Stephen King - Dvikova (2)

— Apie ką tu galvoji?

— Tiek to... paskiau. Labai sunku paaiškinti. Ir ne tuo dabar reikia rūpintis. Svarbiausia užvesti mašiną. Daugelis automobilių nejudėdami stovi jau tris mėnesius. Akumuliatoriai, ko gero, jau visai nusilpo kaip užsistovėjusi tešla. Todėl belieka tikėtis, jog mums pasiseks. Privalome surasti mašiną su paprasta pavarų dėže, bet kad ji stovėtų ant kalvos viršūnės. O tai padaryti įmanoma. Vietovė čia kalvota, — Stju nepridūrė, jog automobilis turi būti nesugedęs, jame privalėtų būti benzino... ir užvedimo rakteliai. Visi tie vaikinai iš kino filmų, be abejo, moka užvesti mašiną tiesiogiai, bet Stju to padaryti nesugebėjo.

Jis žvilgtelėjo į debesimis aptrauktą dangų.

— Tomai, didesnę darbo dalį reikės atlikti tau. Tau teks pasidaryti mano kojomis.

— Gerai, Stju. O kai mes surasime tą mašiną, ar sugrįšime į Boulderį? Tomas nori į Boulderį, o tu?

— Labiau už viską pasaulyje, Tomai. — Stju žvilgtelėjo į Uolinius kalnus, kurie it miglotas šešėlis kilo virš horizonto. Ar aukštose perėjose jau iškrito sniegas? Turbūt. O jeigu ir neiškrito, tai labai greitai iškris. Žiema į tas Dievo užmirštas vietas ateina bematant. — Bet tam gali prireikti daug laiko, — pridūrė jis.

— Ir kaipgi mes pradėsime?

— Pasidarysime neštuvus.

— Neš...

Stju perdavė Tomui savo sulankstomą peilį.

— Šio miegmaišio kampuose reikia padaryti skyles. Po vieną viršuje ir apačioje.

Neštuvams pagaminti jiems prireikė beveik valandos. Tomas surado porą tiesių lazdų, iš to paties sunkvežimio, kuriame aptiko puodą, atnešė virvę, ir ta virve jiedu sutvirtino kartis. Kai darbas buvo atliktas, Stju šis sumanymas pasirodė daug beprotiškesnis ir rizikingesnis, nei tie neštuvai, kuriais naudojosi indėnai.

Tomas sugriebė kartis ir abejodamas žvilgtelėjo per petį.

— Stju, ar tu įsitaisei?

— Taip, — Stju galvojo, kiek šis įrenginys gali atlaikyti. — Tomai, ar aš labai sunkus?

— Nelabai. Aš galiu tave tempti labai ilgai. Važiuojam!

Jie patraukė į kelionę. Dauba, kurioje Stju susilaužė koją — ir kur jis, be abejonės, būtų numiręs, — lėtai tolo. Nepaisant silpnumo ir skausmo, Stju juto kažką panašaus į triumfą. Jis mirs kitoje vietoje, ir galbūt labai greitai, bet tai neatsitiks toje purvinoje duobėje. Miegmaišis linguodamas užliūliavo Stju, ir jis užsnūdo. Tomas tempė jį po žemu, debesimis aptrauktu dangumi. Kodžakas bėgo šalia.

*

Stju nubudo, kai Tomas nuleido neštuvus.

— Atleisk, — atsiprašinėdamas ištarė Tomas. — Aš noriu truputį pailsėti, — jis lankstė nutirpusias rankas.

— Pailsėk kaip reikiant, — pasakė Stju. — Neskubantis nugali lenktynėse, — jo galvoje ūžė. Be to, jis juto savo gerklėje švitrinį popierių, į kurį kažkokia sadistinė dvasia braukė degtukus. Stju patikrino miegmaišio sutvirtinimus. Kaip jis ir tikėjosi, mazgai palaisvėjo, bet dar nebuvo taip blogai. Jų kelias didelės kalvos šlaitu kilo aukštyn, kaip tik apie tokią įkalnę Stju ir galvojo. Nuo tokio kelias mylias besitęsiančio šlaito mašina gali riedėti su atleista sankaba, o paskiau ją reikės pamėginti užvesti.

Jis pažvelgė kairėn, kur stovėjo slyvos spalvos „Triumfas“. Ant vairo buvo nusviręs ryškų vilnonį megztinį dėvintis skeletas. „Triumfe“ rankinė pavara, bet jokios pasaulio jėgos nepadės jam su sulaužyta koja įsisprausti į mažytę kabiną.

— Kiek mes nuėjome? — paklausė jis Tomo, bet šis tik gūžtelėjo pečiais. „Tikriausiai daug“, — pamanė Stju. Iki sustojo pailsėti, Tomas tempė neštuvus tris valandas. Tai rodė jo fenomenalią jėgą. Ankstesnysis peizažas pranyko iš akiračio. Tomas, nenusileidžiantis jėga jaunam jaučiui, kol Stju snaudė, nupėdino penkias ar šešias mylias. — Ilsėkis kiek nori, — pakartojo Stju. — Nepervargink savęs.

