Stephen King - Dvikova (2)

Visgi ji nusekė paskui Larį. Ir tai faktas. Ji beprotiškai norėjo pasiekti kitus žmones, bet ne dėl Džo, o pirmiausiai ketindama atiduoti berniuką jų globon ir patraukti į vakarus ieškoti to vyro. Tiktai metų metais ugdyta atsakomybė už jai patikėtus vaikus sulaikė Nadiną nuo savo sprendimo... be to, žinojimas, kad paliktas likimo valiai Džo žus.

„ Šiame pasaulyje, kuriame jau numirė tiek daug žmonių, sunkiausia nuodėmė — leisti numirti dar vienam Ir patraukė kartu su Lariu, kurio draugija galų gale buvo geresnė negu apskritai jokia.

Bet pasirodė, kad Larį Andervudą „jokiu“ būtų sunku pavadinti, — jis priminė vieną iš tų optinių apgaulių (galbūt netgi pats sau), kai vanduo atrodo seklus, — colio, galbūt dviejų colių gylio, — bet kai pamerki į jį ranką, ši netikėtai panyra iki pat peties. Tai, kaip jis susipažino su Džo, — pirma. Tai, kaip Džo prie jo prisirišo, — antra. Jos pačios pavydas stiprėjančiai Džo ir Lario draugystei — trečia. Velse, keliant tą benzino cisternos dangtį, Laris guldė galvą už berniuką, ir pasirodė teisus.

Jeigu anąsyk jie nebūtų visą savo dėmesį sutelkę į dangtį, tai būtų pastebėję, kaip iš nuostabos jos burna pavirto raide „o“. Ji spoksojo į juos neįstengdama pajudėti, sutelkusi žvilgsnį į ryškiai metalinį laužtuvą ir baimingai laukdama, kol šis susiūbuos ir išsprūs. Ir tik paskui, kai viskas baigėsi sėkmingai, ji suprato, jog tikėjosi kaip tik paties blogiausio.

O kai dangtį pavyko pakelti ir nuimti, ji minutėlei akis į akį susidūrė su savo paklydimu, tokiu giliu paklydimu, kad tasai galėjo apversti visą jos nusistovėjusį supratimą. Šiuo atveju Laris ir be pedagoginės patirties, ir per daug trumpesnį laiką suprato Džo geriau nei ji. Ir tik dabar, žvelgdama atgalios, ji įstengė įvertinti visą epizodo su gitara svarbą, turėjusio tiek įtakos įsirusenančiai stipriai Lario ir Džo draugystei. Ir kas gi buvo šios draugystės pagrindas? Priklausomybė — kas gi dar galėjo sukelti tokią netikėtą, visą jos esybę apėmusią pavydo bangą? Tegul Džo priklauso nuo Lario — tai atrodė normalu ir priimtina. Ją liūdino tai, jog ir Laris priklausė nuo Džo, jam jo reikėjo, gi jai — ne... ir Džo tai suprato.

Nejaugi ji taip klydo vertindama Lario charakterį? Dabar Nadina suprato, kad greičiausiai — taip. Jo nervingumas, pasipūtimas — tik regimybė, kuri pamažu nyko. Apie tai byloja vien tik faktas, kad jo pastangomis jie visą šį ilgą kelią buvo drauge.

Išvada, regis, nekėlė abejonių. Nors ji buvo pasiryžus Lariui atsiduoti, tačiau kažkuri jos dalis kaip ir anksčiau buvo prisirišusi prie to kito vyro... ir mylėtis su Lariu reikštų tos savo dalelės nužudymą amžiams. Nadina abejojo, ar užteks jėgų atsilaikyti.

Be to, dabar ji buvo ne vienintelė, kuriai sapnavosi Tamsos žmogus. Pradžioje ją tai trikdė, vėliau išgąsdino. Nors ne visai: išgąstį jautė tol, kol galėjo palyginti savo sapnus su Džo ir Lario pasakojimais; bet kai jie sutiko Lusę Sven ir ši prisipažino, jog sapnuoja tokius pačius sapnus, Nadinos išgąstis virto beprotišku siaubu. Dabar jau nepasakysi sau, kad jų sapnai paprasčiausiai panašūs į jos. O kas, jeigu visiems likusiems gyviesiems sapnavosi tas pat? Nejaugi galų gale Tamsos žmogaus valanda artinasi — ne tik jai, bet ir visiems likusiems gyviesiems planetoje.

Ši mintis dažniau nei kitos pažadindavo jos sieloje prieštaringus jausmus — viską apimantį siaubą ir nuolatinę trauką. Ji kone su panika įsitvėrė minties apie Stovingtoną. Savo paskirtimi Stovingtonas turėjo būti sveikos nuovokos ir tvarkos salelė juodosios magijos potvynio fone. Bet Stovingtonas — pažadėtoji žemė, kurią ji buvo sukūrusi savo vaizduotėje, — irgi pasirodė ištuštėjęs. Sveikos nuovokos ir tvarkos salelė virto mirties buveine.

