Stephen King - Dvikova (2)

Po dviejų dienų nuo penicilino Stju išbėrė, ir Tomas jį ėmė girdyti ampicilinu. Dabar reikalai klostėsi geriau. Spalio septintosios rytą, kai Tomas nubudo, Stju giliai miegojo, daug ramiau nei praėjusiomis naktimis. Jis stipriai išprakaitavo, bet jo kakta buvo vėsi. Temperatūra nukrito. Kitas dvi paras Stju bemaž ištisai miegojo. Tomas vos jį pažadindavo, kai reikėdavo duoti tabletę ir truputį cukraus, rasto viešbučio restorane.

Spalio vienuoliktąją liga paūmėjo, ir Tomas nuogąstavo, kad tai galas. Bet temperatūra buvo nelabai aukšta, o kvėpavimas — ne toks kimus ir sunkus kaip penktąją ir šeštąją dieną.

Spalio tryliktąją Tomas, kniostelėjęs iš snaudulio, išvydo Stju sėdintį ir besidairantį aplinkui.

— Tomai, — sušnabždėjo jis. — Aš gyvas.

— Taip, — džiugiai ištarė Tomas. — Taip!

— Aš noriu valgyti. Tomai, ar tu gali man išvirti sriubos? Su makaronais?

Spalio aštuonioliktąją Stju ėmė grįžti jėgos. Remdamasis ramentais, kuriuos jam Tomas atnešė iš vaistinės, jis jau įstengė penketą minučių pavaikščioti po vestibiulį. Ėmė mausti suaugančius kaulus. Spalio dvidešimtąją, apsivilkęs šiltais baltiniais ir įsisupęs į avikailius, jis pirmą kartą išėjo gatvėn. Diena buvo saulėta ir šilta, bet pūtė vėsus vėjas. Boulderyje dar buvo ruduo, antra jo pusė, drebulės nusidažė purpuru, bet čia jau viskas alsavo žiema. Vietose, kurių nepasiekė saulės šviesa, Stju matė baltų kruopelių sąnašas.

— Nežinau, Tomai, — pasakė jis. — Manau, kad iki Grand Džankšeno mes galime nusigauti, bet toliau... tiesiog nežinau. Kalnuose tikriausiai daug sniego. Bet jis nieko nereiškia, kol neketinu judėti toliau. Man būtina šiek tiek sustiprėti.

— Stju, kiek tau reikia laiko?

— Nežinau, Tomai. Belieka tik laukti.

*

Stju ilgai nesiryžo kelionėn — jis pabuvo visai arti mirties, ir dabar mėgavosi sveikimu. Pirmiausiai stengėsi sustiprėti. Iš vestibiulio jie persikėlė į du sujungtus kambarius pirmame viešbučio aukšte, o kambarį priešais užėmė Kodžakas. Stju koja iš tiesų gijo, bet dėl neteisingai uždėtų įtvarų negalėjo gerai suaugti, iki jis nusigaus iki Džordžo Ričardsono, kuris vėl ją sulaužys ir atstatys kaulus į vietą. Bet iki savo gyvenimo pabaigos Stju vis tiek šlubčios.

Stju darė pratimus, treniravo koją. Grąžinti kojai bent jau tris ketvirtadalius buvusio lankstumo prireiks daug laiko, jo manymu, visos žiemos.

Spalio dvidešimt aštuntąją Gryn Riveris pasidengė beveik penkių colių storio sniego sluoksniu.

— Jeigu mes kuo greičiausiai neišsiruošime kelionėn, — pasakė Stju, kai jiedu su Tomu žiūrėjo pro langą, — šiame viešbutyje mums teks praleisti visą žiemą.

Kitą dieną jie sėdo į „Plymutą“ ir nuvažiavo į benzino kolonėlę miesto pakraštyje. Čia dažnai pailsėdami, — o Tomui teko atlikti visą sunkų darbą, — jie pakeitė nusitrynusias užpakalinių ratų padangas žieminėmis. Stju apsvarstė visas kelionės galimybes ir gan iracionaliai nusprendė išmėginti laimę. Tomas baigė darbą, į „Plymuto“ bagažinę sukraudamas keturias penkiasdešimtsvares dėžes su smėliu. Iš Gryn Riverio jie išvažiavo Visų Šventųjų dienos išvakarėse ir patraukė į rytus.

*

Lapkričio antrosios vidurdienį jie pasiekė Grand Džankšeną. Visą rytą dangumi slinko švininiai pilki debesys, o kai jie važiavo pagrindine miestelio gatve, ant priekinio „Plymuto“ lango ėmė leistis pirmosios snaigės. Jų kelionės metu snigo kelis kartus, bet dabar dangus žadėjo tikrą sniego griūtį.

— Žiūrėk atidžiai, — pasakė Stju. — Čia mums teks truputėlį užtrukti.

Tomas ištiesė ranką:

— Čia! Motelis su žvaigždute.

