Stephen King - Dvikova (2)

— Eime, Tomai. Eime namo.

*

Apie ketvirtą vėl ėmė snigti. Šeštą valandą vakaro visai sutemo, asfaltuota kelio danga tapo vaiduokliškai balta. Stju stipriai šlubčiojo, beveik vilko koją. Tomas paklausė, ar nenorėtų jis atsikvėpti, bet Stju papurtė galvą.

Aštuntą ėmė drėbti tirštas sniegas ir viską užklojo baltu patalu. Ne vieną sykį jie išsuko iš kelio ir atsirėmė į pusnis. Kelias buvo slidus. Tomas dusyk parkrito, o penkiolika minučių po aštuntos ir Stju slystelėjo ant skaudančios kojos. Sukando dantis, kad nesuriktų. Tomas puolė jam į pagalbą.

— Nieko tokio, — išsunkė Stju ir šiaip ne taip atsikėlė.

O po dvidešimties minučių iš tamsos pasigirdo jaunas balsas:

— K-kas e-eina?

Kodžakas ėmė urgzti, jo kailis pasišiaušė. Tomas iš susijaudinimo duso. Pro vėjo šniokštimą pasigirdo vos girdimas garsas, sukėlęs Stju paniško siaubo priepuolį: automato saugiklio trakštelėjimas.

„ Sargybiniai. Jie pastatė apsaugą. Likimo ironija — tiek nukeliauti ir žūti nuo sargybinio kulkos bemaž miesto centre. Rendelui Flegui tai patiktų. Išties keista“.

— Stju Redmenas! — riktelėjo jis į tamsą. — Aš — Stju Redmenas! — Jis garsiai nurijo seiles. — O jūs kas?

„ Kvaila. Kažin, ar tu apskritai pažįsti tą žmogų...“

Bet iš sūkuriuojančio sniego atsklidęs balsas iš tikrųjų atrodė pažįstamas.

— Stju? Stju Redmenas?

— Su manimi Tomas Kalenas... Dėl Dievo, nešaukite!

— Tai pokštas? — atrodė, jog balsas kalbasi pats su savimi.

— Koks pokštas! Tomai, pasakyk ką nors!

— Sveiki, čia aš, — paklusniai pratarė Tomas.

Įsivyravo tyla. Aplink juos verpetavo pūga. Paskui sargybinis (balsas buvo iš tikrųjų pažįstamas) šūktelėjo:

— Sename Stju bute ant sienos kabojo paveikslas. Koks?

Stju mintys ėmė pašėlusiai blaškytis. Galvoje nepaliaujamai skambėjo ginklo trakštelėjimai. Jis pamanė: „ Dieve mano, aš stoviu čia, pūgos sūkury, ir mėginu prisiminti, koks paveikslas kabojo mano bute, sename bute, pasakė jis. Franė, matyt, persikėlė pas Lusę. Lusė dažnai juokdavosi iš to paveikslo ir sakydavo, kad Džonas Veinas tikriausiai tuos indėnus persekiojo...“

— Frederikas Remingtonas! — sušuko iš visų jėgų. — Jis vadinasi „ Karo kelias“!

— Stju! — riktelėjo sargybinis. Slidinėdamas per sniegą, išniro tamsus bėgančio žmogaus šešėlis.

— Negaliu patikėti...

O paskiau šešėlis išdygo prieš juos, ir Stju atpažino Bilį Džerindžerį, kuris praėjusią vasarą jiems suteikė tiek daug rūpesčių.

— Stju! Tomai! Dieve, ir Kodžakas su jumis! O kur Glenas Beitmenas ir Laris? Kur Ralfas?

Stju lėtai papurtė galvą:

— Nežinau, Bili. Mes labai sušalome, eime į šilumą.

— Žinoma, supermarketas visai šalia. Aš pakviesiu Normą Kelogą... Harį Danbartoną... Diką Elisą... Velnias, aš pažadinsiu visą miestą. Čia tai bent! Netikiu savo akimis!

— Bili...

Bilis atsigręžė, ir Stju šlubčiodamas priėjo prie jo.

— Bili, Franė turėjo pagimdyti kūdikį...

Bilis sustingo. O paskui sukuždėjo:

— Velnias, aš visai apie tai pamiršau.

— Ji pagimdė?

— Džordžas. Stju, tau viską papasakos Džordžas Ričardsonas. Arba Denas Latropas. Tai mūsų naujasis gydytojas. Jis pasirodė čia po keturių savaičių, kai jūs išėjote. Prieš tai jis buvo ausų, gerklės, nosies ligų specialistas, bet jis labai geras ir...

Stju prisitraukė prie savęs Bilį ir iš visų jėgų jį papurtė.

— Kas atsitiko? — paklausė Tomas. — Kaip Franė?

— Pasakyk man, Bili, — paprašė Stju. — Prašau tavęs.

— Franei viskas gerai, — atsakė Bilis. — Ji sveiksta.

— Taip kalba?

