Stephen King - Dvikova (2)

Jis sugrįžo prie cisternos, nuo kurios jis paskutinį kartą regėjo Mažylį ir jo mistinį automobilį. Sugrįžti atgalios laiko prireikė mažiau. Šį kartą Šiukšlius nesiropštė ant sunkvežimio, kadangi vakarinio dangaus fone aiškiai matytųsi jo siluetas, o ėmė šliaužti keturiomis — kuo tyliau, nuo mašinos prie mašinos. Mažylis galėjo būdrauti. Iš tokio vaikino kaip Mažylis niekada nežinai, ko tikėtis... ir niekada negali numatyti. Staiga jis suvokė, jog be reikalo prie tunelio nepasiėmė kareiviško ginklo — kas kad nė karto gyvenime nelaikė jo rankose. Šiukšlius vis ropojo ir ropojo, į jo sužalotą ranką skausmingai vis smigo ir smigo kelio akmenukai. Buvo aštunta valanda vakaro, už kalnų jau pasislėpė saulė.

Šiukšlius prigludo už to paties „Poršė“, į kurį Mažylis švystelėjo viskio butelį, ir atsargiai apsižvalgė... taip, Mažylio mašina tebestovėjo ankstesnėje savo vietoje, į tamsiai violetinį vakaro dangų mesdama ryškius ugninės spalvos atšvaitus, išpūtusi savo priekinį stiklą ir atstačiusi ryklio peleko keterą. Susikūprinęs Mažylis gunksojo už vairo, jo akys buvo užmerktos, burna — pravira.

Šiukšliaus širdis ėmė garsiai mušti pergalingos, džiaugsmingos dainos ritmą. „ Mirtinai girtas! — plakė ji. — Mirtinai girtas! Vardan Dievo! Mirtinai girtas! “ Šiukšlius pamanė, kad iki Mažylis atsipeikės, jis suspės nupėdinti į rytus dvidešimt mylių.

Ir vis dėlto Šiukšlius buvo labai atsargus. Lyg vabalas, čiuožiantis lygiu stikliniu paviršiumi ir besiskverbiantis pro visus jo kelyje atsiveriančius plyšius, jis iš kairės pusės bandė aplenkti dvivietį Mažylio automobilį. Šit dvivietis jau devintos valandos kampu kairiau nuo jo, dabar septintos, šeštos, jau tiesiai už jo. Belieka didinti atstumą tarp jo ir tos idiotiškos...

— Ak tu kvailas roply, stok vietoje!

Sukniubęs ant keturių, Šiukšlius apmirė. Vyrukas apsišlapino, o jo smegenys pavirto į beprotišką, sparnais plakančią panikos paukštę.

Jis lėtai sukosi, kaklo sausgyslės girgždėjo it vaiduoklių namo durų vyriai. Ir šit vėl priešais jį Mažylis, ankstesnėje savo žalios į auksinę spalvą persiliejančios palaidinės ir išblukusių džinsų didybėje. Jo rankos gniaužė du 45-o kalibro pistoletus, veide sustingo grėsminga neapykantos ir įniršio grimasa.

— Aš k-ką tik pa-patikrinau kelią žemyn, — Šiukšlius išgirdo savo balsą, — norėjau įsitikinti, k-kad pa-pa-pakrantėje ramu...

— Aišku, tu tikrinai keturiomis. Aš tuojau tau pravalysiu tą atšlaitę. Nagi, šliuže, eikš šen!

Šiukšlius nežinia kokiu būdu sugebėjo atsistoti ant kojų ir net sugriebęs mašinos dešinės pusės durelių rankeną išsilaikyti ant jų. Vienodi keturiasdešimt penkto kalibro Mažylio pistoletų vamzdžiai bemenk nesiskyrė nuo Eizenhauerio tunelių nasrų. Šį kartą jis išties žvelgė mirčiai į akis. Jis tai žinojo. Ir dabar negalėjo išgelbėti jokie žodžiai.

Šiukšlius mintyse pasimeldė Tamsos žmogui: „Prašau... jeigu tokia bus tavo valia... už tave aš atiduosiu gyvybę!“

— Kas ten? — paklausė Mažylis. — Avarija?

— Tunelis. Kimšte prikimštas. Aš tam ir sugrįžau, kad pasakyčiau.

— Tunelis, — suaimanavo Mažylis. — Senas, plikas Jėzau Kristau! — Jis vėl paniuro. — O tu, šliuže, nemeluoji?

— Ne! Prisiekiu, ne! Buvo „Eizenhauerio tunelio“ ženklas. Manau, kad jis taip vadinasi. Man atrodo, kad taip ir buvo užrašyta, bet aš nesugebu skaityti ilgų žodžių, aš...

— Užčiaupk nasrus. Toli?

— Aštuonios mylios. Galbūt ir toliau...

Žvelgdamas vakarų kryptimi į plentą, Mažylis trumpam nutilo. Po to degantį žvilgsnį nukreipė į Šiukšlių:

— Tu nori pasakyti, kad šis kamštis nusitęsė aštuonias mylias? Ak tu suktas šūdo gabale! — Mažylis, nors ne iki galo, nuspaudė abiejų savo pistoletų gaidukus. Nieko nesupratęs Šiukšlius bobiškai užsidengė akis ir suvaitojo.

