Stephen King - Dvikova (2)

„O tavo siela... nejaugi tu siūlei savo sielą? Nors už pensą, nors už svarą — pamanė Šiukšlius ir švelniai viena ranka paėmė auksinę grandinėlę, o kita — juodąjį akmenį. Šis buvo šaltas ir glotnus. Šiukšlius akimirką suspaudė jį kumštyje, norėdamas įsitikinti, ar įstengs jį sušildyti. Nemanė, kad įstengs, ir buvo teisus. Jis užsikabino jį, ir šis lyg mažytis ledo gabaliukas prigludo prie krūtinės. Bet šis pojūtis buvo malonus. Tai buvo atsvara tam karščiui, kuris visuomet viešpatavo jo sąmonėje.

— Paprasčiausiai pasakyk sau, kad tu jo nepažįsti, — tarė Loidas. — Aš turiu omenyje Heką. Aš visada taip darau. Tada lengviau. Tada...

Plačios durys triukšmingai atsivėrė. Iki jų atsklido beprotiški, išgąstingi klyksmai. Minioje pasigirdo atodūsiai.

Laiptais leidosi devynių žmonių grupė. Hektoras Droganas ėjo viduryje. Jis kovojo lyg į tinklą patekęs tigras. Jo veidas buvo numirėliškai išblyškęs, tik ant skruostikaulių švietė dvi karščiuojančios dėmės. Iš kiekvieno odos colio upeliais žliaugė prakaitas. Buvo nuogas kaip motina pagimdė. Heką laikė penketas vyrų. Vienas iš jų — Aukščiausias Taškas, tas pats vaikinas, iš kurio pravardės taip tyčiojosi Hekas.

— Taške! — vapėjo Hekas. — Ei, Taške, ką tu kalbi? Vaikinui neįmanoma padėti, taip? Pasakyk jiems, kad liautųsi, klausyk — aš nusiplausiu, prisiekiu Viešpačiu Dievu, aš nusiplausiu nuo savęs dėmę. Ką tu ten kalbi? Jau niekuo nepadėsi? Prašau, Taške!

Aukščiausias Taškas nieko neatsakė, tik stipriai suspaudė besiblaškantį Heką. Jam tai buvo atsakymas. Hektoras Droganas vėl ėmė rėkti. Jį negailestingai tempė prie fontano.

Jam įdurmais lyg gedulingas kortežas sekė trys žmonės: Vitnis Hoganas, nešinas didžiuliu portfeliu, žmogus, vardu Rojus Hupsas, su kopėčiomis rankose ir Vinkis Vinksas, nuplikęs, nepaliaujamai mirkčiojančiomis akimis vyras. Vinkis nešė lentą, ant kurios buvo priklijuotas popieriaus lapas.

Heką atitempė prie kryžiaus. Nuo jo sklido siaubingas, geltligiškas baimės kvapas; akys lakstė į šalis ir netrukus it audros užklupto arklio išvirto bei atidengė patamsėjusius baltymus.

— Paklausyk, Šiukšliau, — kimiai pratarė Hekas tuo metu, kai Rojus Hupsas statė už jo nugaros kopėčias. — Šiukšliau! Pasakyk jiems, bičiuli, kad liautųsi. Pasakyk jiems, kad aš nusiplausiu nuo savęs dėmę. Pasakyk, kad toks išgąstis veikia geriau už bet kokią bausmę pasaulyje. Pasakyk jiems, bičiuli.

Nedrįsdamas pakelti akių, Šiukšlius spoksojo į jo kojas. Kai nulenkė galvą, juodas akmuo atsiskyrė nuo krūtinės ir papuolė jo akiratin. Raudona rauplelė — akis — tarsi įsmeigė į jį savo žvilgsnį.

— Aš tavęs nepažįstu, — sumurmėjo Šiukšlius.

Akies krašteliu jis pastebėjo, kaip Vitnis, su cigarete burnos kamputyje, atsiklaupė ant vieno kelio ir atidaręs portfelį ėmė dėlioti ant žolės aštrias vinis, o po to ištraukė didelį medinį plaktuką.

Nepaisant balsų gaudesio, Šiukšliaus žodžiams, regis, pavyko prasiskverbti pro paniką ir pasiekti Hektoro Drogano sąmonę.

— Ką tu turi omenyje, sakydamas, kad nepažįsti manęs? — klaikiai suklykė šis. — Mudu abu prieš dvi dienas pusryčiavome! Tu dar pavadinai vaikiną misteriu Tašku. Ką reiškia — nepažįsti manęs, tu, mažas mėšlinas melagi!

— Aš tavęs visiškai nepažįstu, — šį kartą aiškiau pakartojo Šiukšlius. Ir pajuto veik palengvėjimą. Jis prieš save regėjo viso labo nepažįstamąjį, truputį panašų į Karlą Jatsą. Jo ranka apčiuopė akmenį ant krūtinės ir sugniaužė jį. Sklindanti iš jo vėsa Šiukšliui įkvėpė dar daugiau pasitikėjimo.

— Melagis! — rėkė Hekas. Nelaimėlis vėl ėmė priešintis, jo raumenys tai atsipalaiduodavo, tai įsitempdavo; o nuo krūtinės, rankų sruvo prakaitas. — Melagis! Ne, tu pažįsti mane! Ne, tu pažįsti mane, melagi!