— Ne, aš ją mačiau. Mes su Toniu Donachju iš šiltnamio jai nunešėme gėlių. Šiltnamis — tai Tonio projektas, ten jis augina ne tik gėles. Vienintelė priežastis, dėl kurios Franė dar ligoninėje, — tai, kad ji, na-kaip-šitai-vadinasi, gimdė romėniškai...

— Cezario pjūvis?

— Taip, nes kūdikis ėjo neteisingai. Bet nieko baisaus. Mes ją aplankėme praėjus trim dienom po gimdymo, tai buvo sausio septintąją, prieš dvi dienas. Mes jai nunešėme rožių. Manėme, kad ją reikia truputį pralinksminti, nes...

— Kūdikis numirė? — niūriai paklausė Stju.

— Jis nenumirė, — atsakė Bilis, o paskui labai nenoromis pridūrė: — Kol kas.

Stju netikėtai atsidūrė kažkur labai toli. Jis girdėjo juoką... vilkų staugimą...

Bilis, lyg praradęs protą, greitakalbe išpyškino:

— Jis serga gripu. Keliaujantis kapitonas. Tai mums galas — visi taip kalba. Franė jį pagimdė sausio ketvirtąją, berniukas šešių svarų ir vienos uncijos svorio. Iš pradžių viskas buvo gerai, ko gero, visi Laisvosios Zonos gyventojai iš džiaugsmo pasigėrė. Dikas Elisas pasakė, jog tai buvo tarsi Pergalės diena, o paskiau išaušo sausio šeštoji, ir kūdikis... jis susirgo. Štai taip, — Bilio balsas tapo kimus. — Jis susirgo. Štai su kokia naujiena aš jus pasitinku, atleisk, Stju...

Stiuartas ištiesė ranką, surado Bilio petį ir prisitraukė jį arčiau.

— Iš pradžių visi kalbėjo, kad jis gali pasveikti, galbūt tai tik paprastas gripas... arba bronchitas... arba krupas... Bet gydytojai pasakė, kad naujagimiai tokiomis ligomis neserga. Mat turi kažką panašaus į natūralų imunitetą, kadangi jie tokie maži. O jie abu, ir Džordžas, ir Denas... praeitais metais regėjo tiek supergripo atvejų...

— Kad vargu ar klysta, — užbaigė Stju.

— Taip, — sušnabždėjo Bilis. — Tu teisingai supratai.

— Kas per gyvenimas, — sumurmėjo Stju. Jis paleido Bilį ir nušlubčiojo keliu.

— Stju, kur tu eisi?

— Į ligoninę, — atsakė Stju. — Aš noriu pamatyti savo moterį.

76 skyrius

Įsijungusi naktinę lempelę, Franė gulėjo ir nepajėgė užmigti. Lempelė ryškiai apšvietė kairę švarios antklodės pusę. Spindulio centre viršeliais į viršų gulėjo Agatos Kristi romanas. Franė nemiegojo, bet snūdas pamažu ją baigė įveikti. Gaubė tokia būsena, kai mintys prašviesėja ir paslaptingai pereina į sapną. Ji rengėsi palaidoti savo tėvą. Buvo nesvarbu, kas įvyks po to, bet ji stengėsi išsivaduoti iš šoko būsenos ir tai padaryti. Meilės aktas. Kai baigs darbą, ji galės atsipjauti gabalėlį braškių pyrago. Jis didelis, aplietas sirupu ir labai labai kartus.

Prieš pusvalandį buvo užėjusi Mersė, ir Franė paklausė: „Ar Piteris jau mirė?“ Netgi Franei klausiant, laikas kažkaip keistai dvejinosi, ir ji nebuvo tikra, ar klausia apie mažylį Piterį, ar apie Piterį — mažylio senelį, dabar jau mirusį.

— Š-š-š, jam viskas gerai, — atsakė Mersė, bet jos akyse Franė išvydo teisingesnį atsakymą. Kūdikis, kurį ji pradėjo su Džesu Raideriu, mirė kažkur tarp keturių stiklinių sienų. Galbūt Lusės kūdikiui pasiseks labiau; abu jo tėvai turėjo imunitetą. Dabar Zona nusigręžė nuo jos Piterio ir vylėsi tomis moterimis, kurios pastojo po praėjusių metų liepos pirmosios. Tai buvo žiauru, bet visiškai suprantama.

Jos mintys sklandė, sukosi ties sapno riba, veržėsi į praeities teritoriją, į jos širdį. Ji galvojo apie savo mamos svetainę, kur tvyrojo sustingęs laikas. Ji galvojo apie Stju akis, apie tai, kaip ji pirmą kartą pamatė savo kūdikį, Piterį Goldsmitą-Redmeną. Jai sapnavosi, kad Stju su ja, palatoje.

— Frane?

Viskas klostėsi ne taip, kaip privalėjo. Viltys pasirodė melagingos, tokios pat netikros, kaip tie Disneilendo audioanimaciniai gyvūnai, viso labo tik krūva geležėlių, klaidingas supratimas, netikras nėštumas...