Stephen King - Dvikova (2)

— Reikia pakeisti vystyklus, — pasakė ji Franei. — Aš tai suprantu iš jo verksmo.

Lusė pakėlė iš pasipiktinimo verkiantį Piterį ir ėmė jį švelniai sūpuoti švelniuose saulės spinduliuose.

— Nurimk, mažyli. Š-š-š.

Piteris vis raudojo.

Lusė paguldė jį ant švaraus patiesalo. Piteris, vis toks pat užsiverkęs, nuropojo į šalį. Lusė apvertė mažylį ant nugarytės ir ėmė segioti jo žydrus šliaužtinukus. Piteris pradėjo mojuoti kojytėmis.

— Kodėl gi judviems nepasivaikščiojus? — paklausė Lusė. Ji nusišypsojo Franei, bet Stju jos šypsena pasirodė liūdna.

— Teisybė, kodėl gi ne? — imdama Stju už rankos, pritarė Franė.

Stju leidosi vedamas. Jiedu perkirto kelią ir nužengė į švelniai žalią laukymę po ryškiai mėlynu dangumi.

— Tai kas gi atsitiko? — paklausė Stju.

— Atleisk, — bet Franė atrodė pernelyg nesuprantanti.

— Tas žvilgsnis...

— Koks žvilgsnis?

— Aš viską pastebiu, — pasakė Stju. — Aš nesuprantu, ką jis reiškia, bet aš pastebėjau.

— Stju, sėsk šalia manęs.

— Nagi?

Jie atsisėdo ir ėmė žiūrėti į rytus, kur melsvoje migloje tirpo žemė. Kažkur ten, anapus miglos, buvo Nevada.

— Tai rimta. Ir tiesiog nežinau, Stiuartai, nuo ko pradėti pokalbį.

— Na, kaip nors pradėk, — jis paėmė jos ranką.

Ji jau ketino prabilti, bet jos veidas ėmė mainytis. Skruostais nusirito ašaros, o lūpos gailiai virpėjo.

— Frane...

— Ne, aš nenoriu verkti! — piktai pratarė Franė, bet tuojau pat, nepaisant viso savo ryžto, pravirko. Suglumęs Stju apkabino ją per pečius ir laukė.

Kai rauda ėmė rimti, jis pasakė:

— O dabar papasakok, kas atsitiko.

— Stju, man ilgu namų. Aš noriu grįžti į Meiną.

Kažkur apačioje linksmai krykštė vaikai. Stju sutrikęs žvelgė į Franę, paskui šiek tiek abejodamas šyptelėjo:

— Ir tai viskas? O aš maniau, kad tu nusprendei su manimi išsiskirti. Nors mes apskritai niekada nebuvome sujungti, kaip sakoma, palaiminti Dievo.

— Be tavęs aš niekur nevažiuosiu, — išsitraukusi nosinę ir šluostydamasi ašaras, pasakė Franė. — Nejaugi tu to nežinai?

— Žinau.

— Bet aš noriu sugrįžti į Meiną. Jis man sapnuojasi. Stju, nejaugi tu niekuomet nesapnavai Rytų Teksaso? Arneto?

— Ne, — garbingai atsakė jis. — Aš sugebėsiu laimingai pragyventi visą gyvenimą, niekada daugiau neišvydęs Arneto. Frane, ar nori grįžti į Ogankvitą?

— Tikriausiai. Nesakau, kad išsyk dabar. Norėčiau nuvykti į vakarinį Meiną, į vadinamąjį Ežerų kraštą. Kažkur ten, Niū Hampšyre, tu sutikai mudu su Haroldu Lauderiu. Stju, ten tiek daug gražių vietų. Bridžtonas... Svidenas... Kasti Rokas. Įsivaizduoju, kaip dabar ten ežeruose šokinėja žuvys. Manau, bėgant laikui, mes galėsime įsikurti pakrantėje. Bet tik ne pirmaisiais metais. Per daug prisiminimų. Pernelyg sunkus krūvis. Jūra atrodys per didelė, — ji pasižiūrėjo į savo rankas, nervingai gniaužiančias nosinę. — Jeigu tu nori likti čia... padėti jiems... aš suprasiu. Kalnai — irgi gražu, bet... ne taip, kaip namuose.

Jis pasižiūrėjo į rytus ir suprato, kad dabar pagaliau supranta, kas kunkuliavo jame nuo to laiko, vos tik ėmė tirpti sniegas: troškimas išvažiuoti. Čia buvo pernelyg daug žmonių: jie dar nelipo vienas kitam ant kulnų, bent jau kol kas, bet jau pradėjo jį nervinti. Buvo daug zoniečių (taip jie save vadino), kuriuos visiškai patenkino tokia padėtis, kuriems tai buvo malonu. Džekas Džeksonas, dabar vadovaujantis Laisvosios Zonos Komitetui, susidedančiam iš devynių žmonių, buvo vienas iš jų. Bredas Kičneris buvo antrasis — Bredas turėjo tūkstančius projektų, jis pritraukdavo prie savęs visus, kurie galėjo jam padėti. Tai buvo jo idėja — įjungti vieną iš Denverio televizijos stočių. Dabar nuo šeštos vakaro iki pirmos nakties rodė senus filmus, o devintą valandą vakaro eteryje buvo skaitoma dešimties minučių naujienų apžvalga.

