Stephen King - Dvikova (2)

Tačiau blogiausias dalykas — baimė tuneliuose. Jie skendėjo tamsoje kaip anglies šachtose, ir tik silpnas motorinių rogių žibintų spindulys skrodė tamsą — abu kiekvieno tunelio galai buvo užpustyti. Įvažiuoti į juos — tarytum atsidurti uždarytame šaldytuve. Stūmėsi priekin skausmingai lėtai, tai galėjo prilygti locmano menui; ir Stju rimtai nuogąstavo, kad jiedu pataikys į nepravažiuojamą tunelį, ir visos jų pastangos apvažiuoti tamsoje susigrūdusias mašinas nueis šuniui ant uodegos. Jeigu taip atsitiks, jiems beliks apsigręžti ir federaliniu plentu kapanotis atgalios. Geriausiu atveju praras dar savaitę. O mesti roges ir pėdinti pėsčiomis atrodė panašu į savižudybę.

Boulderio artumas vedė iš proto.

Sausio septintąją, praėjus dviem valandoms, kai jie išsikapanojo iš kažkelinto tunelio, Tomas ištiesęs ranką atsistojo:

— Stju, kas tai?

Stju pervargo, jo neapleido niūri depresija. Liovėsi kamavę sapnai apie Franę ir jos kūdikį, bet jų nebuvimas pasirodė dar skausmingesnis.

— Tomai, nestovėk važiuojant, — pratarė suirzęs Stju, — kiek kartų tau reikia sakyti? Tu nukrisi žemyn galva ir...

— Taip, bet kas tai? Panašu į tiltą. Stju, ar kur nors netoliese yra upė?

Stju pažvelgė, kur rodė Tomo ranka, ir išjungęs variklį iššoko.

— Kas tai? — sunerimęs paklausė Tomas.

— Estakada, — sumurmėjo Stju. — Aš... aš netikiu savo akimis...

— Estakada? Estakada?

Stju atsigręžė ir apkabino Tomą per pečius.

— Tomai, tai Goldeno estakada. Ten viršuje eina 119-asis plentas. 119-asis kelias! Kelias į Boulderį! Mes už dvidešimties mylių nuo miesto! O galbūt ir arčiau!

Tomas pagaliau viską suprato. Jam atvipo žandikaulis, jis atrodė taip komiškai, kad Stju prapliupo juoktis. Net nuolatos maudžiantis skausmas kojoje nebegalėjo užtemdyti jo džiaugsmo.

— Stju, mes beveik namuose?

— Taip, taip, ta-a-a-aip!

Jie glėbesčiavosi, tapšnojo vienas kitam per nugarą, sukosi, šoko džigą, krito, mėtėsi sniegu ir vėl glėbesčiavosi. Kodžakas nustebęs juos stebėjo... bet po kelių akimirkų ėmė liuoksėti šalia, džiaugsmingai lodamas ir įnirtingai vizgindamas uodegą.

*

Apsinakvojo jie Goldene, o anksti rytą 119-uoju plentu pajudėjo Boulderio link. Tą naktį jie blogai miegojo. Stju niekada gyvenime nebuvo taip susijaudinęs, niekada neišgyveno tokio slegiančio laukimo... sumišusio su geliančiu nerimu dėl Franės ir kūdikio.

Praėjus valandai po vidurdienio, motorinių rogių variklis ėmė čiaudėti ir kosėti. Stju išjungė jį ir kilstelėjo kanistrą su benzinu.

— O Dieve! — pajutęs žudantį jo lengvumą, šūktelėjo jis.

— Kas atsitiko, Stju?

— Aš! Ką aš padariau! Juk žinojau, kad tas prakeiktas kanistras tuščias, bet pamiršau jį pripildyti. Buvau taip susikrimtęs! Na ir mulkis gi aš!

— Baigėsi benzinas?

Stju numetė tuščią kanistrą.

— Visiškai teisingai. Bet kaip galima būti tokiam kvailam?

— Tu tikriausiai galvojai apie Franę? Ką mudu dabar darysime, Stju?

— Eisme pėsčiomis, pamėginsime. Pasiimsime miegmaišius, konservų. Atleisk, Tomai. Dėl visko kaltas aš.

— Nesisielok, Stju. O kaip palapinės?

— Bičiuli, mums teks jas palikti.

Tądien jie taip ir nepasiekė Boulderio. Temstant, visiškai nusikamavę, sustojo pailsėti. Jiems teko daug valandų klampoti per sniego vėpūtinius, tokius purius, kad vietomis galėjai tik šliaužti. Naktį laužo nedegė. Aplinkui nesimatė medžių, o jie visi, netgi šuo, jautėsi taip pervargę, kad neturėjo jėgų kasti sniegą ir ieškoti kuro. Juos supo tik aukštos sniego kopos. Sutemus horizonte nesimatė jokių švieselių, nors Stju be paliovos viltingai dirsčiojo šiaurėn.

