Stephen King - Dvikova (2)

— Aš taip ir darau, — tarė Šiukšlius. — Kiekvieną naktį.

Bet šitai jis pasakė patsai sau. Tuo metu Loidas, besišnekučiuodamas su atnešusiu sriubą ir sumuštinį žmogumi, jau spėjo nutolti iki vestibiulio centro. Šiukšlius, iki šie nepranyko iš akiračio, lydėjo juos švelniu žvilgsniu, o po to puolė godžiai valgyti, akimirksniu mažne viską prarydamas. Jo savijauta būtų likusi kuo puikiausia, jeigu ne žvilgsnis lėkštėn. Tai buvo kraujo spalvos pomidorų sriuba. Ūmai praradęs bet kokį apetitą, Šiukšlius atstūmė lėkštę į šalį. Jam buvo visiškai nesunku Loidui Henreidui pasakyti, kad nesinori apie Mažylį kalbėti; visai kitas dalykas — liautis galvoti apie tai, kas jam atsitiko.

Iš stiklinės sriubčiodamas podraug su sriuba atneštą pieną, Šiukšlius prisiartino prie ruletės. Lengvai pasukęs ratą, jis švystelėjo į centrą mažą baltą kamuoliuką. Šis, pasisukęs apvadu, peršoko į žemiau esančius griovelius ir ėmė riedėti pirmyn ir atgal. Šiukšlius mąstė apie Mažylį. Įdomu, svarstė jis, ar ateis kas nors parodyti, kur jo kambarys. Jis nepajėgė apie Mažylį negalvoti. Įdomu, raudoną ar juodą skaičių pasirinks kamuoliukas... Ir vis dėlto labiau jis mąstė apie Mažylį. Šoktelėjęs kamuoliukas įpuolė į vieną iš griovelių, šįsyk galutinai, ir nurimo ant žalio numerio, pažymėto dviem nuliais.

Šiukšliaus galva sukosi vis stipriau ir stipriau.

*

Tą giedrą, nepakenčiamai karštą dieną, jie judėjo iš Goldeno tiesiai Uolinių kalnų pusėn, važiavo 70-uoju plentu. Mažylis liovėsi gėręs alų ir pirmenybę suteikė viskio buteliui. Tarp jų, ant varančiojo veleno paaukštinimo, kruopščiai supakuoti į tuščias kartonines pieno dėžutes, kad nenukristų ir nesudužtų, stovėjo du buteliai. Kartkartėmis Mažylis gurkštelėdavo iš butelio, greitai užsigerdavo pepsikola, o po kiek laiko jo iki kraštutinumo įsitempusios balso stygos rėkė arba „Velniškai karšta!“, arba „Ėchch!“, arba „Sekso mašina!“ Kelis kartus jis pareiškė, kad jeigu tik galėtų, tai šlapintųsi vien tuo viskiu. Ir klausdavo Šiukšliaus, ar šis juo tikįs. Šiukšlius, pabalęs iš baimės ir kenčiąs nuo vakar išgertų trijų skardinių alaus pagirias, atsakinėjo, kad tiki.

Šiuose keliuose netgi Mažylis neįstengė išspausti devyniasdešimties mylių. Jis sulėtino greitį iki šešiasdešimties ir kažką vos girdimai sumurmėjo apie tuos velniškus kalnus. Akimoju jo veidas nušvito.

— Kai nusigausime iki Jutos ir Nevados, mes, Šiukšliau, susigrąžinsim, ką praradom. Lygumoje ši mažylė išspaus šimtą šešiasdešimt mylių. Tiki?

— Žinoma, tai gera mašina, — šypsodamasis kaip pasiligojęs šuo pratarė Šiukšlius.

— Prisiekiu tavo subine! — Mažylis gurkštelėjo viskio. Užgėrė jį pepsiu ir visa gerkle suriko: — Ėchch!

Šiukšlius neatitraukė rūškano žvilgsnio nuo lekiančių pro šalį, nutviekstų ryto saulės peizažų. Plentas rėžėsi tiesiog į kalno petį, vietomis jų kelias driekėsi tarp didžiulių uolėtų skardžių. Praėjusią naktį tuos šlaitus jis regėjo sapne. Ar atslinkus tamsai vėl atsivers tos raudonos akys? Šiukšlius suvirpėjo.

Netrukus jis pastebėjo, kad greitis nuo šešiasdešimties nukrito iki keturiasdešimties. Po to iki trisdešimties. Mažylis pro dantis nepaliaudamas bjauriai keikėsi. Mašina vinguriavo tarp amžinai sustingusių automobilių. Stūksantys ant kelio it uolų tęsinys ir nebylūs tarsi antkapiai — jų pasitaikydavo vis dažniau ir dažniau.

— Kokio velnio visi jie stovi? — Mažylis tiesiog virė. — Ką, jie visi nusprendė nudvėsti dešimties tūkstančių aukštyje? Ei jūs, iškrušti kretinai, traukitės iš kelio! Ar girdite mane? Nešdinkitės po velnių nuo kelio!

