Stephen King - Dvikova (2)

— Moterys supranta, — pasakė ji. — Moterys veik visuomet supranta.

Teisėjas nespėjo atsakyti, kai ji lėtai pasišalino kelio pusėn, kurio šalikelėje, galvodamas apie Nadiną Kros, tikriausiai sėdėjo Laris.

*

— Lari?

— Aš čia, — atsiliepė jis. — Kodėl tu nemiegi?

— Aš sušalau, — atsakė Lusė. Jis sėdėjo šalikelėje tarytum medituodamas, sukryžiavęs kojas. — Nesutrukdysiu?

— Žinoma, ne, — Laris pasislinko. Akmuo vis dar išlaikė gęstančios dienos šilumą. Jis ją apkabino. Lusės skaičiavimu, šį vakarą jie buvo už penkiasdešimties mylių į rytus nuo Boulderio. Jeigu rytoj jie suskubs išsiruošti į kelią ne vėliau kaip devintą, tai jau pietaus Laisvojoje Boulderio Zonoje.

Būtent taip — Laisvąja Boulderio Zona — pavadino miestą žmogus per radiją; jį vadino Ralfu Brentneriu, ir jis pasakė (kažkodėl sumišęs), kad Laisvoji Boulderio Zona — tai, ko gero, šaukiamasis radijo signalas, bet Lusei patiko patsai pavadinimas, jo skambesys. Jis skambėjo teisingai. Jo skambesys buvo giminingas naujo gyvenimo pradžiai. Ir Nadina Kros sutiko šį pavadinimą kone su religine ekstaze, lyg jis būtų koks nors talismanas.

Praėjus trim dienoms po to, kai Laris, Nadina, Džo ir Lusė atvyko į Stovingtoną ir pamatė, jog Virusologijos centre nieko nėra, Nadina pasiūlė įsigyti radijo siųstuvą ir pradėti naršyti visus keturiasdešimt kanalų. Laris susižavėjęs pritarė šiai idėjai — paprastai jis palaikydavo daugelį jos idėjų, pamanė Lusė. Ji visiškai nesuprato Nadinos Kros. Laris buvo ją įsimylėjęs, tai nekėlė abejonių, tačiau Nadina nenorėjo su juo bendrauti, išskyrus kasdieninius reikalus.

Ir vis dėlto idėja įsigyti radijo siųstuvą buvo gera, nors smegenis, kurios ją pagimdė, kaustė ledas (kol nebuvo liečiamas Džo). Taip būtų paprasčiausia surasti kitas grupes, pasakė Nadina, ir bandyti su jomis susisiekti.

Ši mintis jų grupėje, kurią tuo metu sudarė šeši žmonės su Marku Želmenų, suvirintoju iš Niujorko valstijos šiaurės, ir Lora Konstebl, dvidešimtmete medicinos seserimi, sukėlė gluminantį svarstymą. O pastarasis gluminantis svarstymas išryškino dar vieną sapnus neigiantį argumentą.

Lora pradėjo nuo protestuojančio pastebėjimo, esą jie tiksliai žino, kur vyksta. Jie keliavo į Nebraską, įkandin išradingojo Haroldo Lauderio. Ir įkandin jo grupės. Žinoma, ten pat ir dėl tos pačios priežasties. Paprasčiausiai sapnų jėga buvo pernelyg didelė, kad ją galėtum paneigti.

Po to, kai Lora skersai ir išilgai išnarstė šią temą, Nadina puolė isterijon. Ji nieko nesapnavo — „kartoju: jokių prakeiktų sapnų“. Jei likusieji nori lavinti savo gebėjimą hipnotizuoti vienas kitą, — puiku. Kadangi jų kelionė į Nebraską turėjo racionalų pagrindą, — Stovingtone paliktą nuorodą, — nuostabu. Bet, toliau kalbėjo Nadina, tegul visi pagaliau įsisąmonina, kad ji neketina rinktis kelio, pasiremdama visokiais metafiziniais niekais. Galbūt jiems tai ir nesvarbu, bet ji pasitikės radijo siųstuvu, o ne kokiais nors regėjimais.

Įtempta Nadinos veido išraiška susilaukė plačios, draugiškos Marko šypsenos, kuris tarė:

— Jeigu tu nesapnavai, tai kodėl praėjusią naktį mane pažadino tavo kalbos per miegus?

Nadina tapo baltesnė už drobę.

— Tu laikai mane melage? — ji bemaž rėkė. — Jeigu taip, tai vienam iš mūsų geriau išeiti tiesiog dabar.

Džo suinkštė ir prigludo prie jos.

Lariui pavyko sušvelninti situaciją, pritariant Nadinos idėjai dėl radijo aparato. Ir maždaug prieš savaitę jie ėmė gauti pranešimus, bet ne iš Nebraskos (kurią visi paliko dar iki jiems ten nusigaunant, — apie tai jiems bylojo sapnai, nors jau tuomet jų sapnai ėmė blankti ir prarado savo intensyvumą), o iš Boulderio Kolorado valstijoje, esančio už šešių šimtų mylių į vakarus, — galingo Ralfo siųstuvo sustiprintus signalus.