— Ne, nepažįstu. Aš nepažįstu ir nenoriu tavęs pažinoti.

Hekas vėl ėmė rėkti. Sunkiai dvėsuodami ir vos nulaikantys pasmerktąjį, keturi vyrai jį sutramdė.

— Pradėkite, — įsakė Loidas.

Droganą nutempė atgal. Vienas iš tramdytojų smogė Hekui žemiau kelio. Hekas parvirto ir dabar beveik gulėjo ant kryžiaus. Tuo metu Vinkis ėmė skaityti iš lapo taip kurtinančiai garsiai, kad, atrodė, jo balsas supjaustė Heko klyksmus it diskinio pjūklo staugimas.

— Dėmesio, dėmesio, dėmesio! Rendelo Flego, Žmonių Vado ir Pirmojo Piliečio įsakymu šį žmogų, vardu Hektoras Alonsas Droganas, turime nubausti nukryžiuodami. Tokia bausmė paskirta už narkotikų vartojimą.

— Ne! Ne! Ne! — aršiu kontrapunktu suklykė Hekas. Nuo prakaito slidi jo ranka ištrūko iš kibių Aukščiausio Taško pirštų, ir ūmai Šiukšlius instinktyviai atsiklaupė ir vėl prispaudė pasmerktojo riešą prie kryžiaus. Nepraėjo nei sekundė, kai laikydamas paruoštą medinį plaktuką ir dvi grubias vinis šalia Šiukšliaus priklaupė Vitnis. Iš jo burnos kampučio po senovei sviro cigaretė. Atrodė panašus į šeimininką, kuris savo namo vidiniame kieme susiruošė truputį pameistrauti.

— Puiku, palaikyk jį šitaip, Šiukšliau. O aš prikalsiu. Nepraeis nė minutė.

— Mūsų Žmonių Visuomenėje vartoti narkotikus uždrausta, nes narkomanas negali suteikti aukščiau minėtai Visuomenei savo pilnavertę paramą, — skelbė Vinkis. Jis kalbėjo greitai, lyg aukcione, jo akys tai išsprogdavo, tai imdavo greitai bėgioti. — Ypač šiuo atveju, kai pas kaltinamąjį buvo aptikta didelė porcija kokaino ir jo vartojimui reikalingos priemonės.

Heko klyksmai pasidarė tokie veriantys, jog galėjo į druzgus susprogdinti kristalą, jeigu tik netoliese jis būtų buvęs. Galva tabalavo iš šono į šoną, ant lūpų pasirodė putos. Kai šeši žmonės — tarp jų ir Šiukšlius — taikydami į išbetonuotą duobę kryžių, pakėlė jį, Heko rankomis upeliais pasruvo kraujas. Ir štai dangaus fone jau aiškiai matėsi Hektoro Drogano silueto kontūrai su užversta galva, o iš burnos sklido nesibaigiantis kančios riksmas.

— Vykdoma visuomenės gerovei, — nervingai išrėkė Vinkis. — Šis pranešimas baigiasi rimtu įspėjimu ir sveikinimais Las Vego piliečiams. Tebūnie įspėjimas su išvardintais faktais prikaltas virš šio niekšo galvos ir tebūnie jis pritvirtintas antspaudu Pirmojo Piliečio, vardu RENDELAS FLEGAS!

— O Viešpatie, kaip SKAUDA! — virš jų nuaidėjo Heko Drogano klyksmas. — O Dieve mano, Dieve mano, Dieve, Dieve, Dieve!!!

Minia nesiskirstė bemaž valandą. Kiekvienas bijojo būti pastebėtas kaip išėjęs pirmas. Daugelyje veidų atsispindėjo pasišlykštėjimas, kituose sustingo kažkas panašaus į mieguistą nuostabą... bet jeigu ir buvo bendras vardiklis — tai siaubas.

Ir vis dėlto Šiukšlius baimės nejautė. Ko jam bijoti? Jis nepažinojo to žmogaus. Jis visiškai jo nepažinojo.

*

Tą patį vakarą, penkiolika minučių po dešimtos, Loidas vėl pasirodė Šiukšliaus kambaryje ir pažvelgęs į jį tarė:

— Tu apsirengęs. Gerai. Aš pamaniau, kad jau būsi atsigulęs miegoti.

— Ne, — atsakė Šiukšlius. — Dar nesinori. O ką?

Loidas nuleido balsą:

— Valanda išmušė, Šiukšliau. Jis nori tave matyti. Flegas...

— Jis?..

— Taip.

Šiukšlius persimainė.

— Kur jis? Aš pasirengęs už jį atiduoti gyvybę, o taip!

— Viršutiniame aukšte, — atsakė Loidas. — Jis pasirodė išsyk, kai mes sudeginome Drogano lavoną. Nuo pakrantės. Kai mudu su Vitniu grįžom, jis jau buvo čia. Niekas niekuomet neregėjo, Šiukšliau, kaip jis išeina ir kaip ateina, bet visi visada žino, kada jis pasišalina. Arba kada jis sugrįžta. Gerai, eime.