Stephen King - Dvikova (2)

— Lari? — tyliai paklausė Lusė. — Kodėl Nadina slepia savo sapnus? — ir pajutusi jį vos pastebimai įsitempiant, pasigailėjo, kad apie tai užsiminė. Bet pradėjus, pokalbį reikia tęsti... jeigu tik jis griežtai neatsisakys kalbėti. — Ji sako, neva nieko nesapnuojanti. Bet juk iš tikrųjų ji kažką sapnuoja — Markas buvo teisus, kalbėdamas apie tai. Ji kalba per miegus. Vieną naktį ji taip garsiai kalbėjo, kad net aš nubudau.

Dabar jis pažvelgė į ją. Ir po ilgos tylos paklausė: Ką ji kalbėjo?

Stengdamasi viską kuo tiksliau prisiminti, Lusė susimąstė.

— Ji blaškėsi miegmaišyje, nepaliaujamai kartodama: „Nereikia, taip šalta, nereikia, aš neištversiu, jeigu tu tai padarysi, taip šalta, taip šalta“. Po to ji ėmė rautis plaukus. Ir aimanuoti. Aš net pašiurpau.

— Luse, žmonės kartais sapnuoja košmarus. Ir tai visiškai nereiškia, kad jie mato... tarkim, jį.

— Apie jį geriau nekalbėti sutemus, ar ne?

— Taip, geriau nereikia.

— Lari, Nadina elgiasi taip, lyg ją tuojau pat turėtų demaskuoti. Tu supranti, apie ką aš kalbu?

— Taip.

Jis suprato. Nepaisant atkaklių Nadinos tvirtinimų, jog ji nesapnuojanti, atvykus į Hemingford Houmą, po akimis jai atsirado ratilai. Ir nuostabi sunkių plaukų kupeta pastebimai pražilo. Netikėtai palietus, ji kaipmat sudrebėdavo. Nadina krūpčiojo.

Vos girdimai Lusė paklausė:

— Tu juk ją myli, ar ne?

— O Luse, — Laris priekaištaudamas ją nutraukė.

— Ne, aš paprasčiausiai noriu, kad tu žinotum... — pastebėjusi Lario reakciją, ji smarkiai krestelėjo galvą. — Aš privalėjau tai pasakyti. Matau, kaip tu į ją žiūri... ir kaip ji kartais žiūri į tave, kai esi kuo nors užsiėmęs, ir tai visiškai... visiškai aišku. Lari, ji tave myli. Bet ji bijo.

— Ko bijo? Ko bijo?

Jis prisiminė, kai praėjus trim dienoms po jų fiasko Stovingtone bandė su ja pasimylėti. Nuo to laiko Nadina tapo ramesnė — anksčiau ji kartais būdavo linksma, bet dabar visiškai akivaizdžiai stengėsi būti linksma. Džo miegojo. Laris prisėdo prie Nadinos, ir kurį laiką jiedu šnekučiavosi, bet ne apie jų dabartinę padėtį, o apie buvusią. Laris pabandė ją pabučiuoti. Ji atstūmė jį, nusisuko, bet jis suspėjo pajusti tai, apie ką dabar jam pasakė Lusė. Jis vėl pabandė, šiurkštokai ir tuo pat metu švelniai, siaubingai jos geisdamas. Ir kažkurią vieną akimirką ji nusileido, parodė jam, kad tai galėtų būti, jeigu ne... Po to Nadina atšoko nuo jo ir išblyškusi, apglėbusi rankomis pečius, nuleidusi galvą nuėjo šalin.

— Daugiau taip nedaryk, Lari. Prašau, nedaryk. Antraip man teks kartu su Džo palikti tave.

— Kodėl? Bet kodėl, Nadina? Kodėl šis įvykis tau toks neįtikėtinas?

Ji neatsakė. Paprasčiausiai stovėjo vis taip pat nuleidusi galvą ir su jau ryškėjančiais mėlynai rusvais ratilais po akimis.

— Jeigu galėčiau, aš tau pasakyčiau, — atsakė ir nė karto neatsigręžusi pasišalino.

— Aš turėjau draugę, kuri elgėsi labai panašiai, — pasakė Lusė. — Anuomet mokiausi aukštesnėse klasėse. Jos vardas buvo Džolina. Džolina Meidžers. Ji metė mokslus, norėdama ištekėti už savo draugelio. Jis tarnavo laivyne. Kai jie susituokė, ji jau buvo nėščia, bet persileido. Jos vyro ilgai nebūdavo namuose, o Džolina... ji mėgo priiminėti svečius. Jai tai patiko, o jos vyras buvo pats tikriausias pavydus lokys. Jis pasakė jai, kad jeigu tik sužinos, jog ji ką nors išdarinėja už jo nugaros, sulaužys rankas ir subjauros veidą. Įsivaizduok, kaip jai reikėjo gyventi? Vyras pareina namo ir sako: „Brangioji, aš išplaukiu. Pabučiuok mane, o po to mes truputį pasivartysim ant šieno, bet jei sugrįžus man kas nors pasakys, kad tu pernelyg linksmai gyvenai, aš sulaužysiu tau rankas ir subjaurosiu veidą“.

