Stephen King - Dvikova (2)

— Kas tai, Stju?

— Tai graikiškas simbolis. Jis reiškia begalybę, Tomai. Amžinybę, — Stju palietė laikančią Tomo ranką su medalionu. — Tomi, aš manau, jog mes pasieksime Boulderį. Manau, kad tai buvo lemta iš pat pradžių. Aš norėčiau, jog tu visada jį nešiotum, jeigu, žinoma, neprieštarauji. Ir jeigu tau kada nors prireiks pagalbos, pasižiūrėk į jį ir prisimink Stju Redmeną. Gerai?

— Begalybė, — susimąstęs ištarė Tomas.

Jis pasikabino medalioną ant kaklo.

— Aš tai prisiminsiu, — pasakė jis. — Tomas Kalenas tai prisimins.

— Velnias! Vos nepamiršau! — Stju puolė prie savo palapinės ir atnešė dar vieną ryšulėlį, — su Kalėdomis, Kodžakai! Leisk, aš pats atidarysiu, — jis atidarė dėžutę šunims skirtų džiovintų paplotėlių. Stju keletą jų padėjo ant sniego, ir Kodžakas su didžiausiu malonumu juos prarijo. Paskiau priėjo prie Stju ir viltingai suvizgino uodega.

— Visa kita — vėliau, — slėpdamas dėžutę kišenėje, paaiškino jam Stju. — Svarbiausias dalykas — manieros, kad ir ką tu beveiktum, kaip būtų pasakęs... būtų pasakęs Plikis. — Paskutinius žodžius Stju ištarė kimiu balsu, jo akyse tvenkėsi ašaros. Ūmai jis ėmė ilgėtis Gleno, Lario, Ralfo su jo amžinai nustumta ant pakaušio skrybėle. Staiga jis pradėjo ilgėtis tų, kurie išėjo, kurių dabar jam siaubingai trūko. Motušė Abigeilė sakė, kad dar prasilies kraujo upės, kol visa tai baigsis, ir ji pasirodė teisi. Sielos gilumoje Stju Redmenas ją kaltino ir tuo pat metu laimino.

— Stju kas nors atsitiko?

— Ne, Tomi, viskas gerai, — Stju apkabino Tomą, šis atsakė jam tuo pačiu. — Linksmų Kalėdų, seni.

Tomas, kurio balse skambėjo abejonė, paklausė:

— Ar aš galiu padainuoti dainą?

— Žinoma, jei tik nori.

Stju beveik buvo tikras, jog išgirs „Linksmuosius varpelius“ arba „Snieguolę“, atliekamus vaiko, kuriam ant ausies užmynė meška. Bet labai malonus tenoras užtraukė „Pirmojo Noelio“ fragmentą.

— Pirmasis Noelis... — Tomo balsas sklido virš baltos lygumos ir atsiliepė kalnuose silpnu aidu. — Nusileido angelai... žvaigždė suspindo... avis ten ganė po laukus piemuo vargingas... šalta ilga nakties tamsybė...

Stju irgi užgiedojo; jo balsas nebuvo toks geras, bet su Tomu jiedu sudarė neblogą duetą, ir skvarbūs senojo himno žodžiai aidėjo šventoje Kalėdų ryto tyloje:

— Noeli, Noeli, Noeli, Noeli... Kristus gimė... Izraely...

— Tai viskas, ką aš prisimenu, — kaltai pratarė Tomas, kai jų balso aidas išnyko tolumoje.

— Viskas gerai, — nuramino jį Stju. Akys vėl pritvinko ašarų, bet jos būtų sutrikdę ir nuliūdinę Tomą, todėl Stju susitvardė. — Na, mums metas. Praradome nemažai laiko.

— Žinoma, — Tomas žvilgtelėjo į daiktus renkantį Stju. — Stju, tai pačios geriausios Kalėdos mano gyvenime.

— Aš labai džiaugiuosi, Tomi.

Netrukus jie vėl keliavo į rytus, po šalta Kalėdų saule kildami vis aukščiau ir aukščiau į kalnus.

*

Jie įsirengė stovyklą šalia Lavlendo perėjos, beveik dvylika tūkstančių pėdų virš jūros lygio. Temperatūra nukrito iki dvidešimties laipsnių žemiau nulio. Be perstojo ūžavo vėjas, šaltas ir aštrus kaip virtuvinio peilio ašmenys, o tamsiose žiemos perėjų properšose kaukė vilkai — juos, atrodė, galėjai pasiekti ranka. Stju neapleido pojūtis, kad visas pasaulis apačioje buvo vienas gigantiškas kapas.

Ryte, vos ėmė švisti, juos pažadino šuns lojimas. Su šautuvu rankoje Stju atlenkė palapinės kraštą. Pirmą kartą vilkai priėjo taip arti. Jie išlindo iš savo užuoglaudų ir apsupo stovyklą. Dabar jie nekaukė, tik spangino į trapią žmonių priebėgą. Piktai žibėjo jų akys, grėsmingai šiepėsi nasrai.

