Stephen King - Dvikova (2)

— Ką gi daryti?

— Gal tau padiktuoti veiklos planą? — šyptelėjo Glenas.

Stiuartas parodė į savo aptrintą užrašų knygelę. Ant jos rožinio viršelio matėsi šokančios poros siluetai ir žodžiai: „Šalin šokius!“

— Taigi, — paklausė Glenas, — tu juokauji?

— Ne. Glenai, tu juk pats sakei, kad mums laikas surinkti savo mėšlą į vieną vietą. Aš jaučiu tą patį. Laiko kasdien vis mažiau. Mums nevalia taip susidėjus rankas čia sėdėti ir klausytis radijo siųstuvo. Vieną nuostabų rytą mes galime prabusti ir pamatyti, kaip tasai Nevidonas, apsiginklavęs, remiamas iš oro, kolonos priekyje Boulderyje šoka valsą.

— Rytoj jo nelauk, — nuramino Glenas.

— Taip. O kaip ateinančią gegužę?

— Gali būti, — tyliai atsakė Glenas. — Visiškai gali būti.

— Ir kas, tavo nuomone, mums atsitiks?

Glenas žodžiais neatsakė. Jis paprasčiausiai parodė gestą, nuspausdamas įsivaizduojamąjį gaiduką, o paskui vienu mauku išgėrė vyną.

— Taip, — sutiko Stju. — Taigi pradėkim viską rinkti į vieną vietą. Kalbėk.

Glenas užsimerkė. Auštanti diena palietė jo raukšlėtus skruostus ir akis.

— Gerai, — tarė jis. — Štai planas, Stju. Pirmiausiai atkurti Ameriką. Mažytę Ameriką. Kaip tik įmanoma. Pirmoje vietoje — organizuotumas ir vyriausybė. Jeigu pradėsime dabar, suformuosime tokią vyriausybę, kokios panorėsime. Kai gyventojų padaugės trigubai, atsiras rimtų problemų.

— Tarkim, kad po savaitės, tai yra rugpjūčio aštuonioliktąją, mes sušauksime visuotinį susirinkimą. Visų dalyvavimas būtinas. Iki susirinkimo reiktų įkurti specialų organizacinį komitetą. Sakykim, Septynių Komitetą. Tu, aš, Androsas, Franė, Haroldas Lauderis, galbūt dar pora žmonių. Komiteto užduotis — sudaryti rugpjūčio aštuonioliktosios susirinkimo darbotvarkę. Aš jau dabar galiu tau išvardyti kai kuriuos konkrečius darbotvarkės klausimus.

— Nagi.

— Pirmiausiai Nepriklausomybės Deklaracijos skaitymas ir ratifikavimas. Antra, Konstitucijos skaitymas ir ratifikavimas. Trečia, „Bilių apie teises“ skaitymas ir ratifikavimas. Ratifikuoti turime tik visuotiniu balsavimu.

— Viešpatie, Glenai, mes gi visi amerikiečiai...

— Taip, štai kur pasireiškia tavo jaunumas, — pakeldamas krintančius apsunkusius vokus pastebėjo Glenas. — Mes esame saujelė išlikusiųjų be jokios vyriausybės. Mes — įvairaus amžiaus, religinių, klasinių ir rasinių grupių atstovų maišalynė. Vyriausybė — tai idėja, Stju. Būtent idėja, ar į ją panašus mėšlas. Taigi, aš kalbu toliau. Tai — įtaiga, ne daugiau už smegenyse pramintą atminties takelį. Tai, kas dabar pas mus vyksta, vadinasi kultūrinė degradacija. Dauguma išlikusiųjų kaip ir anksčiau tiki respublikoniška vyriausybe, nes tai, jų nuomone, yra „demokratija“. Bet kultūrinė degradacija niekada ilgai nesitęsia. Po kurio laiko žmonės ims išgyventi tuštumos reakciją: prezidentas negyvas, Pentagonas niekam nepavaldus, niekas, nebent termitai ar tarakonai, Kongrese ir Senate nekelia debatų. Mūsų žmonės labai greitai atsipeikės ir supras, kad praeitis pasitraukė negrįžtamai ir kad jie sugebės pertvarkyti visuomenę taip, kaip nori. Mes turime — mes privalome — sulaikyti juos, kol jie neatsipeikėjo ir nepridarė kvailysčių, — jis pakėlė pirštą. — Jeigu rugpjūčio susirinkime kas nors atsistos ir pasiūlys, kad motušei Abigeilei būtų suteikti absoliutūs įgaliojimai, o tu, aš ir Androsas paskirti jos patarėjais, tuomet šie žmonės, visuotinai pritarę šiam punktui, nė neįtars, kad jie balsavo už pirmą diktatūrą Amerikoje nuo „Bilių apie teises“ priėmimo laikų.

— Man sunku tuo patikėti. Tarp jų yra baigusių koledžus, juristų, politinių aktyvistų.

