip ir aš... pažįsta mus jau visos smuklės...“

Jis užknarkė.

„ Dabar aš pabėgsiu, — pamanė Šiukšlius, bet bijojo pajudėjęs pažadinti Mažylį. — Aš pabėgsiu, kai jis kietai įmigs. Po penkių minučių. Vargu ar prireiks daugiau laiko“.

Bet kas žino, kiek tamsoje trunka penkios minutės; galima net tarti, jog tamsoje penkios minutės apskritai neegzistuoja. Šiukšlius laukė. Jis tai nugrimzdavo į snaudulį, tai kniostelėdavo, nė nesuvokdamas, kad buvo užsnūdęs. Ir netrukus paniro į sunkų sapną.

Jis buvo kažkokiame tamsiame kelyje, didelėje aukštumoje. Žvaigždės, atrodė, spindėjo taip arti, kad ištiesęs ranką galėjai jas paliesti; atrodė, jas įmanoma paprasčiausiai nuskinti nuo dangaus ir kaip jonvabalius sudėti į stiklainį. Buvo labai šalta. Tamsu. Sidabriniame žvaigždžių švytėjime jis miglotai išskyrė atgijusius uolų kontūrus, tarp kurių tas juodasis kelias ir driekėsi.

Tamsoje jo link kažkas artinosi. Ir netrukus pasigirdo jo balsas, sklindantis iš niekur, sklindantis iš visur:

— Kalnuose aš duosiu tau ženklą. Tu pamatysi mano galybę. Aš parodysiu, kas atsitinka tiems, kurie atsisuka prieš mane. Palauk. Ir tu išvysi.

Tamsoje ėmė vertis raudona akis, po jos kita, lyg kažkas būtų užžiebęs tris tuzinus avarinių lempučių su nepermatomais gaubteliais ir dabar šitas kažkas pora po poros tuos gaubtelius būtų nuiminėjęs. Tai buvo akys, ir jos supo Šiukšlių nelyginant lemtingas žiedas. Pradžioje jis pamanė, kad tai žebenkščių akys, bet lankui aplink jį siaurėjant, išvydo, jog tai didelių kalnų vilkų akys, kurie šiepėsi pastatę ausis, ir iš juodų nasrų dribo putos. Jį apėmė siaubas.