Stephen King - Dvikova (2)

— Taip, tačiau Franė man priminė, kas tu buvai anksčiau. Sociologas. Tyrinėjai visuomenės grupių sąveiką. Taigi klok savo mokslinę nuomonę.

— Pradžioje prašyčiau centuko, o trokštantysis žinių šviesos!

— Apie kokį centuką kalbi, seni! Rytoj nusivesiu tave į Pirmąjį Nacionalinį Boulderio banką ir išsyk paklosiu milijoną dolerių. Ką tu į tai?

— O jeigu rimtai, Stju, — ką tu norėtum sužinoti?

— Manau, tą patį, ką norėtų sužinoti tasai kurčnebylis vaikinas Androsas. Kas turėtų įvykti vėliau. Nežinau, kaip tiksliau paaiškinti.

— Susikurs visuomenė, — lėtai pratarė Glenas. — Koks bus jos tipas? Šiuo metu sunku nuspėti. Dabar jau čia susitelkė bemaž keturi šimtai žmonių. Sprendžiant iš to, kaip jie rinkosi iki šiol — kasdien vis gausiau, rugsėjo pirmąją mūsų turėtų būti apie pusantro tūkstančio. Keturi tūkstančiai penki šimtai spalio pirmąją ir, ko gero, ne mažiau kaip aštuoni tūkstančiai iki to laiko, kai lapkričio mėnesį ims kristi sniegas ir užklos kelius. Užsirašyk šią pranašystę ir pažymėk ją pirmuoju numeriu.

Glenas nustebo, kai Stju iš tiesų išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės užrašų knygelę ir užsirašė tai, ką neseniai išgirdo.

— Man sunku tuo patikėti, — tarė Stju. — Mes perėjome visą šalį ir nesutikome nė apgailėtinos šimtinės.

— Taip, bet jie vis ateina, tiesa?

— Taip... gurinėliais.

— Kaip? — šypsodamasis perklausė Glenas.

— Gurinėliais. Taip sakydavo mano mama. Tau nepatinka mano mamos pasakymas?

— Niekuomet neišauš tokia diena, Stiuartai, kad aš imčiau savęs taip nebegerbti ir pasakyčiau ką nors negera apie motiną iš Teksaso.

— Jie atvyksta, tai tiesa. Ralfas dabar palaiko ryšį su penkiomis ar šešiomis grupėmis, o tai reiškia, jog savaitės pabaigoje mūsų bus apie penki šimtai.

Glenas vėl nusišypsojo.

— Taip, motušė Abigeilė sėdi šalia jo, bet nė už ką nenori kalbėti per radijo siųstuvą. Sako, bijanti elektros srovės smūgio.

— Franė myli šią senutę, — nusišypsojo Stju. — Iš dalies todėl, kad ji tiek daug žino apie vaikų gimimą, o iš dalies paprasčiausiai... myli ją. Supranti?

— Taip. Daugelis jaučia tą patį.

— Žiemos pradžioje aštuoni tūkstančiai žmonių, — grįždamas prie ankstesnės temos, susimąstęs ištarė Stju. — Dieve, o Dieve.

— Tai paprasta aritmetika. Manykim, kad gripas išnaikino devyniasdešimt devynis procentus gyventojų. Gal ne tiek daug, bet kad turėtume kuo pasiremti, imkime šį skaičių. Jeigu mirtingumas nuo šio gripo — devyniasdešimt devyni procentai, tai reiškia, jog jis mūsų šalyje nusinešė apie du šimtus aštuoniasdešimt milijonų gyvybių, — Glenas pastebėjo, kad jo draugui Stju atėmė žadą, ir rūškanai linktelėjo galvą. — Palyginus su šiuo skaičiumi, nacistai nublanksta, ar ne?

— Dieve mano, — kimiu balsu atsiduso Stju.

— Bet vis tiek dar lieka daugiau nei du milijonai žmonių, tai yra penktoji Tokijo gyventojų dalis, ketvirtoji Niujorko gyventojų dalis iki epidemijos. Ir tai tik mūsų šalyje. Manau, kad dešimt procentų iš šių dviejų milijonų galėjo nepakelti gripo pasekmių. Žmonės, kurie neatlaikė būklės po patirto šoko. Žmonės, panašūs į nelaimingąjį Marką Bredoką su jo peritonitu, taip pat — nelaimingi atsitikimai, savižudybės, žmogžudystės. Taigi mūsų sumažėja dar iki 1,8 milijono. Bet mes juk numanome ir Priešininko egzistavimą, ar ne? Tą Tamsos žmogų, kurį sapnavome. Kažkur į vakarus nuo mūsų. Ten septynios stambios valstijos, kurias teisėtai galėtume pavadinti jo teritorija... jeigu jis iš tikrųjų egzistuoja.

— Manau, kad jis egzistuoja, — linktelėjo Stju.

