Stephen King - Dvikova (2)

— Ei, Frane.

Savo sapne ji regėjo Stju Redmeną sugrįžtant atgalios. Jis stovėjo jos palatos tarpduryje, užsimetęs didžiulę kailinę striukę. Dar viena apgaulė. Bet sapne Stju užaugo barzda. Ar tai ne keista? Ji svarstė, ar tai tikrai sapnas, kai šalia jo išvydo stovintį Tomą Kaleną. Ir... ar tik ne Kodžakas sėdi prie Stiuarto kojų? Ji pakėlė ranką ir taip skaudžiai įsižnybo, kad iš akių pasipylė ašaros. Bet niekas nepakito.

— Stju? — šnabžtelėjo ji. — O Dieve, nejaugi tai Stju?

Jo veidas įdegė, tik aplink akis buvo baltas, tikriausiai nuo saulės akinių. Vargu ar tokią detalę pastebėtum sapne.

Ji vėl įsižnybo.

— Tai aš, — įėjęs į palatą, ištarė Stju. — Nežnaibyk savęs, brangioji, — jis taip stipriai šlubčiojo, kad vos laikėsi ant kojų. — Frane, aš namie.

— Stju! — suriko ji. — Ar tu tikras? Jeigu tu tikras, tai prieik arčiau!

Jis prisiartino ir ją apkabino.

77 skyrius

Kai įėjo Džordžas Ričardsonas ir Denas Latropas, Stju sėdėjo ant kėdės šalia Franės lovos. Franė tuoj pat sugriebė Stju ranką ir stipriai, beveik iki skausmo, ją suspaudė. Jos veidas susiraukšlėjo, ir sekundę Stju matė, kaip ji atrodys senatvėje. Akimirką ji pasidarė panaši į motušę Abigeilę.

— Stju, — kreipėsi Džordžas, — aš išgirdau, kad tu sugrįžai. Tai tiesiog stebuklas. Negaliu apsakyti, kaip aš džiaugiuosi, tave matydamas. Mes visi džiaugiamės.

Džordžas paspaudė jam ranką, o paskiau pristatė Deną Latropą.

— Mes girdėjome, kad Las Vege buvo sprogimas. Ar jūs iš tikrųjų jį matėte? — paklausė Denas.

— Taip.

— Pas mus čia manoma, jog tai buvo atominis sprogimas. Ar tikrai? — paklausė Denas.

— Taip.

Džordžas linktelėjo, o po to atsigręžė į Franę:

— Kaip tu jautiesi?

— Gerai. Aš taip džiaugiuosi, kad jis sugrįžo. O kaip mažylis?

— Tiesą pasakius, — ištarė Latropas, — kaip tik todėl čia ir atėjome.

Franė linktelėjo:

— Mirė?

Džordžas, susižvalgęs su Denu, nuramino:

— Frane, aš noriu, kad tu manęs atidžiai išklausytum ir pamėgintum teisingai suprasti...

Užgniaužusi kylančią isteriją, Franė tarė:

— Jeigu jis negyvas, pasakykite iš karto!

— Frane... — mėgindamas ją paguosti, įsiterpė Stju.

— Atrodo, Piteris sveiksta, — tyliai ištarė Denas Latropas.

Kambaryje įsiviešpatavo spengianti tyla. Išblyškusiu, įkritusiu, įrėmintu ant pagalvės išsidraikiusių tamsiai kaštoninių plaukų veidu žvilgtelėjo į Deną taip, tarsi šis būtų pasakęs beprotišką nesąmonę. Kažkas — gal Lora Konstebl, o galbūt Mersė Sprius — užėjo į palatą ir skubiai pasišalino. Toji akimirka Stju atmintyje išliko visam laikui.

— Kaip? — pagaliau sukuždėjo Franė.

Džordžas įspėjo:

— Bet nereikia pernelyg tikėtis.

— Jūs pasakėte... sveiksta, — sumurmėjo Franė. Jos veidas sustingo. Ji iki šiol nesuprato, kad su kūdikio mirtimi buvo kone susitaikiusi.

Džordžas ištarė:

— Ir aš, ir Denas, Frane, epidemijos metu stebėjome šimtus atvejų... Aš nesakau „gydėme“, nes nemanau, kad kas nors iš mūsų, gydytojų, nors per nago juodymą būtų pakeitęs ligos eigą. Denai, ar aš teisingai tvirtinu?

— Taip.

Raukšlelė „aš noriu“, kurią Stju pirmą kartą pastebėjo Niū Hampšyre, vėl pasirodė ant Franės kaktos.

— Dėl Dievo, kalbėkite atvirai, — sumurmėjo ji.

— Aš mėginu, bet turiu būti atsargus ir toks būsiu, — pasakė Džordžas. — Mes kalbame apie tavo sūnaus gyvybę, ir aš neleisiu sau skubėti. Aš noriu, jog tu suprastum mūsų minčių eigą. Mes manome, kad Keliaujantis kapitonas buvo kintantis antigeniškas virusas. Kiekviena gripo rūšis — senojo gripo — turi skirtingus antigenus. Štai kodėl, nepaisant vakcinavimo, kas du tris metus kyla epidemijos. Siautėjo A tipo gripas, vadinamasis honkongiškuoju, nuo kurio jus skiepijo, bet po dviejų metų paplisdavo B tipo virusas, ir jūs vėl sirgdavote, kol nesuleisdavo naujos vakcinos.