— Be durnysčių! — inkštė jis. — Be durnysčių! Prisiekiu! Prisiekiu!

Mažylis spoksojo į jį ilgai ir sunkiai. Pagaliau jis atleido gaidukus.

— Aš tave nudėsiu, Šiukšliau, — šiurpiai šypsodamasis pažadėjo jis. — Aš atimsiu iš tavęs sumautą dvaselę. Bet pirmiausiai mudu sugrįšime prie to šiukšlyno ant kelio, kurį apvažiavome šiandien ryte. Ir tu nustumsi tas vežėčias nuo skardžio. O po to aš grįšiu ir rasiu apylankos kelią. Bet aš jokiu būdu nepaliksiu savo vežimo, — pridūrė jis suirzęs. — Niekada ir nė už ką.

— Prašau nežudyt manęs, — pralemeno Šiukšlius. — Prašau, nereikia.

— Jeigu nugrūsi tas vežėčias į prarają greičiau nei per penkiolika minučių, aš galbūt ir neliesiu tavęs, — tarė Mažylis. — Tu tiki manimi?

— Taip, — skubotai užtikrino jį Šiukšlius. Bet jis jau dirstelėjo į tas nenatūraliai švytinčias akis ir jau nebetikėjo nė vienu žodžiu.

Jie sugrįžo prie kamščio, Šiukšlius sliūkino pirmas, sunkiai perstatinėdamas it vatines kojas. Mažylis žengė manieringa eisena, jo odinė striukelė tyliai girgždėjo savo slaptomis raukšlėmis. Lėlinėse lūpose žaidė lengva, bemaž saldi šypsenėlė.

*

Kai jie atsidūrė prie kamščio, jau buvo kone sutemę. Mikroautobusas po senovei gulėjo ant šono, trijų ar keturių keleivių kūnai, rankų ir kojų raizgalynė gailestingai slėpė greitai tirpstančią šviesą. Mažylis apėjo furgoną ir apžiūrinėdamas vietą, kurios kraštu jis pravažiavo prieš dešimt valandų, atsistojo ant skardžio. Viena jo dviviečio automobilio ratų vėžė vis dar matėsi, gi kita buvo išnykusi podraug su griūtimi.

— Ne, — pratarė Mažylis tokiu tonu, lyg kas nors jam mėgintų prieštarauti. — Antrą kartą čia jau nebepravažiuosi. Tu patylėk, kalbėsiu aš.

Akimoju Šiukšliaus galvon šovė mintis pulti Mažylį ir pasistengti nustumti jį nuo skardžio. Bet ūmai Mažylis atsigręžė. Jo pakelti pistoletai buvo atsainiai nukreipti į Šiukšliaus pilvą.

— Prisipažink, Šiukšle. Juk tu turėjai blogų minčių. Ir nebandyk to neigti. Tave aš skaitau kaip sukruštą knygą.

Šiukšlius protestuodamas papurtė galvą.

— Šiukšle, būdamas su manimi, nedaryk klaidų. Tai svarbiausia, ko neturėtum šiame pasaulyje daryti. O dabar prie darbo — stumk šitą furgoną. Turi penkiolika minučių.

Šalia ant išmaltos centrinės juostos buvo pastatytas mikroautobusas „Austinas“. Mažylis pastūmėjo keleiviams skirtas duris, netyčia perrėždamas išsipūtusį mergaitės paauglės lavoną (jos ranka nukrito ant jo riešo, bet Mažylis nerūpestingai, lyg tai būtų ką tik jo apčiulptas vištos kaulelis, švystelėjo tąją šalin), ir nukoręs kojas atsisėdo į kaušo formos sėdynę. Puikiai nusiteikęs jis gestikuliavo prieš susikūprinusį, virpantį Šiukšlių ginklais.

— Bičiuli, prarandi laiką! — užvertęs galvą, jis uždainavo:

„ Kvailys štai Džonas, nešdamas kastuvą,

Kiaušinį vieną pametė — žioplys mat buvo!“

— Ak... Štai kaip, Šiukšlele — krušamoji mašina, nagi įsijausk, tau beliko dvylika minučių, nagi, asile, pasiremk dešine kojele ir...

Šiukšlius įsirėmė į mikroautobusą. Sulenkė kojas ir iš visų jėgų stumtelėjo. Mikroautobusas skardžio link pajudėjo turbūt per du colius. Šiukšliaus širdyje ėmė skleistis pats gyvybingiausias, patvariausias širdies augalas — viltis. Mažylis buvo nenuspėjamas, impulsyvus, toks, kokį Karlas Jatsas ir jo baseino draugeliai vadino „pamišęs kaip išvietės žiurkė“. Jeigu jis tikrai nustums autobusą prarajon ir atlaisvins brangiajai Mažylio mašinai kelią, galbūt tasai pamišėlis ir paliks jį gyvą. Galbūt. Nunarinęs galvą, jis įsitvėrė į mikroautobuso korpuso kraštą ir iš visų jėgų stumtelėjo. Neseniai apdegusią ranką nusmelkė skausmas, ir jis suprato, kad švelni, plona, ką tik užsitraukusi odelė tuoj plyš. Ir tada skausmas pavirto kančia.