Stephen King - Dvikova (2)

Autofurgonas pajudėjo dar tris colius. Nuo Šiukšliaus antakių pasruvo prakaito lašeliai ir patekę į akis degino nelyginant šiltas mašinos tepalas.

— Kvailys štai Džonas, nešdamas kastuvą, kiaušinį vieną pametė — žioplys mat buvo, bet jis eina, ja-cho-o! — dainavo Mažylis. — Nagi, pirmyn! Kaire! Kaire!

Staiga dainavimas nutrūko. Šiukšlius smalsiai pakėlė akis. Mažylis pakilo „nuo keleivinės „Austino“ sėdynės. Stovėdamas šonu į Šiukšlių, jis per plentą žvelgė tolyn, į greitai rytų kryptimi judančius šešėlius. Už jų, užgoždamas pusę dangaus, kilo uolėtas, krūmokšniais apaugęs kalno šlaitas.

— Kas ten buvo? — sušnibždėjo Mažylis.

— Aš nieko negir...

Ir po akimirkos Šiukšlius tikrai kažką išgirdo. Iš kitos plento pusės atsklido tylus žvirgždo ir akmenų šnaresys. Ūmai jis prisiminė sapną, prisiminė viską iki menkiausių smulkmenų, ir jo gyslose sustingo kraujas, o burna perdžiūvo.

— Kas ten? — suriko Mažylis. — Geriau atsiliepk! Atsiliepk gi, velniai griebtų, antraip aš šausiu!

Ir jam atsakė, bet tik ne žmogišku balsu. Naktyje lyg užkimusi sirena nuaidėjo staugsmas, pradžioje kylantis, o po to greitai nuslopęs iki gerklinio urzgimo.

— Dieve švenčiausias! — netikėtai laibu balseliu šūktelėjo Mažylis.

lš priešingos plento pusės pro neutralią juostą jų link gūrino vilkai — išdžiūvę pilki vilkai raudonomis akimis, iššieptais nasrais ir varvinantys seilių lašus. Vilkų buvo daugiau nei du tuzinai. lš siaubo Šiukšlius vėl apsišlapino.

Pasislėpęs už furgono, Mažylis pakėlė pistoletus ir ėmė šaudyti. lš vamzdžių veržėsi liepsna, šūvių garsas kalnuose atsiliepė daugiabalsiu aidu. Atrodė, kad vyksta galingos artilerijos pratybos. Užsikimšęs ausis pirštais, Šiukšlius suriko. Naktinis vėjelis sklaidė tirštus, sodrius, karštus parako dūmus. Kordito kvapas degino nosį.

Vilkai artėjo neskubriu, ritmingu žingsniu. Jų akys... Staiga Šiukšlius pajuto, kad nuo jų akių nepajėgia atitraukti žvilgsnio. Tai nebuvo paprastų vilkų akys; tuo jis visiškai neabejojo. Tai buvo jų Šeimininko akys, toptelėjo jam. Jų ir jo Šeimininko. Netikėtai Šiukšlius prisiminė savo maldą, ir baimė iškart dingo. Jis atitraukė nuo ausų pirštus. Nė nejautė, kaip jo kelnėse plinta drėgmė. Jis šypsojosi.

Ištuštinęs abi apkabas, Mažylis patiesė viso labo tris vilkus. Paskiau, nė nepamėginęs iš naujo užtaisyti pistoletus, paslėpė juos dėkluose ir pasisuko į vakarus. Bet nespėjo žengti nė dešimties žingsnių, kai vėl sustojo. Priešais jį vakarine atšaka, lyg sudriskusiais rūko lopinėliais supdami juodus apmirusių automobilių kalnus, slinko kiti vilkai. Vienas vilkas užvertė snukį į dangų ir užkaukė. Prie jo prisijungė antras, trečias, po to visas choras. Ir gauja vėl pajudėjo.

