— Mums dar reikia apeiti palatas, — atsistodamas pasakė Džordžas, — bet mes, Frane, Piterį labai atidžiai stebėsime. Kai sužinosime ką nors nauja, išsyk tau pranešime.
— Kada aš galėsiu rūpintis juo? Jeigu... jeigu jis ne?..
— Po savaitės, — atsakė Denas.
— Kaip ilgai!
— Taip atrodys ir mums visiems. Zonoje yra šešiasdešimt viena nėščia moteris, devynios iš jų pastojo iki supergripo. Joms tai irgi labai prailgs. Stju? Buvo malonu susipažinti, — Denas ištiesė ranką, ir Stju ją paspaudė. Gydytojas greitai išėjo — žmogus, dirbantis gyvybiškai reikalingą darbą ir visa siela į jį pasinėręs.
Džordžas paspaudė Stju ranką ir tarė:
— Vėliausiai mudu pasimatysim rytoj dieną, gerai? Tik pasakyk Lorai, kada tau patogiausia.
— Kodėl?
— Dėl kojos, — atsakė Džordžas. — Juk ją skauda?
— Nelabai.
— Stju! — atsisėdusi lovoje, prašneko Franė. — O kas atsitiko tavo kojai?
— Lūžis, blogai suaugo, be to, dar ir pervargimas, — atsakė už jį Džordžas. — Blogai. Bet tai pataisoma.
— Na...
— Jokių „na“! Stju, leisk jiems save apžiūrėti! — ir vėlgi toji „aš noriu“ — raukšlelė.
— Vėliau, — atsiliepė Stju.
Džordžas atsistojo.
— Pasakysi Lorai, ar ne?
— Pasakys, — už jį pažadėjo Franė.
Stju nusišypsojo:
— Pasakysiu, jeigu viršininkas įsakė.
— Kaip gerai, kad tu sugrįžai, — iš Džordžo veržėsi tūkstančiai klausimų. Bet jis tik pamažu papurtė galvą ir išėjo, paskui save sandariai uždarydamas duris.
— Nagi, pavaikščiok, — paprašė Franė. „Aš noriu“ raukšlelė vis dar buvo įsirėžusi jos kaktoje.
— Na, Frane...
— Pavaikščiok.
Jis perėjo per palatą. Tai panėšėjo į jūreivio šlubčiojimą svyrinėjančių deniu. Kai Stju sugrįžo prie jos, Franė verkė.
— Frane, mieloji, nereikia.
— Verksiu, — uždengusi veidą delnais, atsakė ji.
Atsisėdęs šalia, jis atitraukė jos rankas nuo veido.
— Ne, ne, neverk.
Ji bejėgiškai pasižiūrėjo į jį, jos skruostais tekėjo ašaros.
— Kiek daug žmonių žuvo... Haroldas, Nikas, Siuzana... O kaip Laris? Kur Glenas ir Ralfas?
— Nežinau.
— Ką pasakyti Lusei? Ji čia bus po valandos. Lusė ateina kiekvieną dieną. Ji pati ketvirtame nėštumo mėnesyje. Stju, kai ji tavęs paklaus...
— Jie žuvo ten, — ištarė Stju, labiau sakydamas sau nei jai. — Aš taip manau. Aš tai jaučiu širdimi.
— Nekalbėk taip, — paprašė Franė. — Ypač kai girdės Lusė. Jai plyš širdis.
— Manau, jog jie tapo auka. Dievas visada reikalauja aukų. Jo rankos kruvinos. Kodėl? Aš negaliu atsakyti. Aš nelabai protingas. Galbūt mes patys tapome aukomis. Tik žinau, kad bomba sprogo ten, o ne čia, ir mes kuriam laikui išsigelbėjome. Labai trumpam laikui.
— Flegas žuvo? Iš tikrųjų?
— Nežinau. Manau... mes turime jam priešintis. Ir po kurio laiko, kai vėl kas nors suras vietą, kur auginami panašūs į Keliaujantį kapitoną virusai, užberti tą vietą žemėmis ir apsėti sėklomis, o paskui melstis. Melstis už mus visus.
*
Truputį vėliau, tą patį vakarą, bemaž prieš pat vidurnaktį, Stju vežė Franę nebyliais ligoninės koridoriais vežimėliu. Šalia jų ėjo Lora Konstebl. Franė privertė Stju susitarti dėl priėmimo pas Džordžą.
— Sprendžiant iš tavo išvaizdos, Stju Redmenai, vežimėlyje turėtų vežti tave patį, — užjautė Lora.
— Šiuo metu aš jaučiuosi normaliai, — paprieštaravo Stju.
Jie prisiartino prie didelio lango, atveriančio žvilgsniui raudonų ir žydrų tonų kambarį. Tik vienas lopšys buvo užimtas, pirmoje eilėje.
Stju jaudindamasis žvilgtelėjo pro langą.
„GOLDSMITAS-REDMENAS, PITERIS, — skelbė lentelė ant lopšio, — BERNIUKAS, M. FRANSĖ GOLDSMIT, T. DŽESAS RAIDERIS“.