— Aš irgi tai jaučiu. Bet ar jam pavaldūs visi ten gyvenantys žmonės? Aš taip nemanau, kaip netikiu ir tuo, jog motušei Abigeilei savaime pavaldūs likusių valstijų žmonės kontinente. Manau, kad viskas dar iš lėto keičiasi, tačiau ši stadija jau artėja prie pabaigos. Žmonės vienijasi. Kai mes su tavimi tai pirmą kartą svarstėme Niū Hampšyro rančoje, aš spėjau, jog susiformuos tuzinas mažų visuomenių. Bet aš visiškai nenumačiau — nes anuomet dar nežinojau, — nesutaikomos šių dviejų priešingų sapnų kovos. Tai — faktas, kurio niekas negalėjo numatyti.

— Tu nori pasakyti, kad galų gale mes turėsime devynis šimtus tūkstančių šalininkų ir jis tiek pat?

— Ne. Pirmiausia daug nuostolių padarys artėjanti žiema. Ir ypač mažoms grupelėms, kurios nesuspės čia atvykti, kol pradės snigti. Joms bus labai sunku. Ar bent supranti, kad pas mus, Laisvojoje Zonoje, iki šiol nėra nė vieno gydytojo? Mūsų medicinos personalą tesudaro vienas veterinaras ir motušė Abigeilė, kuri jau daugiau patikimų vaistų užmiršo, nei mudviem kada nors teko apie juos girdėti. Nors jeigu tu parkrisi ir persiskelsi pakaušį, jie kaip įmanydami stengsis tau į kaukolę įmontuoti metalinę plokštelę, argi ne taip? Aš manau, kad kitą pavasarį amerikiečių beliks 1,6 milijono — ir tai pačiais palankiausiais paskaičiavimais. Iš šio skaičiaus, tikiuosi, mes surinksime milijoną.

— Milijonas gyvų žmonių, — palaimingai ištarė Stju. Jis pažvelgė į žemai išplitusį ir beveik tuščią Boulderį, kuris virš plokščio rytinio horizonto kylant saulei prisipildė šviesos. — Sunku net įsivaizduoti. Miestas bus perpildytas.

— Boulderyje visi nesutilps. Žinau, kaip bauginančiai veikia sąmonę tuščios gatvės, einant miesto centro, o po to užtvankos link, bet jis paprasčiausiai nesutalpins. Teks aplinkui steigti bendrijas. Ir situacija bus tokia: ši viena gigantiška bendrija, o likusi šalies dalis į rytus — visiškai tuščia.

— Kodėl tu manai, kad pas mus bus daugiau žmonių?

— Dėl vienos ypač nemokslinės priežasties, — taršydamas plaukus aplink savo natūralią tonzūrą, atsakė Glenas. — Aš linkęs tikėti, kad daugelis žmonių geri, o tasai, kuris valdo į vakarus nuo mūsų — tikrai blogas. Mane nuolat persekioja nuojauta... — jis užsikirto.

— Tęsk, kalbėk toliau.

— Aš pasakysiu tik todėl, kad esu girtas. Bet tai turi likti vien tarp mūsų, Stiuartai.

— Gerai.

— Pažadi?

— Pažadu.

— Man atrodo, kad jis surinks prie savęs didelę dalį technokratų, — tarė Glenas. — Neklausk manęs kodėl: tai tik nuojauta. Gal todėl, kad technokratai įpratę dirbti esant griežtai disciplinai ir turėdami aiškų tikslą. Jiems patinka, kad traukiniai važinėja pagal tvarkaraštį. Pas mus Boulderyje visiška sumaištis, visi trinasi ir daro kas kam šauna į galvą... Mes irgi privalome padaryti ką nors panašaus, apie ką mano studentai pasakytų „surinkti savo mėšlą į vieną vietą“. Bet tas kitas vyrukas... Lažinuosi, jis privers traukinius važinėti pagal tvarkaraštį, o antis skraidyti žąsele. O technokratai — tokie patys žmonės kaip ir mes; jie eis ten, kur jiems labiau patiks. Įtariu, kad šis Priešininkas pats nesustos. Velniop fermerius, jis viso labo kuo greičiau įsigys kelis vaikinus, kurie Aidahe nupurtys nuo branduolinių raketų dulkes ir paruoš jas kovai. Tokiu pat būdu ir tankus, malūnsparnius, galbūt vieną ar kelis bombonešius B-52 — šiaip, dėlei juoko. Abejoju, ar jis suspėjo taip toli nueiti, tiesą pasakius, netgi tuo netikiu. Mes sužinotume. Būtent dabar jis, manau, sukaupė visas pajėgas, kad vėl galėtų apsirūpinti elektros energija ir atstatyti komunikacijas... galbūt jau mėgina šalinti silpnadvasius. Roma buvo statoma ne vieną dieną, ir jis tai žino. Jis turi laiko. Bet kai vakare matau besileidžiančią saulę — aš nejuokauju, Stiuartai, — man baisu. Manęs neišgąsdinsi jokiais blogais sapnais. Man pakanka tik įsivaizduoti, kaip ten, kitoje Uolinių kalnų pusėje, jie triūsia it bitės.