Lusė iki šiol prisiminė tą džiaugsmingą išraišką, beveik ekstazę, kuri pasirodė jų veiduose, kai pro trukdžius prasiskverbė pratisai sniaukrojantis Ralfo Brentnerio akcentas:

— Kalba Ralfas Brentneris, Laisvoji Boulderio Zona. Jeigu jūs mane girdite, atsiliepkite 14-uoju kanalu. Kartoju, 14-uoju kanalu.

Jie galėjo girdėti Ralfą, bet jam atsakyti anuomet neužteko siųstuvo galingumo. Kai sumažėjo atstumas, jau po pirmo ryšio jie išsiaiškino, jog grupė su senute, vardu Abigeilė Frymentl (bet Lusė mintyse ją vadino motuše Abigeile), atvyko pirmoji, o paskiau ėmė rastis ir naujų žmonių — po du, po tris, pasitaikydavo, ir didelėmis trisdešimties žmonių grupėmis. Kai Brentneris pirmą kartą su jais susisiekė, Boulderyje buvo du šimtai žmonių; o tą vakarą, kai jie jau galėjo vieni su kitais laisvai pasišnekėti, — nes jų pačių radijo siųstuvas atsidūrė užtikrinto susisiekimo zonoje, — jau buvo daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt žmonių. Pakeliui auganti jų grupė padidins šį skaičių iki keturių šimtų žmonių.

— Duodu dešimtcentį už tavo mintis, — apkabindama Larį, pasakė Lusė.

— Aš galvojau apie šį laikrodį ir kapitalizmo mirtį, — rodydamas į jos „Pulsarą“, tarė jis. — Visada taip buvo — dirbk kaip jautis, nes prapulsi, ir tas jautis, kuris dirbo atkakliau už kitus, galiausiai įsigydavo raudoną, baltą arba mėlyną „Kadilaką“ ir tokį „Pulsaro“ laikrodį. Štai demokratijos tiesa. Bet kuri moteris Amerikoje gali tapti „Pulsaro“ laikrodžio ir žydros audinės kailinukų savininke, — jis nusijuokė.

— Galbūt, — sutiko Lusė. — Bet štai ką tau, Lari, pasakysiu. Aš daug ko nežinau apie kapitalizmą, bet kai ką žinau apie tuos tūkstančio dolerių vertės laikrodėlius. Žinau, kad jie ne taip jau velniškai reikalingi.

— Taip? — šypsodamasis, su nuostaba Laris pažvelgė į ją. Šypsenėlė šmėstelėjo tik vos ne vos, bet užtat kokia! Lusė jautėsi laiminga matydama jo šypseną, šypseną, skirtą tik jai. — Kodėl gi?

— Todėl, kad niekas nežino, kuri dabar valanda, — įžūliai atkirto Lusė. — Prieš keturias ar penkias dienas aš paklausiau misterio Džeksono, Marko ir tavęs — vieno paskui kitą. Ir visi jūs pasakėte skirtingą laiką, įspėję, kad bent nors po kartą jūsų laikrodžiai buvo sustoję... ar tu neprisimeni, kaip vadinasi toji vieta, kur saugomas pasaulinis laikas? Kažkada, laukdama gydytojo priimamajame, žurnale perskaičiau apie tai straipsnį. Nuostabu. Jie saugo jį tūkstantinės mikrosekundės dalies tikslumu. Jie turi švytuokles, saulės laikrodžius ir visą kitą. Dabar aš kartais galvoju apie tą vietą, ir ši mintis paprasčiausiai veda mane iš proto. Tikriausiai visi laikrodžiai ten sustojo; aš turiu tūkstantį dolerių kainuojantį „Pulsaro“ laikrodį, kurį nugvelbiau juvelyrinėje parduotuvėje, tačiau jis taip pat negali saugoti laiko saulės sekundės tikslumu — taip, kaip jam priklausytų. Dėl gripo. To prakeikto gripo.

Lusė nutilo, ir kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami. Paskiau Laris parodė pirštu į dangų:

— Pažvelk ten!

— Kas? Kur?

— Trijų valandų aukštyje. Dabar dviejų.

Ji pažvelgė, bet taip ir nepamatė to, į ką rodė Laris, iki jis neapglėbė jos veido savo šiltomis rankomis ir nepasuko reikiamo dangaus kvadranto link. Ir tuomet Lusė išvydo, ir jai užgniaužė kvapą. Kažin kas akinančiai ryškus, ryškus lyg žvaigždė, bet sunkesnis ir nemirksintis slydo dangumi, judėdamas iš rytų į vakarus.

— O Dieve! — aiktelėjo ji. — Tai juk lėktuvas, ar ne, Lari? Lėktuvas?

— Ne. Žemės palydovas. Jis tikriausiai suksis savo orbita dar septynis šimtus metų.

Jie nenuleido nuo jo akių, kol šis nepasislėpė už milžiniškų Uolinių kalnų.