Stephen King - Dvikova (2)

— Ką tu turi galvoje?

— Dievą? Torą [* Toras — sen. skandinavų mitologijoje — griaustinio ir žaibo dievas]? Alachą? Ne, ne tai. Kita kryptis — reiškia, kad jos pastangos ne būtinai nukreiptos į visuomenės reikmes ar kitus svarbesnius dalykus. Ji klauso kito balso. Lyg Žana d’Ark. Savo klausimu tu paskatinai mane padaryti išvadą, jog mes galime prieiti prie teokratijos.

— Тео... ко?

— Dievų valdžios, — paaiškino Glenas. Jis neatrodė laimingas. — Stju, ar tu kada nors svajojai užaugęs tapti vienu iš septynių vyskupų arba senos, šimto aštuonerių metų Nebraskos negrės-dvasininkės padėjėju?

Stju įsispoksojo į jį. Pagaliau pratarė:

— Ar dar liko vyno?

— Viskas išgerta.

— Tai velnias.

— Taip, — linktelėjo Glenas. Stojus tylai, jie tiriamai pažvelgė vienas kitam į veidą, o paskui ūmai nusikvatojo.

*

Be abejonės, tai buvo pats gražiausias namas, kokiame kada nors gyveno motušė Abigeilė, ir sėdint čia, priebutyje po kraigu, ją staiga užvaldė prisiminimai apie komivojažierių, kuris seniai, 1936-aisiais ar 1937-aisiais metais užvažiavo į Hemingfordą. Taip, jis buvo pats gražbyliškiausias iš visų kada nors jos sutiktų vaikinų: jis gebėjo įkalbėti net paukščius nusileisti nuo medžių. Ji paklausė šio jaunuolio, vardu Donaldas Kingas, kokiu reikalu jis atėjo pas Abę Frymentl, ir šis atsakė:

— Mano reikalas, ponia, — malonumas. Jūsų malonumas. Jums patinka skaityti? Kartkartėmis klausytis radijo imtuvo? O galbūt pasiguldyti savo senus, ligotus šunis ant kojoms skirtos pagalvėlės ir paklausyti pasaulio, kaip jis rieda didžiuoju Visatos slėniu.

Ji prisipažino, kad prieš mėnesį pardavė savo motorolerį, idant užsimokėtų už devyniasdešimt kupetų šieno.

— Štai būtent tuos daiktus aš ir parduodu, — pasakė tas užvažiavęs gražbylys prekiautojas. — Tai galima pavadinti dulkių siurbliu „Electrolux“ su visais įmanomais antgaliais, bet iš tikrųjų tai — jūsų laisvalaikis. Įjunkite jį į rozetę, ir jūs atrasite anksčiau jums nežinomas atsipalaidavimo erdves. O išmokėjimai bus bemenk tokie pat lengvi, kokia taps jūsų namų ruoša.

Tuomet buvo pats Didžiosios Depresijos įkarštis, Abigeilė negalėjo sukrapštyti nė dvidešimties centų, kad savo anūkėms gimtadienio proga nupirktų kaspinus plaukams, taigi apie „Electrolux’o“ pirkimą negalėjo būti nė kalbos. Bet kaip saldžiai jis giedojo, tasai Donaldas Kingas iš Indianos valstijoje esančios Peru! Ji niekados daugiau nebuvo jo sutikusi, bet iki šiol prisimena jo vardą. Lažinuos, galvojo motušė, kad jis visgi pavergė kokios nors baltosios ledi širdelę. Iki karo su naciais pabaigos Abigeilė taip ir neįsigijo jokio dulkių siurblio, nors, atrodė, tada kiekvienas galėjo nusipirkti bet ką, netgi ta „baltoji šliundra“ iš vargingųjų kvartalo komodos kamputyje turėjo užslėpusi auksinį laikrodį.

O dabar šiame name, kuris, kaip jai parašė Nikas, yra Meplton Hile, geriausioje Boulderio dalyje (motušė Abigeilė galėjo prisiekti, kad iki šios baisios bėdos čia gyveno nedaug juodųjų), buvo visi įrenginiai, apie kokius ji kada nors girdėjo, o apie kai kurių egzistavimą nė nenumanė. Indų plovimo mašina. Du dulkių siurbliai, be to, vienas skirtas tik antram aukštui. Mikrobanginė krosnelė. Skalbimo mašina ir džiovykla. Virtuvėje stovėjo įrenginys, panašus į paprastą metalinę dėžę, kurią Niko bičiulis Ralfas Brentneris pavadino „šiukšliaspaude“ — į jį galėjai prikrauti šimtus svarų atliekų ir gauti mažą, dydžiu panašų į regbio kamuolį, šiukšlių briketą. Stebuklams, atrodė, nebuvo galo. Tik pamanyk, kai kuriems iš jų tikrai atėjo galas.