Ir žmogus, kuris nesant Stju ėmė vadovauti policijai, Hju Petrela, visiškai nebuvo tasai, su kuriuo Stju galėtų sugyventi. Patsai faktas, kad Petrela užėmė tą vietą, Stju nervino. Hju priklausė užsispyrėlių tipui ir buvo puritoniško charakterio, o jo veidas atrodė tarsi išskaptuotas kirviu. Savo žinioje jis turėjo septyniolika pagalbininkų, bet kiekviename Laisvosios Zonos Komiteto posėdyje reikalavo daugiau žmonių — jeigu čia būtų buvęs Glenas, jis pasakytų, kad vėl prasidėjo nesibaigianti amerikietiška kova tarp įstatymo ir laisvos asmenybės. Petrela buvo neblogas žmogus, bet bendrauti su juo buvo sunku... Ir Stju numanė, kad Hju, įstatymą laikydamas galutiniu atsakymu į visus klausimus, eis savo pareigas taip, kaip Stju nė nesapnavo.

— Aš žinau, kad tau pasiūlė vietą Komitete, — neryžtingai ištarė Franė.

— O aš manau, jog tai tik duoklė pagarbai, kaip tau atrodo?

Franė šiek tiek atsipalaidavo:

— Na...

— Manau, jog jie apsidžiaugs, jei aš atsisakysiu. Aš — paskutinysis iš buvusių ankstesnio Komiteto narių. Ypatingo Komiteto. Bet dabar krizė praėjo. Frane, o kaipgi Piteris?

— Birželio mėnesį jis turėtų sustiprėti. Sustiprėti taip, kad ištvertų kelionę, — atsakė ji. — Be to, aš norėčiau sulaukti, kol Lusei gims kūdikis.

Po Piterio gimimo Zonoje pasaulį išvydo dar septyniolika vaikų. Keturi numirė, o kiti buvo visiškai sveiki. Vaikai, pradėti tėvų, turinčių imunitetą supergripo virusui, rengėsi netrukus išvysti pasaulį, ir visiškai tikėtina, jog Lusė pagimdys pirmoji. Džordžo skaičiavimu, tai turėjo įvykti birželio 14-ąją.

— Tu nebūtum prieš, jei mes išvažiuotume liepos pirmąją? — paklausė Stju.

Franė nušvito:

— Tu sutinki? Tu nori išvažiuoti?

— Žinoma.

— Tu taip sakai man pataikaudamas, ar ne?

— Ne, — atsakė jis. — Kiti irgi išvažiuos. Galbūt nedaugelis ir negreitai. Bet kai kurie išvažiuos.

Franė apsikabino jo kaklą.

— Gal tai bus nelyginant atostogos, — tarė ji. — Arba galbūt... galbūt mums tai patiks, — Franė nedrąsiai žvilgtelėjo į Stju. — Galbūt mes panorėsime likti.

Stju pritariamai linktelėjo:

— Visko gali būti, — bet jis abejojo, ar jie panorės ilgus metus pasilikti vienoje vietoje.

Jis atsigręžė į Lusę ir Piterį. Lusė, sėdėdama ant pakloto, žaidė su mažyliu. Šis, prapliupęs juoku, mėgino sučiupti Lusei už nosies.

— O ar tu nepagalvojai, jog jis gali susirgti? Arba tu. Kas bus, jei vėl tapsi nėščia?

Franė nusišypsojo.

— Egzistuoja knygos. Ir mes abu mokame skaityti. Mes gi negalime visą gyvenimą bijoti?

— Manau, kad ne.

— Knygos ir geros tabletės. Knygas galime perskaityti, o vaistus, kurių nėra... vaistus mes galime išmokti pasigaminti. O ligos ir mirtis... — ji pažvelgė į didelę pievą, kuria traukė virtinė nuo lakstymo įraudusių vaikučių. — Čia jos irgi bus. Ar prisimeni Ričį Mofetą? — Stju linktelėjo. — Ir Širlę Hemet?

— Taip, — Širlė numirė nuo infarkto vasaryje.

Franė paėmė Stju už rankos. Jos akyse spindėjo ryžtas.

— Aš noriu, kad mes išnaudotume savo galimybes ir gyventume taip, kaip to trokštame.

— Gerai. Man tai tinka. Tai skamba teisingai.

— Rytų teksasieti, aš tave myliu.

— Ir aš jus, ponia.

Piteris vėl pravirko.

— Eime pasižiūrėti, kas atsitiko mūsų imperatoriui, — atsistodama ir braukdama nuo kelnių žolę, pasakė Franė.

— Jis mėgino šliaužti ir susitrenkė nosį, — perduodama Piterį motinai, paaiškino Lusė. — Vargšelis.