Stephen King - Dvikova (2)

— Pamatysi, — nusišypsojo Stju.

Jie pergabeno generatorių į miesto susirinkimų salės elektroaparatinę, ir Tomas bematant jį pamiršo. Būtent to Stju ir tikėjosi. Kitą dieną motorinėmis rogėmis nuvažiavo į miestą ir pasinaudodamas tuo pačiu keltuvu iš antro aukšto nuleido 35 milimetrų kino projektorių, kurį aptiko vienos iš ekspedicijų į miestą metu. Projektorius buvo suvyniotas į polietileninę plėvelę... o paskui, sprendžiant iš dulkių sluoksnio, kuris nusėdo ant įpakavimo, jį paprasčiausiai pamiršo.

Stju koja veik sugijo, bet pastatyti projektorių salės viduryje jam vis tiek prireikė trijų valandų. Jis visą laiką laukė, kad tuojau pat pasirodys jo ieškantis Tomas. Su Tomo pagalba darbas vyktų greičiau, bet tuomet nebūtų siurprizo. Tačiau Tomas, ko gero, buvo užsiėmęs savo reikalais. Stju jo nematė visą dieną. Kai apie penktą valandą vakaro jis įraudęs sugrįžo į motelį, siurprizas buvo paruoštas.

Stju atnešė visus šešis filmus, vasarą demonstruotus Grand Džankšeno kino teatruose. Po vakarienės Stju abejingai ištarė:

— Tomai, ar nenuėjus mums į susirinkimų salę?

— Ko?

— Pamatysi.

Salė buvo priešais motelį, tereikėjo pereiti užsnigtą gatvę. Tarpduryje Stju įteikė Tomui pakelį keptų kukurūzų.

— O kam tai? — paklausė Tomas.

— Kvaileli, be traškančių kukurūzų kino žiūrėti nevalia, — nusišypsojo Stju.

— KINO?!

— Žinoma.

Tomas puolė salėn. Pamatė didžiulį projektorių. Išvydo didžiulį ekraną. Milžiniškos salės centre pastebėjo du didelius patogius krėslus.

— Oho, — sušnabždėjo jis, ir susižavėjimo išraiška jo veide pranoko visus Stju lūkesčius.

— Breintrio kino teatre aš tai dariau tris vasaras iš eilės, — pasakė Stju.

— Tikiuosi, nepamiršau, kaip su šia velniava dirbti.

— Oho, — teįstengė pratarti Tomas.

— Per pertraukėles tarp dalių mums teks laukti. Nėra antro projektoriaus, — Stju peržengė per laidus, besidriekiančius nuo kino projektoriaus iki aparatinėje palikto elektrogeneratoriaus ir paspaudė jungiklį. Generatorius džiugiai sugaudė. Norėdamas prislopinti triukšmą, Stju uždarė dureles. O po penkių minučių jie jau sėdėjo šalia vienas kito ir žiūrėjo, kaip Silvestras Stalonė filme „Rembo 4: Ugnies kova“ žudo šimtus narkotikų platintojų. Iš šešiolikos garsiakalbių sklindantis garsas kai kada skardėjo taip garsiai, kad sunku buvo suprasti dialogus (nors kokie ten dialogai)... bet jiems tai patiko.

Dabar tai prisiminęs, Stju nusišypsojo. Kas nors, nepažinojęs Stju, jo poelgį būtų pavadinęs keistu — jis galėjo mažesnėmis pastangomis prijungti vaizdajuosčių leistuvą motelyje. Bet filmai televizoriaus ekrane — visai kitas reikalas, su žiūrėjimu kino salėje to tiesiog neįmanoma palyginti. Tokia buvo asmeninė Stiuarto Redmeno nuomonė. Be to, tiesą sakant, dalykas buvo visai kitas — kad jiems reikėjo kaip nors praleisti laiką... o kartais jis taip lėtai slinko.

Tarp penkių juostų buvo Disnėjaus animacinis filmas „Oliveris ir kompanija“, kuris į video niekada nebuvo perfilmuotas. Tomas žiūrėjo jį iš naujo ir iš naujo, juokdamasis iš Oliverio, Artfulo Dodžerio ir Fageno išdaigų.

Be kino projektoriaus Stju surinko daugiau nei dvidešimt automobilių modelių, tarp jų ir iš 240 detalių padarytą „Rolsroisą“, iki epidemijos kainavusį 60 dolerių. Tomas pastatė keistą, bet kažkuo patrauklų landšaftą, užėmusį beveik pusę „Holiday Inn“ priėmimų salės: jis naudojosi papjė mašė, plastilinu ir įvairiais maistiniais dažais. Tomas tai pavadino „Mėnulio baze „Alfa“. Taip, jie rasdavo sau užsiėmimų, bet...