Mažylis ėmė trauktis atatupstas. Dabar jis pamėgino užtaisyti vieną pistoletą, tačiau šoviniai biro tarp jo neklusnių pirštų. Ir netikėtai Mažylis pasidavė. Barkštelėdamas į plentą, iš jo rankos iškrito pistoletas. Vilkai lyg pagal signalą puolė prie jo. Veriančiai suklikęs, Mažylis nuskuodė „Austino“ link. Bėgant iš žemiau pašonėj kabančio dėklo iškrito ir nusirito keliu antras pistoletas. Dusliai, pratisai urgzdamas, arčiausiai esantis vilkas šoko ant jo kaip tik tuo metu, kai Mažylis nėrė mašinon ir užtrenkė dureles. Jis vos suskubo. Urgzdamas ir pašėlusiai vartydamas raudonas akis, vilkas atšoko nuo durelių. Prie jo prisijungė likusieji, ir po kelių sekundžių „Austiną“ apsupo vilkų žiedas. Viduje bolavo blyškus kaip mirtis Mažylio veidas. Po to vienas vilkas, žemai nuleidęs trikampį snukį ir žybčiodamas akimis tarsi švyturio žibintais audros metu, pajudėjo Šiukšliaus pusėn.

„ Už tave atiduosiu gyvybę...“ Tvirtu žingsniu, nejausdamas nė mažiausios baimės, Šiukšlius nuėjo jo pasitikti. Ištiesė apdegintą ranką, ir vilkas ją lyžtelėjo. Po sekundės, apsivijęs puria uodega, grobuonis jau tupėjo prie jo kojų.

Mažylis vėpsojo net išsižiojęs. Šypsodamasis ir nenuleisdamas nuo jo akių, Šiukšlius parodė Mažyliui pirštą. Du pirštus. Ir Mažylis suriko:

— Krušau tave! Užčiaupk nasrus! Ar girdi mane? Ar tu girdi mane? NA KĄ, TU MANIM TIKI? UŽČIAUPK NASRUS! TU PATYLĖK, KALBĖSIU AŠ!

Vilko nasrai apglėbė sveikąją Šiukšliaus ranką. Jis pažvelgė žemyn. Vilkas vėl stovėjo greta ir palengva jį timpčiojo. Timpčiojo vakarų pusėn.

— Gerai, — ramiai pasakė Šiukšlius. — Gerai, vaikine.

Jis pajudėjo, ir vilkas sekėjo pėdomis lyg puikiai dresiruotas šuo. Pakeliui, išlindę iš po nuščiuvusių automobilių, prie jų prisijungė dar penki vilkai. Jie apsupo jį lyg kilmingo didžiūno eskortas: vienas vilkas žingsniavo priekyje, dar vienas — iš paskos, o dvi poros vilkų stypino šonuose.

Tik kartą Šiukšlius stabtelėjo ir dėbtelėjo pro petį. Reginys visam laikui įsirėžė jo atmintin: pilka vilkų apsiaustis, kantriai žiedu apjuosusi mažytį „Austiną“, ir boluojantis už stiklo Mažylio veido ovalas su nebyliai praverta burna. Vilkai, atrodė, šaipėsi iš Mažylio, nukorę iš nasrų liežuvius. Jie tarsi klausinėjo, kada šitas mažytis drąsuolis spirs Tamsos žmogui į užpakalį. Ar greitai?

Šiukšliui knietėjo sužinoti, kiek laiko vilkai tupės apsupę mašiną. Atsakymas, žinoma, buvo labai paprastas: kiek tik reikės. Dvi dienas, tris, o galbūt ir keturias. Mažyliui nebeliks ką daryti, vien tik sėdėti viduje ir žvalgytis pro uždarą langą. Be maisto (nebent naujasis keleivis suvalgytų mergaitę, — taip, tokio maisto ten buvo), be gėrimo, kai dieną temperatūra tokiame mažutėlaičiame salone tikriausiai pakils iki penkiasdešimties laipsnių, o kur dar ir šiltnamio efektas! Kambariniai Tamsos žmogaus šuniukai lauks, kol Mažylis numirs iš bado arba neteks tiek proto, kad ryšis atidaryti dureles ir pabandys bėgti. Šiukšlius kikeno tamsoje. Mažylis buvo nelabai didelis. Kiekvienas pastvers po kąsnelį, ir iš Mažylio nieko nebeliks. Bet ir tiek pakaks apnuodyti vilkus alkoholiu.