Šiukšlius pašiurpo iš baimės.

Jie išniro iš už posūkio ir atsidūrė priešais siaubingą keturių susidūrusių mašinų sangrūdą, kuri visiškai užtvėrė vakarinę 70-ojo plento atšaką. Ant kelio, išsidriekęs veidu žemyn, tysojo negyvas vyras. Jis buvo visas kruvinas, o kraujas seniai išdžiūvo ir tapo panašūs į nelygią, suskilinėjusią glazūrą. Šalia jo mėtėsi sulaužyta lėlė. Iš kairės pusės kamščio nebuvo įmanoma apvažiuoti, nes trukdė metaliniai šešių pėdų aukščio stulpai. Dešinėje pusėje kelias staiga nutrūko, vietą užleisdamas debesuotiems toliams.

Mažylis gurkštelėjo viskio ir pasuko vairą skardžio pusėn.

— Laikykis, Šiukšliau, — sukuždėjo, — mes apvažiuojame.

— Bet ten neprasuksi! — suinkštė Šiukšlius. Jo gerklė perdžiūvo.

— Taip, beveik neprasuksi, — šnibžtelėjo Mažylis.

Jo akys degė. Mažylis ėmė sukti iš kelio. Dešinieji ratai jau švilpdami skriejo šalikele.

— Aš pasitraukiu iš žaidimo, — paskubomis prašneko Šiukšlius ir čiupo už durelių rankenos.

— Sėdėk! — paliepė Mažylis. — Kitaip pavirsi negyvu puvėsių maišu.

Šiukšlius grįžtelėjo galvą. Tiesiai į jį žvelgė 45-o kalibro pistoleto vamzdis. Mažylis sukikeno.

Šiukšlius atsilošė į sėdynės atkaltę. Jis norėjo užsimerkti, bet negalėjo. Jo pusėje iš akių dingo paskutiniai šeši kelkraščio coliai. Dabar toli apačioje jo žvilgsniui atsivėrė begalinis melsvai pilkų pušų ir didžiulių išsimėčiusių uolų peizažas. Jis jau įsivaizdavo, kaip automobilio padangas nuo krašto skiria keturi coliai... po to du coliai...

— Dar vienas colis, — dainavo Mažylis. Jo akys išsprogo, šypsena pasidarė labai plati. Ant išbalusio lėlinio veidelio stambiais lašais pasirodė prakaitas. — Tik vienas.

Viskas baigėsi akimirksniu. Šiukšlius pajuto, kaip užpakalinis dešinysis ratas neteko atramos ir staiga prasmego. Jis išgirdo krentančių akmenų griūties triukšmą — pradžioje žemyn pabiro smulkūs akmenėliai, po to didesni. Jis suinkštė. Mažylis, siaubingai keikdamasis, įjungė pirmą pavarą ir nuspaudė akceleratorių. Kairėje, kur nuo mikroautobuso lavono juos teskyrė colis, pasigirdo metalo žvangesys.

— Skrisk! — suriko Mažylis. — Skrisk kaip pats didžiausias paukštis! Skrisk! Velniai griebtų, SKRISK!

Užpakaliniai mašinos ratai pašėlusiai sukosi. Mirksnį pasirodė, kad pasvirimas vis didėja. Bet šit mašina trūktelėjo pirmyn, išsilygino, ir jie atsidūrė kitoje kamščio pusėje, už savęs palikdami gumos šliūžes.

— Aš gi tau sakiau, kad ji sugebės! — triumfuodamas suriko Mažylis. — Velniai griebtų! Nejaugi mums pavyko, Šiukšliau, apipešiota viščiuko subine?

— Mums pavyko, — tyliai sumurmėjo Šiukšlius. Jį krėtė drebulys. Atrodė, jis visiškai nebevaldė savo kūno. Ir po to antrą kartą, kai susipažino su Mažyliu, jis intuityviai ištarė tą vienintelę frazę, kuri galėjo išgelbėti jam gyvybę. Mažylis tikriausiai jį būtų nužudęs ir šitokiu būdu savotiškai atšventęs savo pergalę. — Puikiai vairuoji, čempi, — pasakė Šiukšlius. Prieš tai dar nė karto gyvenime jis nieko nepavadino čempionu.

— A-a-a... ne visai, — globėjišku tonu pastebėjo Mažylis. — Šioje šalyje yra dar bent du vyrukai, kurie įstengtų padaryti tą patį. Tiki?

— Na, jeigu tu taip manai, Mažyli.

— Tu patylėk, branguti, kalbėsiu aš, tegu tave skradžiai. Na, pirmyn! Per šią dieną reikia viską suspėti.

Tačiau nuvažiavo netoli. Nepraėjo nė ketvirtis valandos, kai Mažylio mašina, nuriedėjusi nuo savo gimimo vietos Luizianos valstijos Šrivporto 1800 mylių ar panašiai, vėl sustojo.

— Netikiu savo akimis! — šūktelėjo Mažylis. — Aš... velniai griebtų, NE-TI-I-I-KIU-U!