Stephen King - Dvikova (2)

— Žinau, — atsakė ji ir liūdnai nusišypsojo. — Žinau, Lari.

Šįsyk, kai merginą apkabino, toji nenužėrėjo rankos. Jie patraukė stovyklon ir sugrįžę baugščiai mylėjosi.

*

Nepraėjo dvidešimt minučių, kai Laris Andervudas su Luse Sven sugrįžo stovyklon, ir dešimt minučių po to, kai jiedu, užbaigę savo meilės aktą, ėmė sūpuotis ant sapno bangų, Nadina it katė naktyje staiga pakirdo iš sapno.

Į venas smigo įkaitintos siaubo adatos. „ Kažkas nori manęs, — įsiklausydama į rimstančią širdį, pamanė ji. Jos plačiai atvertos, tamsos kupinos akys įsmigo ten, kur nusvirusios guobos šakos danguje persipynė su šešėliais. — Ten kažkas nori manęs. Būtent taip. Bet... taip šalta“.

Kai jai buvo šešeri metai, jos tėvai ir brolis žuvo autokatastrofoje; tą dieną ji nevažiavo kartu su jais į svečius pas tetą ir dėdę, o pasiliko žaisti su vienu kaimynystėje gyvenusiu vaiku. Brolį jie mylėjo labiau, tai ji žinojo. Brolis buvo visiškai nepanašus į ją, mišraus kraujo mažytę mergytę, kurią keturių su puse mėnesio paėmė iš prieglaudos lopšio. Brolio kilmė buvo aiški, jis buvo — gauskit trimitai! — jų Savas Vaikas. O Nadina visuomet priklausė tik Nadinai. Ji buvo žemės vaikas.

Po autokatastrofos ji apsigyveno pas tetą ir dėdę, nes jie buvo vieninteliai giminaičiai. Balti rytinio Niū Hampšyro kalnai. Ji prisimena, kaip per aštuntą gimtadienį jie pasiėmė ją su savimi pasivažinėti pakabinamu tiltu, besidriekiančiu nuo Vašingtono kalno. Nuo aukščio jai iš nosies ėmė tekėti kraujas, ir jiedu dėl to ant jos supyko. Teta ir dėdė buvo labai seni. Tais metais, kai jai sukako šešiolika ir kai po mėnulio nutviekstu dangumi ji kiek įkabindama lėkė rasota žole, — svaigi naktis, kai svajonės jungiasi ir tvenkiasi su pačiu oru lyg naktinis fantazijos pienas, jiems buvo apie penkiasdešimt penkeri. Meilės naktis. Ir jeigu tas vaikinas būtų ją sugavęs, ji būtų atidavusi jam viską, ką tik įstengtų, ir argi tai svarbu, kad jos nepagavo? Jie bėgo — kas gali būti svarbiau?

Ir jis jos nesugavo. Mėnulį aptraukė debesys. Rasa tapo lipni, nemaloni ir bauginanti. Vyno skonis burnoje pasidarė metalinis, įgavo rūgštų prieskonį, įvyko kažkokia metamorfozė, įsiskverbė pojūtis, tarytum jai lemta, tarsi ji privalėtų laukti.

Ir kurgi tuomet buvo jis, jos skirtasis, tamsusis jaunikis? Kokiose gatvėse, kokiuose tamsiuose keliuose, kokiose pakelių ūkanose jis slypėjo ir laukė, kol tuščias kokteilinių plepalų aidas padalijo pasaulį į aiškiai apibrėžtas ir racionalias dalis? Kokie šalti vėjai sklido iš jo? Kiek ryšulių dinamito glūdėjo jo aptrintoje kuprinėje? Kas žino, koks buvo jo vardas, kai ji turėjo šešiolika? Ar seniai jis pasirodė pasaulyje? Kur buvo jo namas? Kokia motina glaudė jį prie savo krūtinės? Nadina žinojo tik viena: jis, kaip ir ji, buvo našlaitis, ir jo valanda dar išmuš. Jis vaikščiojo dar nepramintais keliais, o ji tuo metu dar tik viena koja žengė į tuos pačius kelius. Taškas, kuriame jų keliai susikirs, toli priekyje. Jis amerikietis, ji tai žinojo, vyras, kuris mėgs pieną ir obuolių pyragą, vyras, kuriam patiks lininė, raudonais kvadratėliais, staltiesė. Jo namai — Amerika, jo keliai — slapti, nematomi plentai, požeminės magistralės, kur kelio ženklai nupiešti ranka. Jis buvo kitoks žmogus, kitoks sutvėrimas, ypatingas, Tamsos žmogus, Klajojantis Dabita, ir jo numinti kulnai tolygiai dundėjo gaivumu alsuojančiais vasaros nakties keliais.

Kas žino, kada ateis jos skirtasis?

Ji, nelytėtas indas, laukė jo. Šešiolikos ji vos nepatyrė nuopuolio, ir vėlgi koledže. Abu jie pasišalino kas sau pikti ir suglumę, dabar toks buvo ir Laris, jaučiąs vidinį jos susidvejinimą ir tąjį priešaky laukiantį kažkokį nepaprastą mistinį susikirtimo tašką.