Keliaujant į vakarus ir pakeliui paimant išlikusiuosius, Nadinos viltis, jog viskas baigsis ramiai, pamažu geso. Viltis nyko, o Laris jos akyse augo. Jis jau miegojo su Luse Sven, bet kokią tai turėjo reikšmę? Ji buvo paskirta. Likusieji sapnavo prieštaringus sapnus: Tamsos žmogų ir senąją moterį. Senoji moteris, matyt, kaip ir Tamsos žmogus atstovavo kažkokiai pirmapradei jėgai. Senoji moteris buvo branduolys, aplink kurį pamažu jungėsi išlikusieji.

Nadina jos niekada nesapnavo. Ji per miegus regėjo vien Tamsos žmogų. Ir kai kitų sapnai taip pat nepaaiškinamai, kaip ir pasirodė, ūmai ėmė blėsti, jos regėjimai tik dar labiau sustiprėjo bei tapo ryškesni.

Ji žinojo tai, ko nežinojo jie. Tamsos žmogų vadino Rendelu Flegu. Ten, Vakaruose, kurie priešinosi jam ir jo planams, buvo arba nukryžiuoti, arba kokiu nors būdu išvaryti iš proto ir paleisti klaidžioti po verdantį Mirties Slėnio katilą. San Franciske ir Los Andžele dar liko mažos techninį išsilavinimą turinčių žmonių grupelės, bet tai buvo laikina; netrukus jie patrauks į Las Vegą, kur rinkosi pagrindinė žmonių minia. Jam nebuvo kur skubėti. Vasara ėjo į pabaigą. Greitai perėjas ir Uolinius kalnus užvers sniegas, ir nors sniego valymo mašinų pakanka, neužteks žmonių šias mašinas vairuoti. Užguls labai ilga žiema, tad užteks laiko susivienyti. Paskiau balandy... arba gegužy.

Nadina gulėjo tamsoje ir žvelgė į dangų.

Boulderis buvo jos paskutinė viltis. Senoji moteris buvo jos paskutinė viltis. Sveika nuovoka ir tvarka, kurias ji tikėjosi rasti Stovingtone, pradėjo formuotis Boulderyje. Jie buvo geri, galvojo ji, geri vaikinai, bet jeigu jai, susipainiojusiai beprotiškame prieštaringų norų voratinklyje, viskas būtų taip paprasta!.. Vėl ir vėl lyg dominante skambanti styga aidėjo tvirtas jos įsitikinimas, jog žmogžudystė šioje ištuštėjusioje šalyje — sunkiausia nuodėmė, ir jos širdis aiškiai, nesvyruodama kuždėjo, esą mirtis — tai Rendelo Flego darbas. Tačiau kaip ji troško jo šalto bučinio — labiau nei aukštesniųjų klasių mokinių ar to koledžo studento bučinio... netgi labiau (ji tiesiog pašiurpo), nei bučinių Lario Andervudo glėbyje...

„ Rytoj būsime Boulderyje, — pamanė ji. — Galbūt tuomet aš sužinosiu, baigėsi mano kelionė ar...“

Tarsi ugninis drykstelėjimas dangų perrėžė krintanti žvaigždė, ir Nadina kaip vaikas mintyse užminė norą.

50 skyrius

Švintant dangus rytuose nusidažė švelniai rožiniais tonais. Stju Redmenas ir Glenas Beitmenas rytiniame Boulderyje įveikė beveik pusę kelio į Flagstafo kalną, kur plokščiuose Uolinių kalnų slėniuose ėmė kilti pirmosios kalvos. Aušros šviesoje pušys, kurių kreivi kamienai rangėsi tarp plikų ir beveik stačių uolų, Stju atrodė panašios į venas, vagojančias kyšančią iš žemės nematyto milžino ranką. Kažkur rytuose Nadina Kros pagaliau paniro į jautrų, neramų miegą.

— Dieną plyš galva, — pasakė Glenas. — Kažkaip neprisimenu, kad nuo to laiko, kai buvau beūsis koledžo studentas, visą naktį girtaučiau.

— Saulėtekis to vertas, — pastebėjo Stju.

— Taip, tikrai. Gražu. Tu kada nors anksčiau buvai Uoliniuose kalnuose?

— Ne, — atsakė Sju. — Bet džiaugiuosi, kad esu dabar, — jis užsivertė gertuvę su vynu ir gurkštelėjo. — Mano paties galva skyla, — trumpam jis nutilo, apsižvalgydamas sužavėtu žvilgsniu, po to gudriai šypsodamasis atsigręžė į Gleną. — Ir kas gi turi dabar įvykti?

— Įvykti? — Glenas kilstelėjo antakius.

— Na taip. Todėl čia tave ir atsitempiau. Aš pasakiau Franei: „Pirmiausiai jį gerokai nugirdysiu, o paskiau sužinosiu, ką jis galvoja“. Ji man neprieštaravo.

Glenas nusišypsojo:

— Vyno butelyje nėra kavos tirščių.