Stephen King - Dvikova (2)

— Frane... — Stju atgręžė ją į save taip, kad matytų Franės akis.

— Ką, Stiuartai?

— Kaip tu manai... ar žmonės kada nors pasimokys ko nors?

Ji išsižiojo, tarsi ketino kažką pasakyti, bet paskiau nutylėjo. Mirksėjo žibalinė lempa. Franės akys tapo tamsiai mėlynos.

— Nežinau, — pagaliau ištarė ji. Regis, šis atsakymas jos nepatenkino: ji norėjo dar kažką pasakyti, papildyti savo atsakymą, bet įstengė tik jį pakartoti:

— Aš nežinau.

RATAS UŽSIDARO

Mums reikalinga pagalba, tvirtino poetas.

Edvardas Domas

Jis pakirdo auštant. Atsisėdo ir apsidairė. Sėdėjo ant balto kaip dramblio kaulas kranto po keramiškai žydru švariu dangumi. O šalia — turkio spalvos vandenynas, kurio bangos dužo į rifus, ir keisti žmonės, kurie buvo...

(kanojos, tikros kanojos.)

Jis tai žinojo... bet iš kur?

Atsistojo ant kojų ir vos neparkrito. Jį supo. Jautėsi nusilpęs ir norėjo valgyti.

Jis grįžtelėjo. Džiunglių žaluma taip ir smigo jam į akis, tamsūs lianų atvašynai, plačialapiai medžiai, gėlės buvo

(rožinės kaip choristės krūtinė)

Jis vėl stebėjosi. Kas yra choristė? Ir kas yra krūtinė?

Pamačiusi jį, riktelėjo papūga, nuplasnojo šalin ir nieko priešais save nematydama, įsirėžusi į storą bananmedžio kamieną, nukrito žemėn.

Mangustas pažvelgė į jo barzda apžėlusį rausvą veidą ir nudvėsė, nes jo smegenis užliejo kraujas.

Ant palmės kamieno dūzgiantis vabalas pajuodo ir apanglėjo nuo perbėgusios per jį elektros iškrovos.

Kas aš?

Jis nežinojo.

Kur aš?

Koks skirtumas?

Jis nuėjo — nusliūkino — džiunglių link. Iš bado jam sukosi galva. Ausyse kaip širdies dūžiai aidėjo bangų mūša. Jo protas buvo toks pat tuščias kaip naujagimio.

Jis jau buvo pusiaukelėje į žaliuojančią jūrą, kai iš brūzgynų išniro trise. Paskui keturiese. Paskui dar šeši žmonės. Tų žmonių oda buvo lygi ir ruda.

Jie žiūrėjo į jį. Jis spoksojo į juos.

Žmonių vis daugėjo. Rankose visi laikė ietis. Jie grėsmingai jas kilnojo. Apžėlęs barzda vyras nužvelgė juos. Jis mūvėjo mėlynais džinsais ir avėjo senais apdulkėjusiais kaubojiškais batais. Daugiau nebuvo niekuo apsirengęs. Viršutinė jo kūno dalis buvo balta kaip karpio pilvas, gi jo paties pilvas buvo įkritęs. Ietys pakilo į viršų. Paskui vienas iš rudųjų žmonių — vadas — šūktelėjo vieną vienintelį žodį, kuris nuskambėjo kaip Ju-nach!

Taip, reikalai pajudėjo. Puiku. Tikriausiai tai jo vardas.

Jis nusišypsojo. Šypsena buvo panaši į saulę, nušvitusią pro juodą debesį. Žybtelėjo balti dantys ir keistai deginančios, kibirkščiuojančios akys. Jis ištiesė jiems savo delną, ant kurio nebuvo nė vienos linijos, universaliu ženklu siūlydamas taiką.

Nuo jo šypsenos jie atlėgo. Ietys nukrito ant smėlio; viena jų įsmigo kažkuriam į pėdą.

— Do you speak English? [* Ar jūs kalbate angliškai? (Angl.) ]

Bet jie tik žiūrėjo.

— Habla espanol? [* Ar jūs kalbate ispaniškai? (Isp.) ]

Ne. Jie tikrai ne habla prakeikta espanol.

Ką tai reiškė? Kur jis atsidūrė? Ką gi, bėgant laikui, jis sužinos. Romą statė ne vieną dieną, beje, kaip ir Akroną Ohajo valstijoje. Vieta neturi reikšmės.

Nesvarbu, kur yra vieta, skirta tapti kautynių arena. Svarbu, kad tu čia... ir vis dar tebestovi ant kojų.

— Parlez-vous Français? [* Ar jūs kalbate prancūziškai? (Pranc.) ]

Jokios reakcijos. Juodukai priblokšti dėbsojo į jį.

Jis prabilo vokiškai, o paskiau ėmė kvatotis, matydamas jų kvailus kaip avinų veidus. Vienas iš rudųjų žmonių kaip kūdikis bejėgiškai pravirko.

Tai tiesiog liaudis. Primityvi, neraštinga. Bet aš galėsiu juos panaudoti.

Jis priartėjo prie jų, kaip ir anksčiau tiesdamas delną be jokių linijų. Jo akyse švytėjo džiugus, sunkiai tramdomas džiaugsmas.

— Mano vardas Raselas Faradėjus, — lėtai ištarė jis. — Aš vykdau misiją.

Jie suglumę žiūrėjo į jį.

— Aš atėjau jums padėti.

Jie sukluso ir nulenkė galvas jo tamsiam, niūriam šešėliui; jo šypsena vis platėjo ir platėjo.

— Aš atėjau čia sukurti civilizaciją!

— Ju-nach! — pašiurpęs iš išgąsčio šūktelėjo vadas. O kai jis pabučiavo Raselo Faradėjaus kojas, Tamsos žmogus ėmė kvatotis. Jis tiesiog duso iš juoko.

Gyvenimas — tai toks ratas, kuriam ilgai priešintis nepajėgia nė vienas žmogus.

Ir viskas galų gale sugrįžta į savo vėžes.

1975 metų vasaris — 1988 metų gruodi s

Stephen Kin g

DVIKOV A

Romanas

Antra knyga

Redaktorius G. Aleksonis

Dailininkas A. Šimakauskas

Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Garnitūra 10 p. SL Nr. 929. Ofsetinė spauda 15 sąl.sp.l. Užsakymo Nr. 155 Kaina sutartinė. Išleido „Eridanas“, 3009 Kaunas, Partizanų 4. Spausdino Adomo Jakšto spaustuvė, Girelės 22, 4320, Kaišiadorys.