Boulderis — vieta, kur susijungia keliai.

Toji valanda netruks išmušti. Jis kvietė, liepėjai ateiti.

Baigusi koledžą, ji tarsi pasilaidojo darbe. Su dar dviem merginom nuomojo namą. Kokiom dviem merginom? Na, jos ateidavo ir išeidavo. Tiktai Nadina pasilikdavo. Ji patiko jauniems vyrams, kuriuos atsivesdavo dažnai besikeičiančios jos draugės, bet ji pati niekuomet neturėjo jokio jauno vyro. Ji numanė, kad merginos ją apkalbinėjo, vadino laukiančia merga, galbūt netgi manė, jog ji ypatingai apdairi lesbietė. Bet tai buvo netiesa. Paprasčiausiai ji buvo —

Nepaliesta.

Laukė.

Retsykiais jai atrodydavo, kad permaina jau artėja. Ir tuomet tylioje klasės patalpoje, baigiantis dienai, tvarkydama žaisliukus, ji ūmai sustingdavo ir švytinčiomis budriomis akimis, laikydama rankoje minutėlei pamirštą žaislą, galvodavo: „ Permaina jau artinasi... Netrukus padvelks neįprastas vėjas“. Kartais, kai ją aplankydavo tokia mintis, ji staiga susigriebdavo, kad žvalgosi atgal, lyg kažkas ją vytųsi. Po to reginys išsisklaidydavo, ir Nadina pratrūkdavo neramiu juoku.

Jos plaukai ėmė žilti šešiolikos metų, tą vasarą, kai ją vijosi bet nesugavo, — pradžioje kelios gijos, ryškiai išsiskiriančios juoduose plaukuose, netgi ne žilos, ne, tai netikslus žodis... baltos .... jos buvo baltos.

Prieš kelerius metus ji viešėjo kažkokio klubo vakarėlyje. Šviesa rūsio patalpoje buvo prislopinta, ir netrukus visi ėmė išsivaikščioti poromis. Daugelis merginų — tarp jų ir Nadina — atsiprašė nakčiai iš savo bendrabučių. Ji galutinai apsisprendė pereiti per viską... bet kažin kas, visus tuos mėnesius ir metus slapčia tūnojęs jos viduje, merginą sulaikė. Ir kitą rytą šaltoje septintos valandos ryto šviesoje ji pažvelgė į save ilgoje tualetinių veidrodžių juostoje ir pamatė, kad baltų plaukų radosi dar daugiau, matyt, per naktį — nors tai atrodė neįmanoma.

Taip ėjo metai, spragsėdami it metų laikai pagyvenusio amžiaus žmogui, ir lankydavo jausmai, taip Jausmai. Sykiais negyvame nakties kape ji nubusdavo vienu metu nuo šalčio ir karščio, apsipylusi prakaitu, stebinančiai gyvybinga ir įsijaudrinusi, savo lovos prarajoje galvodama apie nepaprastą grubų seksą bei kažkokią juodą ekstazę. Paplūdusi karštomis moteriškomis išskyromis. Išgyvendama orgazmo potvynius ir atoslūgius, kandžiodama pagalvę ir šitaip bandydama sulaikyti riksmą. Išaušus rytui, eidavo prie veidrodžio ir tikėjosi išvysti naujas baltų plaukų sruogas.

Išoriškai visus tuos metus ji buvo tik Nadina Kros: maloni, gera vaikams, puiki mokytoja, vieniša. Anksčiau tokia moteris visuomenėje būtų sukėlusi apkalbas ir smalsumą, bet laikai pasikeitė. Ir jos grožis buvo toks savotiškas, kad jai atrodė visiškai natūralu būti būtent tokia, kokia buvo.

Dabar laikai vėl turėjo pasikeisti. Šiuo metu artėjo toji permaina, ir sapnuose ji ėmė pažinti savo skirtąjį, po truputį jį suprasti, nors nė karto nematė jo veido. Jis buvo kaip tik tasai, kurio ji laukė. Ji buvo skirtajam, nors tai ir kėlė baimę.

Po to apsireiškė Džo, įkandin jo ir Laris. Ir viskas nepaprastai komplikavosi. Sau ji atrodė panaši į virvės traukimo varžybų prizą. Žinojo, kad jos skaistumas, jos nekaltybė kažkuo Tamsos žmogui buvo svarbūs. Jeigu leistų Lariui permiegoti su ja (arba apskritai bet kuriam vyrui), tuomet juodieji kerai baigtųsi. Laris ją traukė. Ji visiškai sąmoningai rengėsi permiegoti su juo — Nadina vėl ketino tai pereiti. Tegul jis permiega su ja, tegul tai įvyksta, tegul galų gale visa tai baigiasi. Ji pavargo, ir Laris buvo teisus. Pernelyg ilgai ji laukė to kito, per daug sausų metų.

Tačiau Laris buvo ne tas... bent jau pradžioje jai taip pasirodė. Visus savo ankstesnius ketinimus ji atmetė su kažkokia panieka, taip kaip kumelė nuo strėnų nusipurto gylį. Ji prisiminė savo mintį: „Jeigu visa tai dėl jo, ar išdrįs kas nors apkaltinti mane atstumus jo merginimą?“