— Taip, nelabai linksma.

— Ir štai po kurio laiko Džolina sutinka vieną vaikiną, — toliau pasakojo Lusė. — Berlington Hajuje jis buvo antrasis treneris. Kad ir kur jie pasirodydavo, nuolat žvalgydavosi atgalios, aš nė nežinau, ar jos vyras buvo paprašęs ką nors sekti juos, ar ne, bet vėliau, tai jau buvo nebesvarbu. Džolina ėmė eiti iš proto. Jai atrodydavo, kad vaikinas, ties kampu laukiantis autobuso, — vienas iš jos vyro draugelių. Arba manydavo, kad tasai draugelis — komivojažierius, kokiame nors sumautame motelyje išsinuomojęs šalia jų kambarį. Kai atsidurdavo už šimto mylių nuo Niujorko valstijos, Džolinai vis tiek vaidendavosi. Ji įtardavo net policininką, kuris aiškindavo jiems, kaip nuvažiuoti į piknikui skirtą vietą. Galų gale ji ėmė šūkčioti ir šokinėti, kai vėjas suklebendavo duris, arba jei kas nors artindavosi prie jos priebučio. O kadangi gyveno name, kuriame buvo septyni mažyčiai butai, tai labai dažnai kas nors artindavosi prie jos priebučio. Herbertas pabūgo ir ją paliko. Jis išsigando ne Džolinos vyro, o jos pačios. Ir kaip tik jos vyro sugrįžimo išvakarėse Džoliną ištiko nervinis priepuolis. Ir viskas todėl, kad ji pernelyg mylėjo... šiek tiek per daug... ir todėl, kad jos vyras buvo beprotiškai pavydus. Lari, Nadina man primena tą merginą. Man jos gaila. Prisipažinsiu, ji man nelabai patinka, bet nuoširdžiai jos gailiuosi. Ji atrodo siaubingai.

— Tu nori pasakyti, kad Nadina bijo manęs taip, kaip toji mergina bijojo savo vyro?

Lusė patraukė pečiais:

— Galbūt. Bet noriu tau pasakyti viena — Nadinos vyras gali būti bet kur, tik ne čia.

Truputį suglumęs, Laris nusijuokė ir pasakė:

— Laikas eiti miegoti. Rytoj laukia labai sunki diena.

— Taip, — linktelėjo ji, galvodama, kad jis iš jos žodžių mažai ką tesuprato. Ir staiga Lusė pravirko.

— Na, — tarė Laris. — Nagi, — jis pamėgino ją apkabinti. Lusė atstūmėjo ranką.

— Tu gauni iš manęs viską, ko nori, tau visai nebūtina taip daryti!

Jame dar išliko kažkokia ankstesniojo Lario dalelė, kuri sunerimo, kad jo balsas nepasiektų stovyklos.

— Luse, aš gi tavęs niekuomet nė pirštu nepaliečiau, — nusiminęs pratarė jis.

— O, koks gi tu kvailas! — trinktelėdama jam koja, suriko ji. — Na kodėl gi vyrai tokie kvaili, Lari? Jūs skiriate tiktai baltą ir juodą. Taip, tu niekuomet manęs nė pirštu nepalietei. Aš ne tokia kaip ji. Jeigu tu bent pirštu ją paliestum, ji spjautų tau į veidą ir sukryžiuotų kojas. Vyrai savaip vadina panašias į mane moteris, jų pravardes rašo ant tualetų sienų. Bet visa mano kaltė — jog aš geidžiu švelnumo ir meilės. Aš noriu mylėti. Nejaugi tai labai blogai?

— Ne. Ne tai, Luse...

— Bet tu nepatikėsi, — įtariai pratarė ji. — Kaip ir anksčiau rėši sparną aplink Mis Plačius Klubus, o nusileidus saulei versi ant nugaros Lusę.

Laris tylėdamas linkčiojo galvą. Taip, tai tiesa. Visa tai gryna teisybė. Jis pernelyg pavargo, per daug išseko, kad įstengtų prieštarauti. Lusė, regis, tai perprato, jos veido išraiška sušvelnėjo, ir ji padėjo savo delną ant jo rankos.

— Lari, jeigu sugausi ją savo tinklais, aš pirmoji mesiu tau puokštę. Niekuomet niekam ilgai nejaučiu pykčio. Tik... pasistenk per daug nenusivilti.

— Luse.

Netikėtai jos balsas, suskambėjęs nelaukta jėga, pakilo aukštyn, ir Lario rankos pašiurpo.

— Regis, aš paprasčiausiai, tikiu, kad mylėti — svarbiausia, tik meilė padės mums išgyventi, lygiai kaip ir geri santykiai, o mes nuolat susiduriame su neapykanta, dar blogiau — su tuštuma... — Lusė sušneko tyliu balsu. — Tu teisus. Jau vėlu. Aš einu miegoti. Eini?

— Taip, — atsiliepė jis, ir kai jiedu atsistojo, Laris nuoširdžiai ją apkabino ir stipriai pabučiavo. — Aš tave myliu, Luse, taip, kaip galiu.