Motelis su žvaigždute pasirodė besąs Grand Džankšeno „Holiday Inn“ viešbutis. Po iškaba didžiulės raudonos raidės kvietė: „KI ATVY Į G AND DŽANK 90-ŲJŲ F ST V ! BIRŽELIO 12 — L POS 4!“

— Gerai, — pasakė Stju. — Tebūnie „Holiday Inn“.

Jie privažiavo prie motelio ir užgesino „Plymuto“ variklį, kuris, kaip jie vėliau įsitikino, daugiau niekados taip ir neužsivedė. Antrą valandą sniegas virto vientisa balta uždanga, kuri nusileido žemėn be garso ir, atrodė, be galo ilgam. Ketvirtą valandą lengvas vėjas perėjo į audrą, pašėlusiu greičiu blaškančią ir sūkuriuojančią sniego verpetus. Snigo ištisą naktį. Nubudę kitą rytą, Tomas su Stju pamatė Kodžaką, sėdintį priešais dvigubas vestibiulio duris ir stebintį sustingusį baltą pasaulį. Tik kėkštas skraidė nuo vienos šermukšnio šakos ant kitos ir mėgavosi ryškiomis uogomis.

— Dieve švenčiausias, — sušnibždėjo Tomas. — Stju, mus užpustė, ar ne?

Stju linktelėjo.

— Kaipgi mes nusigausime iki Boulderio?

— Lauksime pavasario, — atsakė Stju.

— Taip ilgai? — Tomas atrodė priblokštas, ir Stju apkabino plačius šio didelio vaiko pečius.

— Laikas prabėgs nepastebimai, — pasakė jis, nors pats nebuvo įsitikinęs, ar jie sugebės taip ilgai laukti.

Stju dusdamas vaitojo tamsoje. Pagaliau jis šūktelėjo ir nuo savo garsaus riksmo prabudo motelio kambaryje. Kilstelėjęs ant alkūnių ir plačiai atmerktomis akimis stebeilydamas tamsą, jis atsiduso ir apgraibomis susiieškojo ant naktinio staliuko stovėjusios stalinės lempos mygtuką. Jis dusyk jį paspaudė, ir viskas bematant stojo į savo vietas. Keista, kaip sunkiai miršta tikėjimas elektra. Jis nuleido ranką, pakėlė nuo grindų žiebtuvėlį ir uždegė jį. Paskui atsisėdo į krėslą prie rašomojo stalo ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo penkiolika minučių po trečios ryto.

Ir vėl tas sapnas. Sapnas apie Franę. Košmaras.

Sapnas nuolat kartojosi. Franei skauda, jos veidu srūva prakaitas. Ričardsonas palinkęs tarp jos kojų, o Lora Konstebl, stovėdama šalia, jam asistuoja.

„ Įsitempk, Frane. Dar. Viskas gerai“.

Bet virš kaukės matydamas rūškanas Džordžo akis, Stju suprato, kad Franei ne taip jau ir gerai. Kažkas nesisekė. Lora nušluostė jos prakaituotą veidą ir nusibraukė nuo kaktos plaukus.

„ Kūdikis eina šonu“.

Kas tai pasakė? Piktas bekūnis balsas. Žemas, ištęstas, tarsi keturiasdešimt penkto greičio plokštelę būtų paleidę trisdešimt trečiu greičiu.

„ Kūdikis eina šonu“.

Džordžo balsas: „Pakviesk Diką. Pasakyk jam, kad mums, ko gero, teks...“

Loros balsas: „Daktare, ji prarado daug kraujo..“.

Stju užsirūkė cigaretę. Ji siaubingai dvokė ir buvo drėgna, bet po tokio sapno buvo gera ir tai. „Aš tiesiog jaudinuosi, todėl ir sapnuojasi tokie dalykai. Amžinai toji mintis, kad jei tavęs nėra šalia, tai viskas klostosi blogai. Užmiršk, Stiuartai, ji jaučiasi gerai. Ne visi sapnai išsipildo“.

Bet paskutiniu metu išsipildė tiek daug sapnų! Jo neapleido pojūtis, jog susapnavo būsimą Franės gimdymą. Jis užgesino pusiau surūkytą cigaretę ir bukai dėbtelėjo į lygią žibintuvėlio šviesą. Buvo lapkričio 29-oji; „Holiday Inn“ jie gyveno jau bemaž keturias savaites. Laikas slinko labai lėtai, bet jų žinioje buvo visas miestelis.

Grand aveniu sandėlyje Stju rado „Hondos“ firmos elektrinį generatorių, ir jiedu su Tomu pertempė jį į motelį, grandininiu keltuvu užkėlę ant motorinių rogių — panašiai, kaip Šiukšlius pakėlė savo paskutinę dovaną Rendelui Flegui.

— O ką mes su juo veiksime? — paklausė Tomas. — Įjungsime motelyje elektros srovę?

— Tam jis per mažas, — atsakė Stju.

— Tada ką? Kam jis tuomet? — nekantraudamas Tomas nenustygo vietoje.