Piteris verkė. Jo mažos rankutės buvo sugniaužtos į kumštelius. Veidas paraudo. Ant galvos styrojo nuostabiai juodų plaukų kuokštas. Mėlynos mažylio akys, atrodė, žvelgė tiesiai Stju į akis, tarsi kaltindamos jį dėl visų savo nelaimių. Jo kaktą kirto vertikali juostelė... „aš noriu“ — raukšlelė.
Franė vėl apsiverkė.
— Frane, kas atsitiko?
— Visi tie tušti lopšiai... — jos žodžius nutraukė kūkčiojimas. — Štai kas atsitiko. Jis čia vienintelis. Nenuostabu, jog jis verkia. Stju, jis juk visiškai vienas. Visi šie tušti lopšiai, Dieve mano...
— Jis neilgai bus vienišas, — Stju apkabino ją per pečius. — Ir, man regis, jis kuo puikiausiai su savo liga susidoros. Kaip tu manai, Lora?
Bet Lora paliko juodu abu vienus prie kūdikių palatos lango.
Raukydamasis nuo skausmo kojoje, Stju atsiklaupė prieš Franę ir negrabiai apkabino ją. Jie susižavėję stebėjo kūdikį, tarsi jis būtų pirmoji gyva būtybė, kuri radosi Žemėje. Sukryžiavęs ant krūtinės rankas, Piteris netrukus užmigo, o jie vis žiūrėjo į jį ir galvojo... kad jo apskritai galėjo čia nebūti.
78 skyrius
GEGUŽĖS DIENA
Pagaliau žiema baigėsi.
Ji buvo ilga, ir Stju, įpratusiam prie švelnios Rytų Teksaso žiemos, ji pasirodė fantastiškai sunki. Kai sugrįžo į Boulderį, po dviejų dienų jam vėl sulaužė koją, sujungė ir įstatė į gipsą, kurį nuėmė tik balandžio pradžioje. Tuo laiku gipsas panėšėjo į neįtikėtinai sudėtingą kelių žemėlapį; atrodė, jog visi Boulderio gyventojai pasirašė ant jo savo autografus, nors tai buvo praktiškai neįmanoma. Kovo pradžioje vėl ėmė plūsti atvykėliai, ir netrukus Laisvojoje Zonoje prisirinko vienuolika tūkstančių žmonių, jeigu tikėtume Sendės diu Činz užrašais, dabar vadovaujančiai gyventojų surašymo biurui, kurį sudarė dvylika žmonių ir kuris Nacionaliniame Boulderio banke turėjo savo kompiuterinį terminalą.
Ir štai Stju, Franė ir Lusė Sven, stovėdami piknikams skirtoje laukymėje Flagstafo kalno šlaite, stebėjo slėpynes. Atrodė, į žaidimą buvo įsitraukę visi Laisvosios Zonos vaikai (ir daugelis suaugusiųjų taip pat). Tikrasis krepšelis, papuoštas juostelėmis ir kupinas vaisių bei žaislų, buvo Tomo Kaleno rankose. Tomas vadovavo, šūkčiodamas skaičiuotes. Nuo jo neįstengė pasislėpti nei Bilis Džerindžeris (nors Bilis pasiskelbė esąs per senas tokiems vaikiškiems niekams, jis su malonumu įsijungė į žaidimą), nei Leo Rokvėjus, prigludęs už Brentnerio uolos. Ir štai jau dvi šimtinės vaikučių, kurie iškrito iš žaidimo, tęsė šešių likusiųjų paieškas. Žaisdami jie pabaidė ne mažiau kaip dešimt laukinių elnių, kurie šiame triukšmingame sūkuryje dalyvauti aiškiai nenorėjo.
O dviem myliom aukščiau, ant Tekančios Saulės plynaukštės, kaip tik toje vietoje, kur Haroldas Lauderis laukė tinkamos minutėlės prabilti į savo raciją, viskas buvo parengta turtingam piknikui. Vidurdienį du ar trys tūkstančiai sueis į vieną būrį, žiūrės Denverio kryptimi į rytus, smaguriaus elniena, kiaušiniais, sumuštiniais su riešutų sviestu, su džemu bei šviežiu pyragu desertui. Tai gali būti paskutinis masinis susibūrimas Laisvosios Zonos istorijoje. O paskiau žmonės nusileis į Boulderį ir ims rinktis stadione, kur kažkada „Broncos“ žaidė futbolą. Dabar, šią gegužės dieną, ateivių upeliai virto galingais imigrantų srautais. Nuo balandžio 15-osios atėjo dar aštuoni tūkstančiai žmonių, ir dabar Boulderyje buvo apie devyniolika tūkstančių — Sendės biuras nespėjo visų skaičiuoti. Dienų, kai ateidavo tik penki šimtai keliauninkų, pasitaikydavo labai retai.
Aptvare pravirko Piteris. Franė ėjo prie jo, bet Lusė, jau aštuntame nėštumo mėnesyje, ją aplenkė.
Читать дальше