Mėgindamas išbaidyti būrį, Stju iššovė šešis kartus. Vienas vilkas šoktelėjo ir susmuko. Kodžakas pribėgo prie užmušto vilko, apuostė, pakėlė koją ir paleido srovelę.

— O vilkai iki šiol yra jo, — lėtai ištarė Tomas. — Ir visada bus jo pusėje.

Atrodė, Tomas vis dar pusiau miega. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs, nutolęs. Stju toptelėjo, kad Tomas išgyvena lengvo transo būseną.

— Tomai... Jis mirė? Ar tu tai žinai?

— Jis niekada nemiršta, — atsakė Tomas. — Jis gyvena vilkuose. Varnose. Barškuolėse. Vidurnakty — pelėdos šešėlyje, o vidurdieny — skorpione. Podraug su šikšnosparniais jis kabo žemyn galva niūriose, tamsiose vietose. Ir toks pat aklas kaip jie.

— Ar jis grįš? — įsitempęs paklausė Stju. Jo viduje viskas atšalo.

Tomas neatsakė.

— Tomi...

— Tomas miega. Jis nuėjo pasižiūrėti į dramblį.

— Tomai, ar tu matai Boulderį?

Virš nebyliu šaltu baltumu švytinčių kalnų viršūnių pasvido siaura aušros juosta.

— Taip. Jie laukia. Laukia kažkokio žodžio. Laukia pavasario. Boulderyje viskas ramu.

— Ar tu matai Franę?

Tomo veidas nušvito.

— Franę, taip. Ji tokia stora. Manau, jog ji laukiasi kūdikio. Ji dabar gyvena drauge su Luse Sven. Lusė irgi laukiasi kūdikio. Bet Franė pagimdys pirmoji. Jeigu... — Tomas paniuro.

— Tomai! Kas jeigu?

— Kūdikis...

— Kas atsitiks kūdikiui?

Tomas nepatikliai apsidairė:

— Mes šaudėme į vilkus Stju? Ar aš sapnavau?

Stju prisivertė nusišypsoti:

— Truputį, Tomai.

— Aš sapnavau dramblį. Keista, ar ne?

— Taip. „ Bet kas gi atsitiks kūdikiui? Kaip ten Franė?“

Stju ėmė nerimauti, jog jie nesuspės laiku; kad ir ką Tomas regėjo savo sapne, tai atsitiks be jų.

*

Kai beliko trys dienos iki Naujųjų Metų, oras visai pagedo, ir jie buvo priversti sustoti Kitredže. Jau buvo visai netoli Boulderio, tad abu keliautojai smarkiai graužėsi — net Kodžakas, atrodė, nervinosi ir nerado sau vietos.

— Stju, ar greitai mudu keliausime? — su viltimi balse paklausė Tomas.

— Nežinau, — atsakė Stju. — Tikiuosi, kad greitai. Jeigu bus geras oras, tai savo tikslą pasieksime po dviejų dienų. Prakeikimas! — jis atsiduso ir gūžtelėjo pečiais. — Tikėsimės, kad ilgai nesnigs.

Aiman, tai buvo pati siaubingiausia pūga per visą žiemą. Penkias paras ūžavo vėtra ir supustė dvylikos, o kai kur net keturiolikos pėdų aukščio pusnis. Kai jie įstengė atidaryti duris ir sausio antrąją po žema, maža kaip nudilusi moneta saule išėjo gatvėn, visi orientyrai buvo dingę. Didžioji mažo miestelio dalis atrodė tiesiog palaidota po sniegu. Aplink vien pusnys ir keisčiausių, paslaptingiausių formų objektai. Apylinkės priminė nežinomos planetos landšaftą.

Jie leidosi kelionėn, bet judėjo lėčiau nei bet kada; dabar rasti kelią buvo rimta problema. Motorinės rogės vis klimpo į pusnis, ir jas tekdavo atkasinėti. O 1991 metų antrąją dieną vėl prasidėjo lavinų griūtys.

Sausio ketvirtąją jie nusigavo iki tos vietos, kur federalinis 6-asis kelias, atsiskirdamas nuo 70-ojo plento, toliau driekėsi Goldeno kryptimi, ir nors jie nieko nežinojo — nesapnavo ir nenujautė, — bet tądien Franei Goldsmit prasidėjo gimdymo sąrėmiai.

— Puiku, — ištarė Stju, kai jie stabtelėjo kryžkelėje. — Bent jau nereikės ieškoti kelio. Čia plentas eina tarp kalnų. Dar gerai, kad mes nepražiopsojome posūkio.

Važiuoti keliu buvo nesunku, bet vietomis teko kapanotis kalnų masyvuose prakirstais tuneliais. Reikėjo ieškoti įėjimų, sykiais nukasti sniegą, sykiais brautis pro ankstesnių griūčių suverstas krūvas. Motorinių rogių variklis gaudė iš paskutiniųjų, bet jiedu judėjo pirmyn.