Linguodama priebutyje supamajame krėsle, motušė Abigeilė nukreipė žvilgsnį į elektros rozetę sienoje. Kiek gi žmonių karštą vasarą galėjo čia išeiti ir paklausyti radijo arba netgi pasižiūrėti beisbolo rungtynes per mažą televizorių! Visoje šalyje nebuvo nieko įprastesnio už šias mažytes rozetes. Tokios pas ją buvo netgi Hemingforde, gyvulių tvarte. Į jas niekuomet nekreipdavo dėmesio... kol jos nenustojo veikti. Tik tada žmonės suprato, kokią jų asmeninio gyvenimo dalį jos sudarė. Visą laisvalaikį, tuos malonumus, apie kuriuos gražbyliavo Donas Kingas... teikė šios elektros rozetės. O dabar, kai jos prarado savo galią, ant visų šitų mikrobanginių krosnelių ir „šiukšliaspaudžių“ beliko tik kabinti paltus ir skrybėles.

Tik pamanyk! Jos nuosavas mažytis namukas, ir tas buvo geriau įrengtas prisitaikyti prie šių mažyčių elektros rozečių mirties. Čia kažkas vietoje jos privalėjo pasirūpinti vandens tiekimu iš upelio ir rasti būdą, kaip prieš vartojimą jį užvirinti — šiaip, dėl viso pikto. Gi namuose ji turėjo savo rankinį siurblį. Čia Nikui su Ralfu teko pertempti šį bjaurų „Portosan“ įrenginį ir pastatyti jį vidiniame kieme. Namuose ji turėjo savo išvietę kieme. Ji akimirksniu išmainytų šią kombinuotą skalbimo mašiną-džiovyklą „Maytag“ į nuosavą geldą, ir jai teko prašyti Niko surasti naują, o Bredo Kičnerio kur nors suieškoti skalbimo lentą ir gabalėlį seno gero šarminio muilo. Jie tikriausiai pamanė, kad ji paprasčiausiai sena kvaiša, užsigeidusi pati skalbti savo baltinius, — beje, gan dažnai, — tačiau visuomet buvo tvarkinga ir nė karto per visą savo gyvenimą neatidavė baltinių skalbyklon ir nesirengė to daryti dabar. Jai, kaip tai dažnai atsitinka visiems seniems žmonėms, retsykiais nutikdavo smulkių nemalonumų, bet iki to laiko, kol ji pati įstengė susidoroti su savo skalbiniais, šie mažyčiai nemalonumai buvo tik jos, o ne kieno nors kito, problema.

Žmonės, žinoma, atstatys elektros energijos tiekimą. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos Dievas jai nurodė sapnuose. Ji nemažai žinojo, kas čia įvyks — kai ką iš sapnų, kai ką remdamasi savo sveika nuovoka. Sapnai ir sveika nuovoka taip persipynė, kad juos sunkiai galėjai atskirti.

Netrukus šie žmonės liausis lakstę ratais kaip vištos nupjautomis galvomis ir ims telktis draugėn. Ji ne sociologė kaip Glenas Beitmenas (kuris visada žvairavo į ją kaip hipodromo tarnautojas į padirbtą dešimtinę), bet ji žinojo, kad praėjus kuriam laikui žmonės neišvengiamai susirinks draugėn. Žmogiškosios giminės palaima, kaip ir prakeikimas, visuomet buvo visuomeniškumas. Net jei potvynio metu ant plaukiančio Misisipės upe bažnyčios stogo atsidurtų šeši žmonės, kai tik stogas užkliūtų už kokios nors smėlio seklumos, jie imtų žaisti bingo.

Pirmiausiai jie užsigeis suformuoti kokią nors vyriausybę — tikriausiai tokią, kad galėtų valdyti aplenkdami ją. Žinoma, jeigu ji panorėtų, ir tokia būtų Dievo valia, ji to neleistų. Tegul tvarko žemiškuosius reikalus taip kaip nori. Grąžinti valdžią? Puiku. Ji pirmiausiai ruošėsi išbandyti tą „šiukšliaspaudę“. Paleisti dujotiekį, kad jie neatšaltų savo užpakalių. Tegul sau į sveikatą priiminėja sprendimus ir sudarinėja planus. Į tai ji nekiš savo nosies. Tik pareikalaus, kad dalyvautų Nikas ir galbūt Ralfas. Tas teksasietis, regis, nekvailas, jis žino: kai smegenys atsisako dirbti, reikia užsičiaupti. Ji pagalvojo, kad jie norės priimti ir tą storą vaikiną, Haroldą, ir nors tasai nepatiko, ji netrukdys. Haroldas ją išvesdavo iš dvasinės pusiausvyros. Jis visada šypsodavosi, bet šypsena nė karto neuždegė jo akių. Jis buvo malonus, kalbėjo teisingus dalykus, bet jo akys priminė kyšančius iš žemės du šaltus akmenis.

Ji manė, kad Haroldas nešioja savyje kažin kokią paslaptį. Kažką atstumiančio, su kvapeliu, suvyniotą į dvokiantį šutinimo skudurą ir paslėptą pačiose širdies gelmėse. Ji nesuvokė, kas tai galėtų būti; Dievas neskyrė jai tai perprasti, vadinasi, Jo planams tai buvo nesvarbu. Ir visgi, kai galvodavo, jog šis storas vaikinas gali tapti aukščiausios tarybos nariu, jos neapleisdavo nerimas... tačiau ji nieko nesakys.