Stephen King - Dvikova (2)

— Vargšelis, — spausdama Piterį prie savęs, pritarė Franė. Šis jaukiai prisiglaudė prie jos skruosto, pasižiūrėjo į Stju ir nusišypsojo. Stju irgi šyptelėjo.

— Ku-kū, mažyli, — ištarė jis, ir Piteris ėmė juoktis.

Lusė nukreipė žvilgsnį nuo Franės į Stju, paskiau vėl pažvelgė į Franę.

— Jūs išvažiuojate, tiesa? Tu jį įkalbėjai?

— Ko gero, — atsakė Stju. — Bet mes lankysimės — idant žinotume, kaip jums sekasi.

— Aš džiaugiuosi, — pasakė Lusė.

Iš tolumos pasigirdo varpo gausmas.

— Pietūs, — atsistodama tarstelėjo Lusė. Ji paglostė savo didžiulį pilvą. — Ar girdi, mažyli? Mudu keliausime valgyti. O, nesispardyk, aš gi einu.

Stju su Frane irgi atsistojo.

— Paimk berniuką, — paragino Franė.

Piteris užmigo ant Stju rankų. Ir jie trise ėmė kopti į Tekančios Saulės plynaaukštę.

PRIEBLANDA, ARBA VASAROS VAKARAS

Jie leido vakarą saulėlydžio gaisų nutviekstoje verandoje ir stebėjo entuziastingai po kiemą šliaužiojantį Piterį. Stju sėdėjo pintame krėsle, per ilgus metus įdubusiu dugnu. Kairėje nuo jo, supamajame krėsle, lingavo Franė. Kieme, į kairę nuo Piterio, paskutiniuose saulėlydžio atšvaituose mesdamos ilgą šešėlį, lengvai suposi iš automobilio padangos padarytos senos sūpuoklės.

— Ji čia gyveno labai ilgai, tiesa? — liūdnai paklausė Franė.

— Taip, — sutiko Stju ir parodė į Piterį. — Jis visas išsiterlios.

— Čia yra vandens. Ji turėjo vandens siurblį. Taigi, Stiuartai, visi patogumai.

Stju linktelėjo ir daugiau nieko nepasakė. Piteris, norėdamas įsitikinti, jog jie tebėra savo vietoje, apsidairė.

— Ei, mažyli! — Stju pamojo ranka.

Piteris parkrito. Paskui pakilo ir savo tyrinėjimus tęsė keturiomis. Sulaukėjusių kukurūzų jūra besidriekiančiame žvyrkelyje stovėjo namelis ant ratų, prie kurio buvo pritvirtintas keltuvas. Jie važiavo antraeiliais keliais, bet kartkartėmis keltuvo visgi prireikdavo.

— Ar tu jautiesi vienišas? — paklausė Franė.

— Ne. Galbūt, kai praeis šiek tiek laiko.

— Bijai dėl vaiko? — ji paglostė savo dar gana plokščią pilvą.

— Nieko panašaus.

— Piteris pavydės.

— Tai praeis. O Lusė turi dvynukus, — jis nusišypsojo. — Įsivaizduoji.

— Aš juos mačiau. Kaip tu manai, Stju, kada mes nusigausime iki Meino?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Liepos pabaigoje. Kad ir kaip ten būtų, mes turėsime pakankamai laiko pasiruošti žiemai. Tu jaudiniesi?

— Nieko panašaus, — mėgdžiodama jį, atsakė Franė. Ji atsistojo. — Tu tik pasižiūrėk, jis išsiterliojo kaip paršelis!

— Aš gi sakiau.

Stju žiūrėjo, kaip Franė, nusileidusi nuo priebučio, pakėlė kūdikį ant rankų. Jis sėdėjo toje pat vietoje, kur sėdėdavo motušė Abigeilė, ir galvojo, ką dar teks išgyventi. Stju manė, jog viskas bus gerai. Po kurio laiko jie sugrįš į Boulderį, kad jų vaikai galėtų susitikti su bendraamžiais, įsimylėti, susituokti ir gimdyti savo vaikus. O galbūt dalis Boulderio gyventojų persikels pas juos. Kadangi daugelis klausinėjo, kur jie keliaus, galima sakyti, surengė kryžminę apklausą... bet jų akyse dažniau šmėsčiojo ilgesys ir aistringas troškimas nei kaltinimas ar pyktis. Žinoma, Stju su Frane nebuvo vieninteliai, kuriuos nugalėjo klajonių troškimas. Haris Danbartonas, buvęs akinių pardavėjas, kalbėjo apie Minesotą. O Markas Zelmenas apie Havajus. Apie tai, kad gerai būtų išmokti valdyti lėktuvą ir išskristi į Havajus.

— Markai, tu gi užsimuši! — anąsyk sušuko Franė.

Markas atsakydamas tik paslaptingai nusišypsojo:

— Apie ką tu kalbi, Frane?

O Stenas Nagotnas svajingai svarstė apie kelionę į pietus, apie tai, kad kelis metus būtų galima pagyventi Akapulke, o paskiau patraukti į Peru.