— Tomas jaučiasi gerai.

Tomas su apetitu prarijo gausius pusryčius, o Stju suvalgė visai nedaug. Ir jie vėl patraukė į kelią. Kelias be perstojo kilo aukštyn, ir Stju ėmė suprasti, jog tai būtent tokia kalva, kokios jiems reikia. Jeigu jie perkops ją, neradę tinkamos mašinos, kol nusigaus iki kitos, prireiks dviejų valandų. O paskui sutems. Ir, sprendžiant iš debesų danguje, ims lyti arba snigti. Šalta naktis, drėgmė. Ir lik sveikas, Stju Redmenai.

Ant kelio stovėjo sedanas „Ševrolė“.

— Stok, — sušvogždė Stju, Tomas nuleido neštuvus. — Žvilgtelėk į tą mašiną. Suskaičiuok apačioje esančius pedalus. Ir pasakyk man, kiek jų — du ar trys.

Tomas pribėgo ir atidarė mašinos dureles. Iš ten, tarsi netyčia išsprūdęs ne visai pavykęs pokštas, išvirto gėlėta suknele vilkinti mumija. Rankinukas nukrito šalia, iš jo išbyrėjo kosmetikos rinkinys ir pinigai.

— Du, — pranešė Tomas.

— Gerai. Eime toliau.

Tomas sugrįžo, įkvėpė pilną krūtinę oro ir paėmė neštuvų kartis. Po ketvirčio mylios jie aptiko furgoną „Volkswagen“.

— Ar nori, kad suskaičiuočiau pedalus? — paklausė Tomas.

— Ne, nereikia, — trys furgono ratai buvo be oro.

Stju jau atrodė, jog jiedu neras nieko tinkamo, sėkmė ne jų pusėje. Jie praėjo pro dar vieną furgoną su vieninteliu subliuškusiu ratu, kurį būtų galima nesunkiai pakeisti, bet kaip ir „Ševrolė“ ši mašina turėjo tik du pedalus. Tai reiškė automatinę pavarą, ir toks automobilis jiems netiko. Jie patraukė toliau. Įkalnė darėsi vis statesnė. Priekyje Stju išvydo dar vieną mašiną, paskutinį jų šansą. Krūtinėje ėmė daužytis širdis. Tai buvo labai senas 1970 metų laidos „Plymutas“. Keista, bet visi keturi ratai buvo sveiki, tiesa, automobilis prarūdijo ir buvo aplamdytas. Šio metalo laužo tikriausiai niekas nė nebandė taisyti; Stju tokį mašinų tipą pažino gyvendamas Arnete. Senas akumuliatorius, ko gero, buvo trūkęs, tepalas greičiausiai juodesnis už naktį anglies šachtoje, bet vairas buvo aptemptas rožiniu aksomu, o po užpakalinio vaizdo veidrodėliu kabojo žaislinis pudelis su judančiomis akimis.

— Patikrinti? — paklausė Tomas.

— Manau, kad taip. Elgetos juk nesirenka.

Ėmė dulksnoti šaltas lietus.

Tomas, perkirtęs kelią, žvilgtelėjo į tuščią mašiną. Stju savo miegmaišio viduje ėmė drebėti. Pagaliau Tomas grįžo.

— Trys pedalai, — pareiškė jis.

Stju pamėgino susiklosčiusią situaciją apmąstyti. Jo galva vis dar tebeūžė. Senasis „Plymutas“, be jokios abejonės, buvo nesėkmingas variantas. Jie sugebės nuriedėti tik kiton kalvos pusėn, bet ten visos mašinos bus nukreiptos į viršų. Galbūt jiems pavyks surasti automobilį su standartine pavara kitoje kalvos pusėje... bet tuomet jau bus tamsu.

— Tomai, padėk man atsistoti.

Tomui pavyko jį pastatyti, ir sulaužytoje kojoje ypatingo skausmo nesijautė. Galva svaigo. Prieš akis pasipylė juodos kometos, jis vėl vos neprarado sąmonės. Stju apkabino Tomo pečius.

— Pailsėkim, — sumurmėjo jis. — Pailsėkim...

Stju neįsivaizdavo, kiek jie šitaip prastovėjo. Tomas tvirtai jį laikė, kol Stju skendėjo pilkame rūke. Kai pagaliau Stju galva prašviesėjo ir pasaulis vėl ėmė atgauti ankstesnes spalvas, Tomas kaip ir anksčiau ramiai Stju prilaikė. Dulksna perėjo į monotonišką šaltą lietų.

— Tomai, padėk man nueiti iki mašinos.

Tomas apkabino Stju per liemenį, ir jie šiaip ne taip pasiekė senutėlį „Plymutą“.

— Reikia atidaryti kapotą, — sumurmėjo Stju. Jo veidu tekėjo prakaitas, kūną purtė drebulys. Vos ne vos jis surado kapotą atrakinančią svirtelę, bet neįstengė jos nuspausti. Jis uždėjo ant svirtelės Tomo ranką, ir kapotas atsidarė.