— Galbūt kažkada jie tokie ir buvo. Gi dabar tai tik saujelė pavargusių, išgąsdintų žmonių, kurie nežino, kas jiems atsitiks. Kai kurie galbūt ir protestuos, bet tuoj pat užsičiaups, išgirdę, neva motušė Abigeilė ir jos patarėjai po šešiasdešimties dienų ketina savo įgaliojimų atsisakyti. Taigi, Stju, labai svarbu, kad pirmiausiai ratifikuotume buvusios visuomenės dvasią. Štai ką aš turėjau galvoje, kalbėdamas apie Amerikos atkūrimą. Ir taip turėtų būti iki tol, kol gyvensime jausdami tiesioginę grėsmę žmogaus, kurį vadiname Priešininku.

— Tęsk.

— Gerai. Kitas darbotvarkės klausimas — jog vyriausybė turi valdyti taip, tarsi tai būtų Naujosios Anglijos miestelis. Absoliuti demokratija. Kol mūsų sąlygiškai yra mažai, tai puikiausiai veiks. Tik vietoje direktorių tarybos turėsime septynetą... atstovų, aš manau — Laisvosios Zonos atstovų. Kaip skamba?

— Skamba puikiai.

— Aš irgi taip manau. Mes sieksime, kad būtų išrinkti tie patys žmonės, kurie įeis į specialųjį komitetą. Mes imsime visus skubinti ir pasistengsime, kad balsavimas įvyktų prieš tai, kol žmonės pradės kišti savo bičiulius. Mes galime pasirinkti žmones, kurie išvardins mus, o paskui ir palaikys. Ir balsavimas eis sklandžiai, lyg per sviestą.

— Šauniai sugalvota, — susižavėjęs pasakė Stju.

— Žinoma, — Gleno balse nuskambėjo puikybė. Jei nori sužlugdyti demokratinį procesą, pasitark su sociologu.

— Kas toliau?

— Visi parems punktą, kuris skelbs: „Sprendimas: motušei Abigeilei suteikiama absoliuti veto teisė bet kuriems tarybos pasiūlytiems veiksmams“.

— Viešpatie! Nejaugi ji sutiks?

— Manau, taip. Tačiau man atrodo, kad niekuomet šia savo veto teise nepasinaudos, bent jau aš to nenumatau. Paprasčiausiai vargu ar mes įstengtume sukurti darbingą vyriausybę, jeigu jos nepaskirtume savo nominalia valdytoja. Ji — tai, kas mus visus vienija. Visi mes turime su ja susijusią paranormalią patirtį. Ir ji turi... kažkokią aurą. Ją apibūdindami, visi iki vieno vartoja tą patį epitetų rinkinį, skiriasi tik jų seka: gera, sena, išmintinga, protinga, maloni. Visi šie žmonės sapnavo vieną sapną, kuris juos mirtinai išgąsdino, ir kitą, kursai jiems įkvėpė saugumo ir stabilumo jausmą. Dėl sapno, kuris juos išgąsdino, jie dar labiau myli ir pasitiki gerojo sapno šaltiniu. Ji turėtų suprasti, kad tėra nominali mūsų lyderė. Manau, būtent šitoji ir norėtų. Abigeilė sena, pavargusi...

Stju protestuodamas papurtė galvą.

— Taip, ji sena ir pavargusi, bet į Tamsos žmogaus problemą ji žiūri tarsi į Kryžiaus žygį. Be to, toli gražu ne ji vienintelė. Ir tu tai žinai.

— Tu nori pasakyti, kad jinai pareikalaus didesnių įgaliojimų?

— Galbūt, ir tai būtų ne taip jau blogai, — pastebėjo Stju. — Pagaliau mes sapnavome ją, o ne Atstovų Tarybą.

Dabar galvą papurtė Glenas.

— Ne, man nepriimtina mintis, esą mes visi tapome kažkokios postapokaliptinės kovos įkaitais, ar tai būtų sapnai, ar dar kas nors. Velniop, tai iracionalu!

Stju gūžtelėjo pečiais.

— Tiek to, nesustokime prie šito. Manau, tavo mintis apie jai suteikiamą veto teisę — protinga. Beje, ko gero, ją netgi derėtų išplėsti. Mes turime jai suteikti ne tik teisę protestuoti, bet ir teisę siūlyti.

— Tačiau ne absoliučią, jeigu jau apie tai užsiminėme, — paskubėjo patikslinti Glenas.

— Ne, jos pasiūlymai turi būti ratifikuoti Atstovų Tarybos, — pasakė Stju, o paskui, gudriai nusišypsojęs, pridūrė: — Bet mes rizikuojame pavirsti jos guminiu antspaudu, o ne atvirkščiai.

Stojo ilga tyla. Susimąstęs Glenas parėmė smakrą į sugniaužtą kumštį. Pagaliau jis tarė:

— Taip, tu teisus. Ji negali būti tik nominali vyriausioji... blogiausiu atveju mes privalome susitaikyti, jog ji gali turėti savo nuomonę. Todėl man laikas paslėpti savo dulsvėjantį krištolinį pranašavimo rutulį, rytų teksasieti. Kadangi motušė Abigeilė yra tai, ką, pasikinkę savo mėgstamą sociologijos arkliuką, mes vadiname kitokia kryptimi.