— Bet jūs vėl pasveikdavote, — įsiterpė Denas, — kadangi jūsų organizmas imdavo gaminti savus antikūnius. Kovodamas su gripu, jūsų organizmas pasikeisdavo. O Keliaujančio kapitono atveju, kai tik jūsų organizmas stodavo į gynybines pozicijas, gripo viruso rūšis keisdavosi pati. Tuo jis labiau panašesnis į AIDS virusą, nei į žinomas gripo rūšis, prie kurių mūsų organizmas daugiau ar mažiau prisitaikęs. Kaip ir AIDS, jis tiesiog keičia savo formą, kol kūnas galutinai neišsenka. Rezultatas — neišvengiama mirtis.

— Tai kodėl mes nesusirgome? — paklausė Stju.

— Mes nežinome, — atsakė Džordžas. — Ir vargu ar kada nors sužinosime. Aišku tik viena: imuniškai atsparūs gripui žmonės juo neserga, o jei ir suserga sunkesne ar lengvesne forma, tai nugali virusą visiems laikams. Tai vėl mus verčia sugrįžti prie Piterio, ar ne, Denai?

— Taip. Išskirtinis Keliaujančio kapitono bruožas — kad iš pirmo žvilgsnio žmonės beveik pasveiksta, bet niekada — visiškai. Ir tas kūdikis, Piteris, suserga praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms po gimimo. Mes visiškai neabejojome, kad tai buvo Keliaujantis kapitonas — stebėjome visus klasikinius simptomus. Bet tamsios dėmės po žandikauliu, kurias ir aš, ir Džordžas priskyrėme ketvirtajai, paskutinei, supergripo stadijai, nepasirodė. Antra vertus, Piterio remisijos periodai darėsi vis ilgesni ir ilgesni.

— Aš nesuprantu, — priblokšta ištarė Franė. — Kas...

— Kiekvieną kartą, kai virusas mutavo, Piterio organizmas mutavo drauge su juo, — paaiškino Džordžas. — Iki šiol dar galima naujos krizės galimybė, bet kol kas visi paūmėjimai nepasiekė paskutinės, kritiškos, fazės. Atrodo, tarsi Piteris tikrintų gripo ištvermę.

Įsivyravo visiška tyla.

— Frane, tu perdavei kūdikiui pusę savo imuniteto, — pasakė Denas. — Jis užsikrėtė, bet, manau, radosi galimybė nugalėti ligą. Teoriškai mes numanome, kad ponios Ventvort dvyniai irgi galėjo pasveikti, bet juos paveikė kitkas — aš įtariu, jog jie mirė ne nuo supergripo, o nuo blogos priežiūros besveikstant. Tai nereikšmingas skirtumas, bet jis svarbus.

— O kitos moterys, pastojusios nuo imuniteto neturinčių tėvų? — paklausė Stju.

— Mes manome, jog joms teks stebėti tokią pat skausmingą savo kūdikių kovą, — atsakė Džordžas, — ir kai kurie vaikai gali mirti — tai vos neatsitiko Piteriui, gali atsitikti kitiems. Bet neilgai trukus mes pasieksime tokią ribą, kai visi Laisvosios Zonos — viso pasaulio — vaikai turės imuninius tėvus. Bet nereikia spręsti iš anksto. Kol kas mes labai atidžiai stebėsime Piterį.

— Ir ne mes vieni stebėsime Piterį, jei tave tai nors truputį paguos, — pridūrė Denas. — Žodžiu, Piteris dabar priklauso visai Laisvajai Zonai.

Franė sušnabždėjo:

— Aš tik noriu, kad jis gyventų, nes jis yra mano ir aš jį myliu, — ji žvilgtelėjo į Stju. — Jis — mano ryšys su ankstesniuoju pasauliu. Piteris labiau panašus į Džesą nei į mane, ir aš tuo džiaugiuosi. Tai atrodo teisinga. Ar tu supranti, mylimasis?

Stju linktelėjo, jo galvoje šmėstelėjo keista mintis — kaip dabar jis norėtų pasėdėti su Hepu, Normu Briuetu ir Viku Pelfriu. Žiūrėti, kaip Vikas iš naminio tabako susisuka „atominę“ ožkos koją, ir kaip jis norėtų jiems viską papasakoti! Jie visada jį vadino Tyliuoju Stju; senis Stju net „nusišikt“ nepasakys, tarsi į burną būtų prisisėmęs vandens. Bet dabar jis juos visus būtų mirtinai užkalbėjęs. Jis šnekėtų visą dieną ir visą naktį. Jausdamas besitvenkiančias ašaras, Stju instinktyviai spaudė Franės ranką.