— Tiesa? — suriko jis, kreipdamasis į ryškias žvaigždes. — Ir jūs patylėkite, netgi jei tikite manimi. Aš, velniai griebtų, kalbėsiu JUMS!

Jo pilki it vaiduokliai kompanionai, dusliai tapnodami letenomis į žemę ir nekreipdami į Šiukšliaus riksmus jokio dėmesio, toliau turseno šalia. Kai jie priartėjo prie Mažylio mašinos, vilkas, risnojęs įkandin Šiukšliaus, pasuko jos link. Sardoniškai išsiviepęs, jis kilstelėjo koją ir nusišlapino ant automobilio. Šiukšlius nevaliojo susilaikyti nesusijuokęs. Jis juokėsi taip, jog iš akių ištryško ašaros ir srovelėmis nuriedėjo šiurkščiais, šeriais apaugusiais skruostais. Jo beprotybei tarsi kažkokiam kulinariniam meno stebuklui keptuvėje dabar betrūko dykumos saulės kaitros, kad pagerintų ir suteiktų galutinį skonį.

Jie pajudėjo — Šiukšlius ir jo eskortas. Kai jų kelyje padaugėdavo susikaupusių mašinų, vilkams — tiems kraujo ištroškusiems nebyliems kompanionams raudonomis akimis ir žibančiais nuo seilių dantimis — reikėjo arba prašliaužti pilvais po mašinomis, arba ropštis jų kapotais ir stogais. Ir kai po vidurnakčio jie pasiekė Eizenhauerio tunelį, Šiukšlius jau nesvyruodamas patraukė į vakarinės atšakos gelmes. Argi jis dabar galėjo bijoti? Argi jis galėjo šiuo metu būgštauti dėl kokio nors pavojaus su tokia apsauga?

Kelionė buvo ilga, ir Šiukšlius prarado laiko nuovoką. Jis apgraibomis judėjo nuo vienos mašinos prie kitos. Vieną kartą jo ranka paniro į kažin ką drėgną, šlykščiai šlapią, pasigirdo išsiveržusių dvokiančių dujų švilpesys. Bet net tai jo nesustabdė. Retsykiais tamsoje regėjo raudonas akis, jos visada buvo priešais jį, jos ryžtingai vedė pirmyn. Tam tikru metu jis pajuto gaivų vėjelio dvelkimą ir paspartino žingsnį. Jis taip skubėjo, kad praradęs pusiausvyrą nuriedėjo kažkokios mašinos kapotu ir skaudžiai užsigavo galvą į šalia stovėjusio automobilio buferį. Praėjo visai nedaug laiko, kai kilstelėjęs galvą Šiukšlius išvydo brėkštantį dangų ir pradėjusias blaustis žvaigždes. Jis buvo lauke. Sargyba dingo. Ir Šiukšlius, parpuolęs ant kelių, išsakė savo dėkingumą ilga, painia ir nerišlia malda. Jis tapo stebuklo liudininku — pajuto Tamsos žmogaus nurodančioj o piršto galią, ir tai buvo akivaizdu. Nepaisant visų išbandymų, kuriuos jam teko išgyventi pradedant praeitin pasitraukusiu rytu, kai jis prabudo ir išvydo Mažylį prieš Goldeno motelio kambario veidrodį dailinantį šukuoseną. Šiukšlius buvo pernelyg susijaudinęs, kad galėtų miegoti. Palikęs už nugaros tunelį, jis vėl leidosi kelionėn. Vakarinė plento atšaka ir čia buvo grūste prigrūsta automobilių, bet nenuėjo nė dviejų mylių, kai pamatė prošvaistes, todėl dabar galėjo judėti pirmyn žymiai lengviau. O pro tarpinę juostą Šiukšlius regėjo užtvindytą rytinę plento atšaką, nesibaigiantį mašinų srautą, kuris laukė savo eilės prie įvažiavimo į tunelį. Vidurdienį jis jau atsidūrė Veil Pase, praėjo pro kelis bendrabučius bei vieno buto gyvenamuosius kompleksus. Pagaliau nuovargis jį priveikė. Išdaužęs durų stiklą, Šiukšlius įkišo ranką, atidarė kažkokio namo duris, rado lovą. Tai buvo paskutinis veiksmas, kurį prisiminė kitos dienos rytą.