Jie suvalgė šaltą vakarienę, ir Tomas, susisupęs į miegmaišį, akimoju užsnūdo ir net nepalinkėjo Stju labos nakties. Stju išseko, neapsakomai skaudėjo koją. „ Pasisekė, kad vėl jos neišsisukau“, — pamanė jis. Bet rytoj jie miegos Boulderyje, tikrose lovose — perspektyva buvo tokia viliojanti...

Stju jau užsisegė miegmaišį, kai į galvą toptelėjo nemaloni, bauginanti mintis. Nusigavę iki Boulderio, jie galėjo rasti miestą tuščią — tokį pat tuščią, kaip ir Grand Džankšenas, Eivonas ir Kitredžas. Tušti namai, tuščios parduotuvės, nuo sniego svorio įgriuvę pastatų stogai. Užpustytos gatvės. Jokio garso. Tik skambus lašnojimas po netikėto atlydžio — kažkada vasarą bibliotekoje jis perskaitė, kad dažnai pačiame žiemos viduryje temperatūra Boulderyje pakyla iki dvidešimties laipsnių šilumos. Viskas pranyks it sapno personažai nubudus. Todėl, kad pasaulyje neliko nieko, išskyrus Stiuartą Redmeną ir Tonią Kaleną.

Tai buvo beprotiška mintis, bet Stju niekaip nevaliojo ja atsikratyti. Jis išlindo iš miegmaišio ir vėl pažvelgė šiaurės pusėn, tikėdamasis išvysti horizonte nors menką šviesos pašvaistę, kuri visuomet spindi, jei netoliese esama žmonių būsto. Vis tiek turi ką nors pamatyti. Jis mėgino prisiminti, koks žmonių skaičius, Gleno manymu, susirinks Boulderyje, kol sniegas atkirs visus kelius. Jis niekaip neįstengė prisiminti skaičiaus. Aštuoni tūkstančiai? Argi? Aštuoni tūkstančiai — visai nedaug; aštuoni tūkstančiai neturėtų skleisti didelio švytėjimo, net jeigu visuose namuose degtų šviesos. Galbūt...

„ Galbūt geriausiai tau būtų šiek tiek pamiegoti ir visus tuos niekus išmesti iš galvos. Rytas už vakarą protingesnis“.

Stju vėl atsigulė, o po kelių minučių neramaus vartymosi nuovargis paėmė viršų. Jis užmigo. Ir sapnavo save Boulderyje, vasaros Boulderyje, kur nuo karščio ir sausros išdžiūvo bei pagelto visos vejos. Vienintelis garsas — vėjyje trinksinčios neuždarytos durys. Visi išėjo. Nebuvo net Tomo.

— Frane! — pašaukė jis, bet atsiliepė tik ūžaujantis vėjas ir judančių durų bildesys.

*

Kitą dieną iki antros valandos jie sukorė dar kelias mylias. Stju jau ėmė manyti, kad kelyje teks praleisti dar vieną parą. Būtent dėl jo jie taip lėtai judėjo. Jo koja bemaž nesilankstė. „ Netrukus aš teįstengsiu vien šliaužti“, — pamanė jis. Tomas kapanojosi priekyje ir nelyginant visureigis tiesė kelią.

Kai jie sustojo užkąsti, Stju netikėtai pamanė, jog taip ir nepamatys Franės papilnėjusios. „ Galbūt aš dar turėsiu galimybę“. Bet tokios sėkmės jis nesitikėjo. Vis labiau ir labiau stiprėjo įsitikinimas, jog tai įvyks be jo... į gera ar į bloga.

Praėjus valandai po pietų, Stju taip apniko mintys, kad jis vos neužgriuvo ant sustojusio Tomo.

— Kas atsitiko? — trindamas koją, paklausė jis.

— Kelias, — pasakė Tomas, ir Stju, sukaupęs visas jėgas, prisiartino pasižiūrėti.

Po ilgos pauzės jis ištarė:

— Priekyje nuvalytas kelias.

Jie stovėjo ant dešimties pėdų aukščio sniego kalvos. Padengtas sniego luobu šlaitas tolygiai leidosi žemyn, pamažu pereidamas į asfalto dangą, o kairėje stovėjo ženklas su užrašu „BOULDERIS“.

Stju suėmė juokas. Jis atsisėdo ant sniego ir užvertęs galvą į dangų kvatojo, nekreipdamas dėmesio į sunerimusį, sutrikusį Tomo veidą. Pagaliau jis ištarė.

— Jie valo kelius. Matai? Tomai, mes pasiekėme! Pasiekėme! Kodžakai! Eikšenki!

Stju pabėrė ant sniego likusius paplotėlius, ir Kodžakas jais mėgavosi, kol Stju rūkė, o Tomas spoksojo į kelią, kuris tarytum beprotiškas miražas išniro iš sniego.

— Mes vėl Boulderyje, — tyliai sumurmėjo Tomas. Mes iš tikrųjų čia. B-O-U-L-D-E-R-I-S, taip.

Stju pliaukštelėjo jam per petį ir nusviedė cigaretę.