„ Tavo idėja — viena beprotybė“

Stju sulenkė koją. Ji buvo geresnės būklės, nei jis galėjo tikėtis, iš dalies motelio sporto salės įrenginių dėka. Bet vis tiek ji linko sunkiai ir truputį skaudėjo, nors Stju jau galėjo išsiversti be ramentų. Jie galėtų lėtai, pernelyg neskubėdami leistis kelionėn. Stju buvo visiškai įsitikinęs, kad įstengs Tomą išmokyti vairuoti „Arctic Cats“ — motorinėmis rogėmis, kurios stovėjo kone kiekviename vietinio gyventojo garaže. Per valandą įveikiant dvidešimt mylių, su apsauginiu tentu, šiltais miegmaišiais, daugybe koncentratų...

„ Žinoma, o kai kur nors Veil Paso perėjoje judu su Tomu užgrius lavina, galėsite jai prieš nosį pamojuoti konservuota morka ir įsakyti nešdintis šalin. Tai beprotybė!“

Ir visgi...

Stju sumaigė cigaretę ir užgesino žibintuvėlį. Bet dar ilgai, negalėdamas užmigti, vartėsi nuo šono ant šono.

*

Pusryčiaujant jis pasakė:

— Tomai, ar tu labai nori sugrįžti į Boulderį?

— Ir pamatyti Franę? Diką? Sendę? Viešpatie, Stju, aš gi labiau už viską pasaulyje noriu sugrįžti į Boulderį! Stju, juk jie niekam neatidavė mano namelio!

— Ne. Aš tuo įsitikinęs. Ir noriu paklausti, ar tu ryžtumeis pamėginti sugrįžti?

Tomas sutrikęs spoksojo į jį. Stju jau norėjo pamėginti viską Tomui paaiškinti, bet šis pasakė:

— Dieve, už tokią galimybę viską atiduočiau.

Štai taip paprastai viskas ir buvo nuspręsta. Iš Grand Džankšeno jie išvažiavo paskutinę lapkričio dieną.

*

Apmokyti Tomą važiuoti „Aretie Cats“ nereikėjo. Kolorado valstijos kelių policijos garaže, tik už mylios nuo „Holiday Inn“, Stju rado didžiulį visureigį. Jis turėjo labai galingą variklį, specialų aptakų apvalkalą, gebantį pasipriešinti bet kokiam vėjo spaudimui ir — tai svarbiausia — didžiulę bagažinę. Be abejo, anksčiau čia buvo laikoma viskas, ko galėtų prireikti mašinai sugedus. Bagažinė buvo pakankamai didelė, kad joje tilptų nemažas šuo. Grand Džankšene buvo daug sporto prekių parduotuvių, tad inventoriaus jiems pakako. Rado viską, kas būtina žiemos žygiui, nors supergripas žmones pradėjo kirsti vasaros pradžioje. Jie pasiėmė brezentines palapines, pašiltintus miegmaišius, po kelias poras slidžių (nors nuo minties išmokyti Tomą naudotis slidėmis kalnuose Stju gyslose stingo kraujas), kelioninę dujinę viryklę, konservų, žibintuvėlių, baterijų, dujų balionų, akumuliatorių, peilių bei įvairių instrumentų, šautuvą su optiniu taikikliu ir šovinių.

Bekeliaujant pirmą dieną, jau antrą valandą Stju suprato, kad jo nuogąstavimai būti palaidotiems po sniegu ir mirti iš bado neturėjo pagrindo. Miškai knibždėte knibždėjo žvėrių; savo gyvenime jis neregėjo nieko panašaus. Vėliau, tą pačią dieną, jis nušovė elnią, pirmą elnią nuo devintos klasės, kai jis pabėgo iš mokyklos ir su savo dėde Deilu nuėjo į medžioklę. Jie nušovė elnio patelę, kurios mėsa buvo kieta ir karti... todėl, kad ji ėdė dilgėles, kaip paaiškino dėdė Deilas. O šis elnias buvo riebus ir sunkus. Bet žiema tik prasideda, pamanė Stju, dideliu peiliu dorodamas mėsą. Gamta turi savo būdus gyvūnų pertekliui sureguliuoti.

Kol Stju dorojo mėsą, Tomas įkūrė laužą. Stju baigė jau visai sutemus, jo nesveika koja priminė save pratisai traukdama „Ave Maria“. Elnio patelę, kurią nušovė dėdė Deilas, jie nutempė pas senuką, vardu Šoji, kuris gyveno Breintrio pakraštyje. Šis sudorojo mėsą už tris dolerius ir dešimt svarų elnienos.

— Kaip aš norėčiau, kad dabar čia pasirodytų senis Šoji, — atsidusęs ištarė Stju.

— Kas? — Tomas kniostelėjo iš pusiaumiegio.

— Niekas, Tomai. Kalbuosi pats su savimi.

Pasirodė, kad elniena buvo verta jo darbo. Skani, soti, malonaus skonio. Kai jie iki soties prisivalgė, Stju suruošė dar trisdešimt svarų mėsos ir kitą rytą užšaldytą sudėjo į kitą, mažesnį, visureigio skyrių. Tą pirmą dieną jie pasistūmėjo tik šešiolika mylių.