— Žinai, Stju, ką aš tau pasakysiu, — pasidalijo jis savo mintimis, — visi tie žmonės mane nervina. Iš tuzino aš dabar pažįstu vieną ar du. Naktimis gyventojai rakina namus... nežiūrėk į mane taip, tai faktas. Klausydamasis manęs, niekada nepatikėsi, kad aš išgyvenau Majamyje šešiolika metų ir kiekvieną naktį rakindavau savo namo duris. Bet, prakeikimas! Man taip patiko atsikratyti tuo įpročiu. Kad ir kaip būtų, čia pernelyg daug žmonių. Aš vis galvoju apie Akapulką. Jeigu tik galėčiau įtikinti Džeinę.

Stebėdamas, kaip Franė pumpuoja vandenį, Stju pagalvojo: būtų visai neblogai, jei Laisvoji Zona išsiskirstytų. Glenas Beitmenas irgi būtų tokios pat nuomonės, Stju tuo neabejojo. Zona savo vaidmenį atliko, būtų pasakęs Glenas. Geriau išsiskirstyti, kol...

Kol — kas?

Paskutiniame Laisvosios Zonos gyventojų susirinkime, prieš pat Stju ir Franei išvykstant, Hju Petrela pareikalavo leidimo savo padėjėjams nešiotis ginklą, ir jiems buvo leista. Paskutinę Stju ir Franės Boulderyje buvimo savaitę įvyko toks atsitikimas: birželio pradžioje girtas vyras žiauriai sumušė vieną iš Hju pagalbininkų ir švystelėjo jį į „Sulūžusio būgno“ baro Perlo gatvėje vitriną. Ligoninėje nukentėjusiam susiuvo trisdešimtyje vietų ir perpylė kraują. Petrela tvirtino, neva šitaip nebūtų atsitikę, jei jo žmogus turėtų pistoletą. Ir dėl to įsiplieskė diskusija. Daugelis žmonių (jų tarpe ir Stju, nors savo nuomonės jis garsiai nepareiškė) manė, kad jei policininkas būtų turėjęs ginklą, tai incidentas būtų pasibaigęs girtuoklio mirtimi, o ne policininko sužeidimu.

„Kas atsitinka po to, kai policininkas gauna ginklą? — klausė jis savęs. — Kurgi čia logika? — ir jam atrodė, kad klausimas skamba pernelyg pamokančiai, sausoku Gleno Beitmeno tonu. — Jūs duodate jiems ginklus ir policininkų mašinas. O kai Čilėje ar Kanadoje aptiksite dar vieną Laisvąją Zoną, tai pakelsite Hju Petrelą į gynybos ministro postą ir galbūt pasiųsite žvalgybon grupes, nes...

Ginklai guli ir laukia, kad juos pakeltų“.

— Nagi, paguldom Piterį į lovą, — priėjusi prie priebučio, pasakė Franė.

— Gerai.

— O kodėl tu taip rūškanai nusiteikęs?

— Nejaugi?

— Žinoma.

Vaizduodamas šypseną, jis pirštais pakėlė lūpų kampučius aukštyn.

— Taip geriau?

— Truputį. Padėk man paguldyti kūdikį.

— Su malonumu.

Eidamas paskui Franę į motušės Abigeilės namelį, Stju svarstė, kad Laisvosios Zonos žmonėms geriausiai būtų išsiskirstyti, išsivažinėti. Ir kuo ilgesniam laikui atidėti organizacinius reikalus. Būtent organizaciniai reikalai kelia tiek daug problemų. Nevalia duoti ginklus policininkams, kol jie neprisimena vardų... nepažįsta veidų...

Franė uždegė žibalinę lempą, ir ši apšvietė kambarį jaukia gelsva šviesa. Piteris vėl spitrijo į juos. Jis daug žaidė. Franė apvilko sūnų naktiniais marškinėliais.

„ Vienintelis dalykas, kurį mes galime laimėti, — tai laikas , — pamanė Stju. — Laikas, skirtas Piterio, jo vaikų, galbūt netgi mano proanūkių gyvenimams. Iki 2100-ųjų metų, bet ne ilgiau. Gal ir mažiau. Pakankamai laiko, kad senutėlė Žemė bent kiek atgautų savo jėgas. Poilsio periodas“.

— Kas? — paklausė Franė, ir Stju suprato, kad jis kalbėjo balsu.

— Poilsio periodas, — pakartojo jis.

— Ką tai reiškia?

— Viską, — pasakė Stju ir paėmė ją už rankos.

Žiūrėdamas į Piterį, jis pamanė: „ Jeigu mudu jam viską papasakosime, galbūt jis papasakos savo vaikams. Perspės juos. Mieli vaikai, pasakys jis, tai mirties žaisliukai — tai sprogimai ir spindulinė liga, tamsa, siaubingas maras. Šie žaisliukai pavojingi; kai homo sapiens visa tai kūrė, velnias, įsitaisęs žmogaus smegenyse, valdė jo rankas, kurias žmogui davė Dievas. Prašau niekados nežaisti tokių žaidimų, niekados. Prašau... prašau įsiminti šią pamoką. Tegul šis ištuštėjęs pasaulis tampa jūsų sąsiuviniu“.